Pradžios 27:1–46
27 Izaokas paseno ir jo akys taip aptemo, kad nebegalėjo matyti. Sykį jis pasikvietė savo vyresnįjį sūnų Ezavą+ ir tarė: „Mano sūnau.“ – „Taip, tėve“, – atsiliepė Ezavas.
2 Izaokas kalbėjo: „Jau pasenau. Kas žino, kurią dieną mirsiu.
3 Tad pasiimk medžioklės įrankius – strėlinę ir lanką, ir eik į laukus sumedžioti man žvėrienos.+
4 Paruošk mano mėgstamą valgį ir atnešk man. Pavalgęs aš tave palaiminsiu, kol dar esu gyvas.“
5 Tą Izaoko ir Ezavo pokalbį nugirdo Rebeka. Kai Ezavas išėjo į laukus sumedžioti savo tėvui žvėrienos,+
6 ji tarė savo sūnui Jokūbui:+ „Ką tik girdėjau, kaip tavo tėvas kalbėjosi su tavo broliu Ezavu ir prašė:
7 ‘Sumedžiok man ką nors ir paruošk skanų valgį. Pavalgęs palaiminsiu tave Jehovos akivaizdoje, kol dar esu gyvas.’+
8 Atidžiai manęs paklausyk, sūnau, ir padaryk, kaip nurodysiu.+
9 Nueik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus, kad iš jų paruoščiau tavo tėvui gardų valgį, kokį jis mėgsta.
10 Tada tą valgį nuneši tėvui, kad jis prieš mirdamas tave palaimintų.“
11 Jokūbas motinai atsakė: „Mano brolis Ezavas gaurais apaugęs,+ o mano oda plika.
12 Jei tėvas mane palies,+ pasirodysiu esąs apgavikas ir, užuot gavęs palaiminimą, užsitrauksiu prakeiksmą.“
13 Motina jam atsakė: „Tekrinta tas prakeiksmas ant manęs, sūnau. Tiesiog padaryk, kaip liepiu, ir nuėjęs atnešk man ožiukus.“+
14 Taigi Jokūbas nuėjęs atnešė motinai ožiukus ir ji paruošė skanų, tėvo mėgstamą valgį.
15 Paskui, paėmusi geriausius, kokius rado namuose, vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius, aprengė jais jaunėlį.+
16 Jo rankas ir pliką kaklą apsuko ožiukų kailiais.+
17 Tada padavė Jokūbui savo paruoštą gardųjį valgį ir duonos.+
18 Jokūbas įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ Šis atsiliepė: „Aš čia! Kas tu, mano sūnau?“ –
19 „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis,+ – atsakė jis. – Padariau, kaip sakei. Sėskis ir valgyk, ką sumedžiojau, tada mane palaiminsi.“+
20 Izaokas sūnaus paklausė: „Kaipgi taip greitai sumedžiojai, mano sūnau?“ – „Jehova, tavo Dievas, padėjo“, – atsakė šis.
21 „Prieik, sūnau, – tarė Izaokas Jokūbui. – Noriu tave pačiupinėti ir įsitikinti, kad tikrai esi mano sūnus Ezavas.“+
22 Jokūbas priėjo prie tėvo, šis jį palietė ir pasakė: „Balsas kaip Jokūbo, bet rankos – Ezavo.“+
23 Izaokas Jokūbo nepažino, nes šio rankos buvo plaukuotos, kaip jo brolio Ezavo. Todėl Izaokas jį palaimino.+
24 Tada Izaokas paklausė: „Ar tu tikrai mano sūnus Ezavas?“ Šis atsakė: „Tikrai.“
25 Tėvas tarė: „Atnešk man, ką sumedžiojai, sūnau, ir aš tave palaiminsiu.“ Jokūbas atnešė ir tėvas pavalgė. Paskui padavė vyno ir šis atsigėrė.
26 Tada Izaokas tarė: „Prieik ir pabučiuok mane, sūnau.“+
27 Šis priėjo ir pabučiavo tėvą. Izaokas, užuodęs jo drabužių kvapą,+ laimino jį tokiais žodžiais:
„Mano sūnaus kvapas – tarsi kvapas laukų, kuriuos Jehova palaimino.
28 Teduoda tau Dievas rasos iš dangaus+ ir žemės derlingos,+ apstybę javų ir jauno vyno.+
29 Tetarnauja tau giminės ir žemai tesilenkia prieš tave tautos. Viešpatauk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.+ Kas tik tave keiktų, tebus prakeiktas, o kas tave laimintų, tebus palaimintas.“+
30 Kai tik Jokūbas, Izaoko palaimintas, išėjo, iš medžioklės sugrįžo jo brolis Ezavas.+
31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, pasakė: „Tegul mano tėvas atsikelia, tepavalgo savo sūnaus sumedžiotos mėsos ir tada jis mane tepalaimina.“
32 Jo tėvas Izaokas suglumęs paklausė: „Kas tu?“ – „Tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas“,+ – atsakė šis.
33 Izaokas pradėjo visas drebėti ir sakė: „Kas gi tada buvo anas, kuris sumedžiojęs atnešė man valgyti? Aš jau pavalgiau prieš tau ateinant ir jį palaiminau. Dabar jis bus palaimintas!“
34 Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas ėmė garsiai ir graudžiai verkti. „Palaimink ir mane, tėve, ir mane!“ – prašė jis.+
35 „Tavo brolis atėjo ir apgaule pasisavino tau skirtą palaiminimą“, – atsakė Izaokas.
36 „Ne veltui jis buvo pavadintas Jokūbu*. Jau antrąsyk įsibrauna į mano vietą!+ Iš pradžių atėmė iš manęs pirmagimystę,+ o dabar dar ir palaiminimą!+ – skundėsi Ezavas. – Nejau nepalikai man jokio palaiminimo?“
37 Izaokas Ezavui atsakė: „Tai kad aš jau paskyriau jį tavo valdovu+ ir visus jo brolius padariau jo tarnais. Atidaviau jam ir javus, ir jauną vyną.+ Ką begaliu dėl tavęs padaryti, mano sūnau?“
38 Ezavas toliau meldė tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą turi, tėve? Palaimink ir mane, tėve, ir mane!“ Ir puolė į ašaras.+
39 Jo tėvas Izaokas tarė:
„Tavo buveinė bus toli nuo derlingų žemių ir toli nuo rasos, krintančios iš dangaus aukštybių.+
40 Iš kalavijo gyvensi+ ir savo broliui tarnausi.+ Bet galiausiai jam pasipriešinsi ir jo jungą nuo sprando nusimesi.“+
41 Ezavas degė neapykanta Jokūbui už tai, kad tėvas jį buvo palaiminęs,+ ir mąstė sau širdyje: „Artinasi tėvo mirtis, gedulo dienos.+ Paskui savo brolį Jokūbą aš nužudysiu.“
42 Apie tokius vyresniojo sūnaus Ezavo ketinimus buvo pranešta Rebekai, tad ji skubiai pakvietė savo jaunėlį Jokūbą ir pasakė: „Žinok, tavo brolis Ezavas nusiteikęs kerštingai ir ketina tave nužudyti*.
43 Todėl, mano sūnau, daryk, ką pasakysiu. Bėk nedelsdamas pas mano brolį Labaną į Haraną.+
44 Pagyvenk pas jį kurį laiką, kol tavo brolio įniršis praeis.
45 Kai jo pyktis atslūgs ir kai jis užmirš, ką padarei, atsiųsiu ką nors tavęs iš ten pakviesti. Kodėl turėčiau netekti jūsų abiejų tą pačią dieną?!“
46 Rebeka Izaokui guodėsi: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių.+ Jeigu dar ir Jokūbas vestų hetitę, tokią pat čiabuvę, išvis nieko gero man gyvenime nebeliktų.“+
Išnašos
^ Išvertus – „stveriantis už kulno“, „užimantis kito vietą“.
^ Arba „Ezavas guodžiasi mintimi, kad tave nužudys“.
