Jėzaus mirtis — svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje. Jis mirė, kad žmonės galėtų gyventi taip, kaip buvo numatyta iš pat pradžių. Žmogus nebuvo sukurtas, kad darytų bloga, sirgtų ir mirtų (Pradžios 1:31). Tačiau per Adomą į pasaulį prasiskverbė nuodėmė. Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad išvaduotų mus iš nuodėmės ir mirties. (Perskaitykite Mato 20:28; Romiečiams 6:23.)

Dievas parodė ypatingą meilę, atsiųsdamas į Žemę savo Sūnų, kad šis už mus numirtų (1 Jono 4:9, 10). Jėzus prisakė savo mokiniams jo mirtį minėti atliekant paprastą ceremoniją su duona ir vynu. Kasmet tai darydami išreiškiame dėkingumą už meilę, kurią mums parodė tiek Dievas, tiek Jėzus. (Perskaitykite Luko 22:19, 20.)

Liepdamas savo mokiniams minėti jo mirtį, Jėzus turėjo omenyje sandorą, arba sutartį (Mato 26:26-28). Jiems ir dar ribotam skaičiui kitų ši sandora atvėrė galimybę tapti karaliais ir kunigais danguje. Nors Jėzaus mirtį mini milijonai žmonių, duonos ir vyno ragauja tik sandoros dalininkai. (Perskaitykite Apreiškimo 5:10.)

Tuos, kurie taps karaliais, Jehova renka jau beveik 2000 metų (Luko 12:32). Tai išties nedidelė grupė, palyginus su tais, kas amžinai gyvens Žemėje. (Perskaitykite Apreiškimo 7:4, 9, 17.)