Apreiškimas 7:1–17

  • Keturi angelai laiko pražūtingus vėjus (1–3)

  • 144 000 užantspauduotųjų (4–8)

  • Milžiniška minia (9–17)

7  Paskui aš išvydau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose ir laikančius keturis žemės vėjus, kad tie vėjai nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius. 2  Ir pamačiau kitą angelą, kylantį iš rytų*. Jis turėjo gyvojo Dievo antspaudą ir garsiu balsu šaukė keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: 3  „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol pažymėsime antspaudu+ mūsų Dievo vergų kaktas!“+ 4  Ir išgirdau užantspauduotųjų skaičių – 144 000+ užantspauduotųjų iš visų Izraelio sūnų giminių:+ 5  iš Judo giminės 12 000 užantspauduotųjų,iš Rubeno giminės 12 000,iš Gado giminės 12 000, 6  iš Ašero giminės 12 000,iš Naftalio giminės 12 000,iš Manaso+ giminės 12 000, 7  iš Simeono giminės 12 000,iš Levio giminės 12 000,iš Isacharo giminės 12 000, 8  iš Zabulono giminės 12 000,iš Juozapo giminės 12 000ir iš Benjamino giminės 12 000 užantspauduotųjų. 9  Paskui regėjau milžinišką minią žmonių iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų,+ ir jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Jie stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsirengę baltais rūbais,+ su palmių šakomis rankose+ 10  ir garsiu balsu šaukė: „Mūsų išgelbėjimas – iš Dievo, sėdinčio soste,+ ir Avinėlio!“+ 11  O visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius+ ir keturias būtybes, parpuolė priešais sostą ant kelių ir nusilenkę iki žemės pagarbino Dievą 12  sakydami: „Amen! Gyrius, šlovė ir garbė per amžių amžius mūsų išmintingajam, padėkos vertam, galingajam, stipriajam Dievui.+ Amen!“ 13  Vienas iš vyresniųjų tarė man: „Kas yra tie apsirengusieji baltais rūbais+ ir iš kur jie atėjo?“ 14  Aš iškart jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai, kas jie.“ Jis man tarė: „Čia tie, kurie pergyveno didįjį suspaudimą.+ Jie išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio krauju.+ 15  Todėl jie yra priešais Dievo sostą ir dieną naktį jo šventykloje eina jam tarnystę. Sėdintysis soste+ išskleis virš jų savo palapinę.+ 16  Jie nebealks ir nebetrokš, nesvilins jų nei saulė, nei jokia kaitra,+ 17  nes Avinėlis,+ esantis šalia* sosto, ganys juos+ ir ves prie gyvybės vandens šaltinių.+ Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių.“+

Išnašos

Pažod. „nuo saulėtekio“.
Pažod. „viduryje“.