1. Kokia meilė yra pati kilniausia ir kaip ją apibūdintum? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

TIKROS meilės šaltinis yra Jehova (1 Jn 4:7). Gebėjimą ją rodyti jis įdiegė ir mums. Meilė, apie kurią kalbame, yra paremta teisingais principais ir Biblijoje vadinama graikišku žodžiu agapē. Kaip ši meilė pasireiškia? Ne tik šiltais jausmais ir prisirišimu prie kito žmogaus, bet ir nesavanaudiškomis geradarystėmis. Pasak vieno žodyno, agapē „gali būti matoma tik iš darbų“. Kai patys rodome arba kai kiti mums rodo tokią nuoširdžią meilę, esame laimingi ir gyvenime jaučiame prasmę.

2, 3. Kaip Jehova parodė žmonėms nesavanaudišką meilę?

² Galima sakyti, kad meilę žmonėms Jehova parodė dar prieš juos sukurdamas. Mūsų planetą jis padarė taip, kad joje būtų galima ne tik išgyventi, bet ir mėgautis gyvenimu. To jis ėmėsi ne kad jam būtų geriau. Ne, jis viską sutvarkė mūsų labui. Nesavanaudišką meilę Dievas parodė ir suteikdamas savo žemiškiems vaikams galimybę gyventi nuostabiame rojuje amžinai.

³ Kai pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, nusigręžė nuo Jehovos, jis parodė didžiausią meilę, kokią tik galima įsivaizduoti. Dievas pasirūpino, kad tos neklusnios poros palikuonys  būtų išpirkti, ir neabejojo, kad kai kurie iš jų atsilieps į jo meilę (Pr 3:15; 1 Jn 4:10). Nuo pat akimirkos, kai pažadėjo atsiųsti Išgelbėtoją, tą išpirką Dievas jau laikė sumokėta. Prabėgus maždaug 4000 metų, Jehova už žmoniją paaukojo brangiausia, ką turėjo, – savo viengimį Sūnų (Jn 3:16). Kokie dėkingi esame Jehovai už tokią nesavanaudišką meilę!

4. Iš kur žinome, kad netobulas žmogus gali rodyti nesavanaudišką meilę?

⁴ Kadangi esame sukurti panašūs į Dievą, mes irgi gebame rodyti nesavanaudišką meilę. Tai nelengva – juk iš prigimties mes netobuli, – tačiau įmanoma. Štai Abelis noriai aukojo Dievui geriausia, ką turėjo (Pr 4:3, 4). Nojaus meilė artimui buvo akivaizdi iš to, kad jis ištisus dešimtmečius skelbė Dievo žinią, nors niekas į ją neįsiklausė (2 Pt 2:5). Abraomas parodė, kad Jehovą myli labiau už viską, kai sutiko paaukoti savo mylimą sūnų Izaoką (Jok 2:21). Kaip tie Dievui atsidavę vyrai, mes irgi norime rodyti meilę net tada, kai sunku.

5. Kaip galime parodyti tikrą meilę?

⁵ Biblijoje apie tikrą meilę pasakyta taip: „Ne žodžiu ar liežuviu mylėkime, o darbu ir tiesa“ (1 Jn 3:18). Aišku, neteisinga būtų daryti išvadą, kad meilės negalime parodyti žodžiais. Tai, ką sakome, gali turėti stiprų poveikį, kitus labai paguosti (1 Tes 4:18). Tačiau iš skaitytos eilutės suprantame, kad žodžių dažnai negana, ypač tuomet, kai žmogui skubiai reikia kokios nors pagalbos. Pavyzdžiui, jei kuris bendratikis stokoja pragyvenimui būtinų dalykų, iš mūsų gerų norų ar gražių žodžių jam bus maža naudos (Jok 2:15, 16). Pamąstykime štai apie ką: jei išties mylime Jehovą ir artimą, ne vien prašysime Dievą, kad siųstų darbininkų į dvasinę pjūtį, bet ir patys stengsimės kuo daugiau prisidėti prie evangelizacijos darbo (Mt 9:38).

6, 7. a) Kaip suprasti, kad meilė turi būti „be veidmainystės“? b) Prašom pateikti netikros meilės pavyzdžių.

⁶ Apaštalas Jonas rašė, kad mylėti reikia „darbu ir tiesa“. Taigi mūsų meilė turi būti „be veidmainystės“ (Rom 12:9; 2 Kor 6:6). Kartais kas nors gal bando apsimesti, kad kitą myli. Toks asmuo tarsi užsideda kaukę ir slepia savo tikruosius motyvus. Bet ar tai galima pavadinti meile? Ne. Tokie suvaidinti jausmai yra visiškai beverčiai.

⁷ Biblijoje aprašytas ne vienas atvejis, kai buvo rodoma netikra meilė. Edeno sode Šėtonas apsimetė, kad jam svarbi Ievos gerovė, tačiau jo darbai bylojo, koks jis savanaudis ir veidmainis (Pr 3:4, 5). Karaliaus Dovydo patarėjas Ahitofelis, siekdamas savo naudos, išdavė valdovą ir šitaip parodė, kad jųdviejų draugystė jam tiek ir terūpėjo (2 Sam 15:31). Šiandien atskalūnai ir tie, kas kelia bendruomenėse susiskaldymus, „saldžia kalba ir meilikavimu“ gali sudaryti įspūdį, neva jie stengiasi dėl brolių labo. Bet iš tiesų jų motyvai yra savanaudiški (Rom 16:17, 18).

8. Apie ką svarbu pamąstyti?

⁸ Apsimesti, kad kitą nuoširdžiai mylime, būtų begėdiška ypač dėl to, kad šį gražų jausmą ir norą dėl artimo aukotis mums įdiegė pats Jehova. Veidmainystėmis gal ką nors ir apgausime, tik ne Jehovą. Jėzus kartą pasakė, kad tarp tų, kas sulauks pačios griežčiausios bausmės, bus ir veidmainiai (Mt 24:51). Jehovos  garbintojai tikrai nenori apsimetinėti. Todėl svarbu pamąstyti: „Ar visada rodau tikrą meilę, be savanaudiškumo ir klastos?“ Dabar pakalbėkime, kokiais devyniais būdais galime parodyti neveidmainišką meilę.

9. Ką daryti mus skatins tikra meilė?

⁹ Džiaukimės galėdami kitiems patarnauti, net jei niekas to nematytų. Turime būti pasiruošę iš meilės daryti savo broliams gerus darbus, kurie gal net nebus pastebėti. (Perskaityk Mato 6:1–4.) Pirmame amžiuje gyvenusių Ananijo ir Sapfyros požiūris buvo kitoks. Norėdami sudaryti įspūdį, kad yra labai dosnūs, sutuoktiniai melagingai tvirtino aukojantys visus už sklypą gautus pinigus, nors iš tiesų aukojo tik dalį. Dėl tokios įžūlios veidmainystės jiedu sulaukė Dievo bausmės (Apd 5:1–10). Tikra meilė skatins mus su džiaugsmu tarnauti bendratikiams ir nesitikėti pagyrų ar pripažinimo. Gerą pavyzdį šioje srityje rodo broliai, padedantys Vadovaujančiajai tarybai ruošti dvasinį peną. Jie nesiekia sau dėmesio, nesiskelbia, prie kokių projektų darbuojasi, niekur nerasime parašyta jų vardo.

10. Kaip galime rodyti kitiems pagarbą?

¹⁰ Būkime pirmi rodyti kitiems pagarbą. (Perskaityk Romiečiams 12:10.) Kaip dera kitus gerbti, parodė Jėzus. Sykį jis ėmėsi to, kas paprastai būdavo skiriama žemiausiam tarnui (Jn 13:3–5, 12–15). Apaštalai iš pradžių nė nesuprato, kuo šis poelgis toks reikšmingas (Jn 13:7). Tai jiems paaiškėjo tik vėliau, kai gavo šventąją dvasią. Mes, kad gebėtume sekti tokiu Jėzaus pavyzdžiu, tikriausiai irgi turėsime padaryti nemažą pažangą, ugdytis nuolankumą. Pagarbą kitiems parodysime nelaikydami savęs pranašesniais dėl savo išsilavinimo, finansinės padėties ar kokių nors pareigų organizacijoje (Rom 12:3). Kai kiti sulaukia pagyrimo, neimsime pavydėti, bet sykiu su jais džiaugsimės, net jeigu manome, kad patys nusipelnėme tokio pat pripažinimo už savo triūsą.

11. Kodėl mūsų pagyrimas turi būti nuoširdus?

¹¹ Bendratikius iš širdies pagirkime. Nepraleiskime progų brolius ir seses pagirti, nes šitaip vienas kitą ugdome (Ef 4:29). Bet atminkime, kad mūsų žodžiai turi eiti iš širdies. Nebūtų gerai, jeigu meilikautume, sakytume tai, ko iš tiesų nemanome, ar vengtume atsakomybės prireikus duoti patarimą (Pat 29:5). Kitą pagirti, o paskui už akių jį kritikuoti yra veidmainiška. Puikų pavyzdį šiuo atžvilgiu paliko apaštalas Paulius. Tikros meilės skatinamas jis pagyrė Korinto krikščionis už tai, ką gera jie daro (1 Kor 11:2). Vis dėlto matydamas, kad toje bendruomenėje yra ir peiktinų dalykų, jis konkrečiai ir sykiu geranoriškai juos paprotino (1 Kor 11:20–22).

12. Kas liudys, kad svetingumą rodome iš tikros meilės?

¹² Būkime svetingi. Jehova įsakė mums dosniai dalytis savo ištekliais su broliais ir sesėmis. (Perskaityk 1 Jono 3:17.) Tačiau dosnūs privalome būti iš tyrų paskatų, turime saugotis bet kokio savanaudiškumo. Kiekvienas galime pamąstyti: „Ar į svečius kviečiuosi tik savo draugus arba bendruomenės narius, kuriuos laikau svarbiais? Ar esu svetingas tik tiems, kas vėliau galėtų man kaip nors atsilyginti? Ar noriu parodyti dosnumą mažiau pažįstamiems bendratikiams ir tiems, kurie  neturi kuo atsimokėti?“ (Lk 14:12–14). O jei, tarkim, kuris krikščionis ima stokoti dėl to, kad neprotingai apsisprendė? O gal kas nors, pasisvečiavęs mūsų namuose, nepadėkoja? Tokiais atvejais atminkime Biblijos raginimą: „Būkite vieni kitiems svetingi be niurnėjimo“ (1 Pt 4:9). Jei dalysimės su kitais geru iš teisingų motyvų, būsime laimingi (Apd 20:35).

13. a) Kokiu atveju padėti silpniesiems gali būti ypač nelengva? b) Kaip galėtume palaikyti silpnuosius?

¹³ Palaikykime silpnuosius. Apie mūsų nuoširdžią meilę bylos ir tai, kad paklūstame Biblijos priesakui: „Palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14). Kai kuriems silpniesiems, kad sutvirtėtų jų tikėjimas, reikia ypač daug mūsų pagalbos ir kantrybės. Kaip galėtume jiems padėti? Dalykimės su jais ugdančiomis mintimis iš Šventojo Rašto, kvieskime į tarnybą, leiskime jiems išsipasakoti. Ir apskritai venkime klijuoti bendratikiams stipriojo ar silpnojo etiketę. Juk kiekvienas turime tiek pranašumų, tiek trūkumų. Net apaštalas Paulius pripažino turįs silpnumų (2 Kor 12:9, 10). Mums visiems be išimties reikia bendratikių pagalbos ir palaikymo.

14. Ką turime būti pasiryžę daryti, kad palaikytume taiką su bendratikiais?

¹⁴ Siekime taikos. Taiką tarp tikėjimo brolių ir sesių labai branginame. Todėl visomis išgalėmis stengiamės ją išlaikyti, net ir tada, kai manome, kad kiti mūsų nesuprato ar pasielgė su mumis neteisingai. (Perskaityk Romiečiams 12:17, 18.) Jeigu ką nors įskaudinome, atsiprašykime, tik darykime tai nuoširdžiai. Galbūt norėtųsi ištarti: „Man nesmagu, kad įsižeidei.“ Bet juk būtų geriau pripažinti savo kaltę ir pasakyti: „Atsiprašau, kad savo žodžiais tave įžeidžiau.“ Puoselėti taiką itin svarbu santuokoje. Vyrui ir žmonai nebūtų tinkama kitų akivaizdoje apsimetinėti, kad vienas kitą myli, o likus vieniems atsitverti tylos siena, kalbėti užgauliai ar net smurtauti.

15. Iš ko matysis, kad bendratikiams nuoširdžiai atleidžiame?

¹⁵ Mielai atleiskime. Jei kas mus užgauna, tam žmogui dovanokime ir nekaupkime širdyje pagiežos. Kartais žmogus gal nė nenutuokia, kad mus įžeidė. Tokiu atveju irgi turime paklusti Biblijos raginimui: „Iš meilės būkite vieni kitiems pakantūs, uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę – esate susieti taikos saitu“ (Ef 4:2, 3). Kad atleistume iš širdies, privalome kontroliuoti savo mintis ir, Biblijos žodžiais tariant, nelaikyti „nuoskaudų sąskaitos“ (1 Kor 13:4, 5). Jeigu atmintyje kauptume nuoskaudas ir giežtume apmaudą, rizikuotume sugadinti savo draugystę ne vien su bendratikiu, bet ir su Jehova (Mt 6:14, 15). Tikrą atlaidumą  taip pat parodysime melsdamiesi už tuos, kurie mums prasikalto (Lk 6:27, 28).

16. Kaip turėtume žiūrėti į įvairias tarnybos užduotis?

¹⁶ Pirmiausia žiūrėkime ne savo, o kitų naudos. Jei gauname kokių nors atsakingų tarnybos užduočių, laikykime tai proga parodyti kitiems nuoširdžią meilę ir pritaikyti šiuos Biblijos žodžius: „Niekas teneieško, kaip pačiam geriau, bet kaip kitam“ (1 Kor 10:24). Pavyzdžiui, broliai, paskirti budėti per mūsų suvažiavimus ir kongresus, į sambūrio vietą atvyksta anksčiau už kitus dalyvius ir turi galimybę sau ir artimiesiems išrinkti patogiausias vietas. Bet daugelis budėtojų taip nedaro ir jiems paskirtame sektoriuje užsiima prastesnes vietas. Pirmiausia žiūrėdami ne savo naudos, o kitų, jie rodo nesavanaudišką meilę. Kaip tu galėtum sekti puikiu šių brolių pavyzdžiu?

17. Ką nuoširdi meilė skatins daryti sunkiai nusidėjusį krikščionį?

¹⁷ Išpažinkime slaptas nuodėmes ir daugiau nebenuodėmiaukime. Kai kurie krikščionys, sunkiai nusidėję, bando savo kaltę dangstyti, nes nenori apsigėdyti ar nuvilti kitų (Pat 28:13). Tačiau taip daryti būtų nemeilinga. Slėpdamas nuodėmę nusidėjėlis pakenktų ne vien sau, bet ir kitiems. Kaip? Dėl tokio jo elgesio Jehova gali nebeduoti bendruomenei savo šventosios dvasios, o tada kiltų grėsmė brolių ir sesių gerovei (Ef 4:30). Nuoširdi meilė skatins sunkiai nusidėjusį krikščionį pasikalbėti su vyresniaisiais ir priimti jų dvasinę pagalbą (Jok 5:14, 15).

18. Kiek svarbi yra meilė?

¹⁸ Meilė yra pati svarbiausia iš visų krikščioniškų dorybių (1 Kor 13:13). Ji padeda atpažinti tuos, kas iš tiesų seka Jėzumi ir ima pavyzdį iš Jehovos – meilės šaltinio (Ef 5:1, 2). Apaštalas Paulius rašė: „Jeigu [...] neturėčiau meilės, būčiau niekas“ (1 Kor 13:2). Tad ir toliau rodykime meilę ne vien žodžiais – mylėkime vienas kitą „darbu ir tiesa“.