Mato 9:1–38
9 Tad Jėzus sėdo į valtį ir išplaukė į kitą pusę. Kai atvyko į savo miestą,+
2 štai ant gulto žmonės jam atnešė paralyžiuotą vyrą. Matydamas jų tikėjimą Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Būk drąsus, vaike. Tavo nuodėmės atleistos.“+
3 Kai kurie Raštų aiškintojai manė sau: „Šitas piktžodžiauja.“
4 Perprasdamas jų mintis Jėzus tarė: „Kodėl širdyje piktai mąstote?+
5 Ką pasakyti lengviau: ar ‘tavo nuodėmės atleidžiamos’, ar ‘kelkis ir vaikščiok’?+
6 Tačiau kad žinotumėte Žmogaus Sūnų žemėje turint galią atleisti nuodėmes, – tada jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – sakau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“+
7 Vyras atsistojo ir nuėjo namo.
8 Tai išvydusios, minios nusigando ir šlovino Dievą už tai, kad duoda žmonėms tokią galią.
9 Eidamas iš ten Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui mane.“ Šis pakilo ir nusekė paskui jį.+
10 Vėliau į namus, kur Jėzus svečiavosi, atėjo daug mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių. Jie visi valgė prie vieno stalo su Jėzumi ir jo mokiniais.+
11 Tai matydami fariziejai jo mokinių klausė: „Kodėl jūsų mokytojas valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“+
12 Tai išgirdęs Jėzus atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.+
13 Eikite ir pamąstykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.’+ Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“
14 Tada prie Jėzaus priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Mes ir fariziejai pasninkaujame, o kodėl nepasninkauja tavo mokiniai?“+
15 Į tai Jėzus atsakė: „Kodėl jaunikio draugai turėtų liūdėti, jei jaunikis+ yra su jais? Tačiau ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas,+ ir tada jie pasninkaus.
16 Seno apsiausto niekas nelopo naujo* audinio lopu, nes naujas audinys susitraukęs išplėštų dar didesnę skylę.+
17 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes jeigu piltų, vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai nueitų niekais. Jauną vyną pila į naujus vynmaišius, todėl išsilaiko ir viena, ir kita.“
18 Jėzui taip bekalbant, prie jo priėjo vienas žmogus iš vyresnybės ir nusilenkęs jam tarė: „Mano duktė tikriausiai jau mirė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis.“+
19 Jėzus atsikėlė ir su savo mokiniais nuėjo paskui tą žmogų.
20 Ir štai viena moteris, jau dvylika metų varginama kraujoplūdžio,+ prisiartino jam iš už nugaros ir palietė jo drabužio kutus.+
21 „Jeigu tik prisiliesiu prie jo drabužio, – manė ji sau, – išgysiu.“
22 Jėzus atsigręžė ir pamatęs ją pasakė: „Drąsiau, dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė.“+ Ir tą pačią valandą moteris pasveiko.+
23 Kai Jėzus atėjo į ano vyresniojo namus, išvydo tenai fleitininkus ir subruzdusius žmones.+
24 Jėzus jiems pasakė: „Išeikite. Mergaitė nemirė, ji miega.“+ Bet jie tik šaipėsi iš jo.
25 Kai žmonės buvo išprašyti laukan, Jėzus įėjo į vidų, paėmė mergaitę už rankos,+ ir ji atsikėlė.+
26 Kalbos apie tai, kas nutiko, pasklido po visą aną kraštą.
27 Jėzui iš ten iškeliavus, du neregiai+ ėmė sekti jam įkandin šaukdami: „Pagailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“
28 Kai jis įėjo į namus, neregiai įėjo pãskui ir Jėzus jų paklausė: „Ar tikite, kad galiu tai padaryti?“+ Tie atsakė: „Taip, Viešpatie.“
29 Tada jis palietė jiems akis+ ir tarė: „Tebus jums atlyginta už jūsų tikėjimą.“
30 Ir jų akys atsivėrė. Jėzus jiems griežtai prisakė: „Žiūrėkite, kad niekas apie tai nesužinotų.“+
31 Tačiau tuodu išėję išgarsino jį visame tame krašte.
32 Jiems beišeinant, štai žmonės atvedė pas Jėzų demono apsėstą nebylį.+
33 Jėzus demoną išvarė ir nebylys prakalbo.+ Minios stebėjosi ir sakė: „Nieko panašaus Izraelyje nėra buvę.“+
34 O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro demonus jų valdovo galia.“+
35 Tada Jėzus leidosi į kelionę po visus miestus ir kaimus. Jis mokė sinagogose, skelbė gerąją naujieną apie Karalystę, gydė visokias ligas ir negales.+
36 Matydamas žmonių minias, jis jų gailėjo,+ nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens.+
37 Ir jis pasakė savo mokiniams: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža.+
38 Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“+
Išnašos
^ T. y. neskalbto, nesusitraukusio.
