Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Juozapas iš Arimatėjos ryžtasi veikti

Juozapas iš Arimatėjos ryžtasi veikti

JUOZAPAS IŠ ARIMATĖJOS nė pats nesuvokė, iš kur jam radosi drąsos eiti pas Poncijų Pilotą. Visi žinojo, koks kietakaktis ir nenuolaidus buvo tas romėnas valdytojas. Vis dėlto kad Jėzus būtų palaidotas oriai, kas nors turėjo prašyti Pilotą leidimo nuimti kūną. Susitikęs akis į akį su valdytoju Juozapas pamatė, jog reikalą sutvarkyti nebus taip sunku, kaip jis galbūt įsivaizdavo. Pilotas tik pasiteiravo vieno šimtininko, ar Jėzus jau miręs, ir prašymą patenkino. Taigi Juozapas nieko nelaukdamas nuskuba į egzekucijos vietą. Nors matant mirusį Jėzų širdis plyšta iš skausmo, jis pasiryžęs atlikti tai, ką nusprendė (Mk 15:42–45).

  • Kas buvo Juozapas iš Arimatėjos?

  • Kas jį siejo su Jėzumi?

  • Kodėl istorija apie Juozapą turėtų mus dominti?

SINEDRIONO NARYS

Evangelijoje pagal Morkų Juozapas vadinamas „garbingu tarybos nariu“. Iš konteksto aišku, kad toji taryba buvo ne kas kita kaip sinedrionas – žydų aukščiausiasis teismas ir svarbiausias jų valdymo organas (Mk 15:1, 43). Taigi šis vyras buvo vienas iš tautos vadovų. Galbūt todėl jam ir pavyko patekti pas Romos paskirtą valdytoją. Nenuostabu ir tai, kad eidamas tokias aukštas pareigas Juozapas buvo turtingas (Mt 27:57).

Ar turi drąsos pasisakyti, kad esi Jėzaus sekėjas?

Beveik visi sinedriono nariai žiūrėjo į Jėzų priešiškai. Taryba net buvo susimokiusi atiduoti jį mirčiai. Tačiau Juozapas Biblijoje pavadintas „geru bei teisiu žmogumi“ (Lk 23:50). Skirtingai nei dauguma taryboje, jis elgėsi sąžiningai, dorai, visa širdimi stengėsi laikytis Dievo įsakymų. Juozapas taip pat „laukė Dievo karalystės“. Matyt, todėl jis ir tapo Jėzaus mokiniu (Mk 15:43; Mt 27:57). Įsiklausyti į Jėzaus skelbiamą žinią jį tikriausiai paskatino nuoširdus tiesos ir teisingumo troškimas.

SLAPTAS JĖZAUS MOKINYS

Jono 19:38 rašoma, kad Juozapas „buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės“. Ko jis galėjo bijoti? Juozapas gerai žinojo, kad tautos vadovai Jėzų niekina ir yra susitarę šalinti iš sinagogos kiekvieną, kas jį tiki (Jn 7:45–49; 9:22). Pašalintas iš sinagogos žmogus būdavo visų atstumtas, tautiečiai jį žemindavo. Todėl Juozapas nedrįso viešai pasisakyti tikįs Jėzų. Juk antraip jis būtų netekęs savo posto ir pripažinimo.

Į tokią keblią padėtį buvo patekęs ne vien Juozapas. Jono 12:42 pasakyta, kad Jėzų „įtikėjo [...] netgi daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos“. Tarp tokių buvo ir kitas sinedriono narys, vardu Nikodemas (Jn 3:1–10; 7:50–52).

Tai, kad Juozapas neprisivertė atvirai prisipažinti esąs Jėzaus mokinys, buvo rimta problema, ypač žinant Jėzaus perspėjimą: „Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O to, kuris išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir aš išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10:32, 33). Juozapas, aišku, tiesiai neišsižadėjo Jėzaus. Vis dėlto pasisakyti, kad jį išpažįsta, drąsos pristigo. O kaip tu?

Svarus argumentas Juozapo naudai yra ir tai, kad jis nepalaikė sinedriono užmačių pražudyti Jėzų (Lk 23:51). Kai kurių žinovų manymu, Jėzaus teisme jis nė nedalyvavo. Nežinome, kaip iš tiesų buvo, bet neabejotina viena: matant, kaip siaubingai iškraipomas teisingumas, Juozapui skaudėjo širdį. Deja, nieko pakeisti jis negalėjo.

JIS ĮVEIKIA SAVO NERYŽTĄ

Po Jėzaus mirties Juozapui, akivaizdu, pavyko įveikti žmonių baimę. Tai byloja žodžiai, užrašyti Morkaus 15:43: „Įsidrąsinęs jis įėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.“ Taigi vyras nusprendė nebeslėpti esąs Jėzaus sekėjas.

Kai Juozapas atėjo prašyti Jėzaus kūno, „Pilotas nustebo: argi jau miręs?“ (Mk 15:44). Vadinasi, apie Jėzaus mirtį Juozapas žinojo anksčiau nei valdytojas. Tokiu atveju peršasi išvada, kad per Jėzaus egzekuciją Juozapas buvo šalia. Jeigu jis išties matė Jėzaus agoniją ant kančių stulpo, sąžinė tikriausiai paskatino jį viską savo galvoje perkratyti ir galų gale apsispręsti stoti tiesos pusėn. Kad ir kaip ten buvo, Juozapas dabar pasiryžo veikti. Jis daugiau nebeslėps esąs Jėzaus mokinys.

JUOZAPAS LAIDOJA JĖZŲ

Žydų įstatymas reikalavo žmogų, nubaustą mirtimi, palaidoti dar tą pačią dieną, saulei nenusileidus (Įst 21:22, 23). O romėnai dėl mirusiojo palaikų per daug nesivargindavo: palikdavo irti ant stulpo arba įmesdavo į bendrą kapą. Apie tai Juozapas negalėjo nė pagalvoti. Jis norėjo, kad Jėzus būtų palaidotas deramai. Netoli bausmės vietos jis turėjo naują uoloje iškaltą kapą, kuriame dar niekas nebuvo palaidotas. Tai reiškia, kad Juozapas neseniai buvo persikėlęs iš Arimatėjos * į Jeruzalę ir čia planavo įsirengti šeimos kapavietę (Lk 23:53; Jn 19:41). Palaidoti Jėzų sau pačiam iškaltoje oloje buvo išties kilnus poelgis. Be to, šitaip išsipildė pranašystė, kad Mesijo kapas bus tarp turtingųjų (Iz 53:5, 8, 9, Brb).

Ar tavo gyvenime yra svarbesnių dalykų už ryšį su Jehova?

Visose keturiose evangelijose parašyta, kad nuo stulpo nuimtą Jėzaus kūną Juozapas susupo į lino drobę ir paguldė savo kape (Mt 27:59–61; Mk 15:46, 47; Lk 23:53, 55; Jn 19:38–40). Vienintelis vardu paminėtas asmuo, padėjęs Juozapui, yra Nikodemas. Laidojimui jis atnešė kvepalų. Žinant aukštą šių vyrų padėtį, nelabai tikėtina, kad jiedu savo rankomis būtų nuėmę mirusį Jėzų nuo stulpo ir palaidoję. Tikriausiai tai padarė tarnai. Tačiau net ir tokiu atveju dviem žmonėms viskuo pasirūpinti būtų ne taip jau paprasta. Ritualiniu požiūriu kiekvienas palietęs lavoną septynias dienas būdavo laikomas nešvariu. Nešvaru tapdavo ir visa, prie ko jis prisiliesdavo (Sk 19:11; Ag 2:13). Jeigu anie vyrai laidodami Jėzų išties tapo nešvarūs, visą Paschos savaitę turėjo būti skyrium nuo kitų ir negalėjo dalyvauti iškilmėse nei jokiose apeigose (Sk 9:6). Be to, rūpindamasis, kad Jėzus būtų kilniai palaidotas, ir šitaip parodydamas esąs jo mokinys, Juozapas rizikavo susilaukti kitų sinedriono narių pajuokos. Tačiau patirti visas savo sprendimo pasekmes dabar jis jau buvo pasiruošęs.

JUOZAPO ISTORIJOS PABAIGA

Po evangelijose aprašyto pasakojimo apie Jėzaus laidojimą Juozapas iš Arimatėjos Biblijoje daugiau nebeminimas. Gal kyla klausimas: kas buvo su juo toliau? To mes nežinome. Bet pasigilinę į Juozapo istoriją, galime daryti rimtą prielaidą, kad jis iš tikrųjų viešai pareiškė esąs Kristaus sekėjas. Juk lemiamu momentu jo tikėjimas ir drąsa ne silpo, o stiprėjo. Tai buvo geras ženklas.

Ši istorija kiekvieną verčia pamąstyti: ar tokie dalykai kaip padėtis visuomenėje, karjera, turtas, meilė artimiesiems ar net laisvė mums yra svarbesni nei ryšys su Jehova?

^ pstr. 18 Arimatėja, matyt, buvo vėlesnis Ramos pavadinimas (dabar Rantis). Tai buvo gimtasis pranašo Samuelio miestas, įsikūręs apie 35 km į šiaurės vakarus nuo Jeruzalės (1 Sam 1:19, 20).