KIEKVIENAS nori būti laimingas. Tačiau šiomis paskutinėmis dienomis niekas nėra apsaugotas nuo bėdų ir nelaimių (2 Tim 3:1). Neteisybė, sveikatos problemos, prarastas darbas, artimojo netektis ar kitokie rūpesčiai gali pakirsti jėgas ir pamažu užslopinti gyvenimo džiaugsmą. Šitaip gali nutikti ir Dievo tarnams. Jeigu ir tu, rodos, nebejauti džiaugsmo, kaip galėtum jį atgauti?

Kad atsakytume, visų pirma išsiaiškinkime, kas yra tikras džiaugsmas ir kaip kai kurie užklupus sunkumams sugebėjo jo neprarasti. Tada aptarsime, ką galėtume daryti, kad mūsų džiaugsmas ne tik neblėstų, bet ir augtų.

Džiaugsmo nederėtų painioti su linksmumu ar gera nuotaika. Antai įkaušęs žmogus gali skaniai kvatotis, bet išsiblaivęs pamato, kad jį tebeslegia tie patys rūpesčiai, ir visos linksmybės tada išgaruoja. Trumpalaikės jo euforijos tikru džiaugsmu nepavadinsi (Pat 14:13).

Džiaugsmas – tai stiprus jausmas, slypintis giliai širdyje. Pasak vieno žinyno, jis apima tada, kai žmogus tikisi ar sulaukia ko nors gero. Tikras džiaugsmas neapleidžia net tada, kai aplinkybės tampa sunkios ar kas nors nuliūdina (1 Tes 1:6). Štai apaštalai už tai, kad mokė apie Kristų, buvo nuplakti. Vis dėlto jie „eidami iš sinedriono džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl jo vardo“ (Apd 5:41). Suprantama, apaštalai džiaugėsi ne dėl to, kad juos nuplakė, bet dėl to, kad liko Dievui ištikimi.

Šitoks džiaugsmas nėra įgimstamas ir neatsiranda savaime. Kodėl taip sakome? Todėl, kad tikras džiaugsmas yra Dievo dvasios vaisius. Tos dvasios padedami galime „apsivilkti naująjį žmogų“, kuriam, be kitų gražių bruožų, būdingas ir džiaugsmas (Ef 4:24; Gal 5:22). O kai ugdomės džiaugsmą, lengviau pakeliame visokius gyvenimo sunkumus.

Kurdamas žemę Jehova norėjo, kad žmonės čia gyventų laimingai, o ne kad kentėtų, kaip yra šiandien. Vis dėlto, nors ir mato tiek piktadarysčių, Jehova džiaugsmo nepraranda. Biblijoje sakoma: „Jo buveinėje – jėga ir džiaugsmas“ (1 Met 16:27). Be to, Jehovos širdį džiugina geri jo garbintojų darbai (Pat 27:11).

Jei sekame Jehovos pavyzdžiu, neimame pernelyg nerimauti, kai reikalai klojasi ne taip, kaip tikėjomės. Džiaugsmo neprarandame, nes dėmesį sutelkiame į tai, ką gera turime, ir kantriai laukiame šviesesnių laikų. *

 Gerą pavyzdį paliko ir daugelis Dievo tarnų. Iš Biblijos sužinome, kad jiems teko patirti įvairių sunkumų, vis dėlto jų džiaugsmas neišblėso. Vienas tokių žmonių – Abraomas. Kai kiti apsunkindavo jam gyvenimą ir net kai grėsė pavojus jo gyvybei, Abraomas nepasidavė liūdesiui ir nusivylimui (Pr 12:10–20; 14:8–16; 16:4, 5; 20:1–18; 21:8, 9, Brb). Kaip jam tai pavyko? Jis aiškiai turėjo mintyje viltį gyventi naujame pasaulyje, valdomame Dievo paskirto Mesijo (Pr 22:15–18; Hbr 11:10). Jėzus sakė: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo galėsiąs regėti manąją dieną“ (Jn 8:56). Mums verta sekti Abraomu ir nuolat mąstyti apie visus nuostabius dalykus, laukiančius mūsų ateityje (Rom 8:21).

Kaip ir Abraomas, apaštalas Paulius ir jo bendražygis Silas aiškiai turėjo omenyje Dievo pažadus. Jie buvo tvirto tikėjimo ir neprarado džiaugsmo net labai nepalankiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, kai buvo negailestingai nuplakti ir įmesti į kalėjimą, jiedu „vidurnaktį [...] meldėsi ir giedojo Dievui himnus“ (Apd 16:23–25). Jėgų ir džiaugsmo jiems teikė ne tik viltis, bet ir žinojimas, kad jie kenčia dėl Kristaus vardo. Jei norime būti kaip jie, atminkime, kiek daug gera duoda mūsų ištikima tarnyba Dievui (Fil 1:12–14).

Šiais laikais daugybė mūsų brolių ir sesių neprarado džiaugsmo net ir sunkių išmėginimų akivaizdoje. Antai 2013 metų lapkritį supertaifūnas Haijan nusiaubė centrinę Filipinų dalį. Daugiau nei tūkstantis mūsų bendratikių šeimų prarado namus. Džordžas, kurio namas Taklobano mieste buvo sulygintas su žeme, sakė: „Nepaisant to, kas nutiko, broliai yra laimingi. Man sunku būtų išreikšti, kokį džiaugsmą jaučiame.“ Kai patiriame sunkių išmėginimų, išlaikysime savo džiaugsmą gyvą, jei dėkinga širdimi apmąstysime, kiek gera esame iš Jehovos gavę. Dabar pakalbėkime, kokie Dievo duoti geri dalykai palaiko mūsų džiaugsmą.

Pagalvokime: ar gali kas teikti daugiau džiaugsmo nei draugystė su Dievu? Juk mes pažįstame patį visatos Valdovą, galime laikyti jį savo Tėvu, Dievu ir Draugu! (Ps 71:17, 18)

Taip pat labai branginame gyvybės dovaną. Jehova mus sukūrė taip, kad gyvenimu galėtume džiaugtis (Mok 3:12, 13). Jis suteikė mums protą, patraukė prie savęs ir padėjo suprasti, kokį gyvenimą nuo pat pradžių buvo skyręs žmonijai (Kol 1:9, 10). Taigi mes žinome, kokia mūsų būties prasmė. Deja, dauguma žmonių to nesuvokia. Apie tai apaštalas Paulius rašė: „‘Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.’ Mat visa tai Dievas apreiškė mums per savo dvasią“ (1 Kor 2:9, 10). Argi nesidžiaugiame galėdami suprasti Jehovos valią ir tikslus?

Dėl savo tarnų Jehova yra padaręs ir dar daugiau. Mes, be abejo, džiaugiamės, kad gali būti atleistos mūsų nuodėmės (1 Jn 2:12). Būdamas gailestingas Jehova suteikė mums viltį, kad jau greitai gyvensime naujajame pasaulyje (Rom 12:12). Be to, galime džiaugtis ugdančia bendratikių draugija (Ps 133:1). Šventajame Rašte Jehova taip pat pažadėjo, kad saugos savo tarnus nuo Šėtono ir jo demonų (Ps 91:11). Jei vis mąstysime apie šiuos gerus dalykus, mūsų džiaugsmas augs (Fil 4:4).

Ar krikščionis, kuris ir taip džiaugsmingas, gali patirti dar daugiau džiaugsmo?  Jėzus sakė savo mokiniams: „Jums tai kalbėjau, kad manasis džiaugsmas būtų jumyse ir jūsų džiaugsmas taptų tobulas“ (Jn 15:11). Šie žodžiai rodo, kad džiaugsmo mūsų gyvenime gali būti dar daugiau. Savo pastangas puoselėti šį jausmą galime palyginti su laužo kurstymu. Kad liepsna būtų kaitresnė, reikia mesti į ją daugiau malkų. Panašiai ir su džiaugsmu: jis augs, jei, taip sakant, vis kurstysime savo dvasingumą. Atminkime, kad tikrą džiaugsmą augina Dievo dvasia. Taigi daugiau jo turėsime, jei nepaliausime prašyti Jehovą tos dvasios ir su malda apmąstysime, kas rašoma jo įkvėptame Žodyje (Ps 1:1, 2; Lk 11:13).

Mūsų džiaugsmas didės ir jeigu nuolat užsiimsime veikla, patinkančia Jehovai (Ps 35:27; 112:1). Kodėl taip sakome? Nes esame taip sukurti, kad išties laimingi būtume tik vykdydami Jehovos valią. Biblijoje rašoma: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mok 12:13). Tad natūralu, kad daugiausia džiaugsmo mums teikia tarnyba Jehovai. *

Pakili nuotaika – toli gražu ne viskas, ką galime laimėti ugdydamiesi džiaugsmą. Užgriuvus sunkumams džiaugsmas padės toliau ištikimai tarnauti Jehovai ir taip pelnyti jo palankumą (Įst 16:15; 1 Tes 5:16–18). Tikras džiaugsmas skatins mus atmesti materialistines viliones ir dar daugiau aukotis dėl Karalystės (Mt 13:44). O kai matysime, ką gera šitaip aukodamiesi nuveikiame, mūsų džiaugsmas dar labiau augs, savijauta bus geresnė. Be to, savo darbais džiuginsime ir kitus (Apd 20:35; Fil 1:3–5).

Vienas Nebraskos universiteto (JAV) profesorius, apžvelgęs kelių mokslinių tyrimų apie sveikatą rezultatus, rašė: „Jeigu esate laimingas ir patenkintas gyvenimu, labiau tikėtina, kad ateityje būsite sveikesnis.“ Tai dera su Biblijos žodžiais: „Linksma širdis – geras vaistas“ (Pat 17:22). Taigi džiaugsmas daro teigiamą įtaką mūsų sveikatai.

Nors ir gyvename sunkiais laikais, šventosios dvasios padedami galime jausti tikrą, neblėstantį džiaugsmą. Tos dvasios gauname, jeigu meldžiamės Jehovai, tyrinėjame jo Žodį ir apmąstome, ką sužinoję. Džiaugsmą auginame ir galvodami apie visus gerus Jehovos mums teikiamus dalykus, sekdami kitų tikėjimo pavyzdžiu ir stengdamiesi vykdyti Dievo valią. Taip darydami galėsime pritarti psalmininko žodžiams: „Teisusis džiūgaus Viešpatyje ir ras jame užuovėją“ (Ps 64:11 [64:10, Brb]).