Mokytojo 3:1–22

  • Viskam yra metas (1–8)

  • Džiaugtis gyvenimu yra Dievo dovana (9–15)

    • Amžinybė įdiegta žmogui į širdį (11)

  • Dievas teisia teisingai (16, 17)

  • Ir žmogaus, ir gyvulio galas toks pat (18–22)

    • Visi grįžta į dulkes (20)

3  Viskam yra metas,laikas kiekvienam dalykui po dangumi.  2  Yra laikas gimti ir laikas mirti,laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta,  3  laikas žudyti ir laikas gydyti,laikas griauti ir laikas statyti,  4  laikas verkti ir laikas juoktis,laikas dejuoti ir laikas šokti*,  5  laikas akmenis išmėtyti ir laikas juos surinkti,laikas apkabinti ir laikas nuo apkabinimų susilaikyti,  6  laikas ieškoti ir laikas pripažinti netektį,laikas saugoti ir laikas išmesti,  7  laikas perplėšti+ ir laikas susiūti,laikas tylėti+ ir laikas kalbėti,+  8  laikas mylėti ir laikas nekęsti,+laikas karui ir laikas taikai. 9  Kokia darbininkui nauda iš viso jo vargo?+ 10  Aš stebėjau visa, kuo žmonių sūnūs yra užsiėmę, – visa, kuo Dievas davė jiems užsiimti. 11  Jis viską padarė gražiai* ir tinkamu laiku,+ ir netgi amžinybę įdiegė žmonėms į širdį. Vis dėlto jie niekada iki galo neperpras Dievo darbų. 12  Supratau, kad jiems nėra nieko geriau, kaip džiaugtis ir daryti gera visą savo gyvenimą,+ 13  taip pat kad žmogus turi valgyti, gerti ir gėrėtis savo sunkaus darbo vaisiais. Tai yra Dievo dovana.+ 14  Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks per amžius. Prie jo darbų nieko negalima pridėti ir nieko iš jų negalima atimti. Visa Dievas padarė taip, kad žmonės jo bijotų.+ 15  Tai, kas vyksta dabar, vyko ir anksčiau. Tai, kas dar bus, jau irgi yra buvę.+ Dievas ieško to, ko žmonės siekia*. 16  Štai ką dar mačiau po saule: teisingumo vietą užėmė nedorybė, nedorybė išstūmė teisumą.+ 17  Ir tariau sau širdyje: „Dievas teis ir teisųjį, ir nedorėlį,+ nes visokiai veiklai ir visokiam darbui ateina laikas.“ 18  Taip pat sakiau sau širdyje, kad Dievas išbandys žmonių sūnus – parodys jiems, kad yra panašūs į gyvulius. 19  Juk ir žmonių, ir gyvulių laukia tas pat, visus ištinka toks pat galas.+ Kaip miršta vieni, taip miršta kiti. Visi turi vienokią dvasią*.+ Taigi žmogus nėra pranašesnis už gyvulį. Kokia tuštybė! 20  Visi keliauja į tą pačią vietą.+ Visi iš dulkių padaryti+ ir į dulkes visi grįžta.+ 21  Kas gi žino, ar žmogaus dvasia kyla aukštyn ir ar gyvulio dvasia leidžiasi į žemę?+ 22  Supratau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip džiaugtis savo darbu,+ nes tai ir yra jo atlygis. Juk kai jo nebebus, argi kas nors galės jam parodyti, kas vyksta po jo?+

Išnašos

Pažod. „šokinėti“.
Arba „tvarkingai“, „kaip dera“.
Arba galbūt „ko nebėra“.
Arba „gyvybės jėgą“. Žr. žodynėlyje „dvasia“.