Ar Dievas žinojo, kad Adomas ir Ieva nusidės?

DAUGELIS žmonių visai nuoširdžiai to klausia. Vos tik kalba pakrypsta apie tai, kodėl Dievas leidžia keroti blogiui, neretai ir iškyla klausimas apie pirmųjų žmonių nuodėmę. Dažnas prieina prie išvados, kad jeigu Dievas žino viską, turėjo žinoti ir tai, kad Adomas su Ieva jam nepaklus.

Jeigu Dievas iš tikrųjų būtų žinojęs, kad pirmoji tobulų žmonių pora nusidės, ką tai reikštų? Dievui būtų galima priskirti daug neigiamų savybių. Atrodytų, kad jam svetima meilė, teisingumas, nuoširdumas. Kai kas sakytų, jog būtų buvę žiauru statyti pirmuosius žmones į tokią keblią padėtį, žinant, kad viskas taip blogai baigsis. Dievas būtų kaltas — bent jau iš dalies — dėl visų negerovių ir kančių, kurios nuo to laiko vargina žmoniją. Kai kam mūsų Kūrėjas netgi pasirodytų neprotingas.

Ar toks nepatrauklus Dievo paveikslas pagrįstas Šventuoju Raštu? Atsakymą sužinosime pasigilinę į tai, ką Biblija sako apie Jehovos kūrinius ir jo paties asmenybę.

„Buvo labai gera“

Apie Dievo kūrinius, taigi ir apie pirmuosius žmones, Pradžios knygoje rašoma: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pradžios 1:31). Adomas su Ieva buvo sukurti tobuli, idealiai tinkantys gyventi žemėje. Jie neturėjo jokio trūkumo. Kadangi buvo sukurti išties gerai, gebėjo ir tinkamai elgtis — taip, kaip Kūrėjas iš jų tikėjosi. Dievas juos buvo sukūręs „pagal savo paveikslą“ (Pradžios 1:27). Taigi jie galėjo bent iš dalies atspindėti Dievo savybes — išmintį, ištikimą meilę, teisingumą, gerumą. Tokios savybės turėjo jiems padėti priimti sprendimus, kurie būtų į naudą patiems ir teiktų džiaugsmą jų dangiškajam Tėvui.

Šiems tobuliems, protingiems savo kūriniams Jehova suteikė valios laisvę. Taigi paklusti Dievui jie nebuvo užprogramuoti it kokie robotai. Paimkime pavyzdį. Kokia dovana jus džiugintų labiau — ta, kurią asmuo davė nė nesusimąstydamas, ar duota iš širdies? Atsakymas aiškus. Tad jeigu Adomas ir Ieva būtų laisva valia pasirinkę Dievo klausyti, jų klusnumas Dievo akyse būtų labai vertingas. Pasirinkimo laisvė davė pirmajai žmonių porai galimybę klausyti Jehovos iš meilės (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20).

Teisus, teisingas ir geras

Biblija mums atskleidžia Jehovos savybes. Būtent dėl tų savybių jam visiškai svetima nuodėmė. Jehova „myli, kas teisu ir teisinga“ (Psalmyno 33:5). Todėl „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“, — sakoma Jokūbo 1:13. Dievas teisingas ir rūpestingas, tad Adomą jis perspėjo: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Pirmoji žmonių pora galėjo rinktis amžiną gyvenimą arba mirtį. Dievo atžvilgiu būtų veidmainiška perspėti žmones  nedaryti tam tikros nuodėmės, jei yra aišku, kad jie vis dėlto nusidės. Kadangi Jehova „myli, kas teisu ir teisinga“, jis nebūtų siūlęs rinktis tai, ko pasirinkti iš tikrųjų neįmanoma.

Be to, Jehova yra kupinas gerumo (Psalmyno 31:20 [31:19, Brb]). Pabrėždamas, koks didis Dievo gerumas, Jėzus sakė: „Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mato 7:9-11). Dievas ‘duoda gera’ savo kūriniams. Apie Dievo gerumą liudija tai, kaip žmonės buvo sukurti, ir aplinka, kurioje jie buvo apgyvendinti. Ar gerasis Dievas būtų galėjęs pasielgti taip negailestingai: įkurdinti žmones gražiame sode, jei žinojo, kad turės juos iš ten išvaryti? Taigi dėl žmogaus maišto jokiu būdu negalima kaltinti mūsų gero, teisingo Kūrėjo.

„Vienas išmintingasis“

Šventajame Rašte taip pat sakoma, kad Jehova — „vienas išmintingasis“ (Romiečiams 16:27). Danguje angelai matė, kokia beribė Dievo išmintis. Stebėdami Jehovos kūrimo darbus žemėje, jie „šaukė iš džiaugsmo“ (Jobo 38:4-7). Be abejo, tos protingos dvasinės būtybės labai domėjosi, kas vyksta Edeno sode. Tad argi logiška būtų manyti, kad išmintingasis Dievas, sukūręs neaprėpiamą visatą ir daugybę nuostabių dalykų žemėje, visų angelų akivaizdoje kurtų dvi unikalias būtybes, žmones, iš anksto žinodamas, kad jie nusidės? Aišku, suplanuoti tokią tragediją būtų neprotinga.

Vis dėlto kai kas galbūt paprieštaraus: „Kaip Dievas, kurio išmintis beribė, galėjo nežinoti?“ Tiesa, vienas Jehovos išminties aspektų yra gebėjimas žinoti „pabaigą nuo pat pradžios“ (Izaijo 46:9, 10). Tačiau jam nebūtina nuolat šiuo gebėjimu naudotis, lygiai kaip ne visada jis naudojasi visa savo milžiniška galia. Jehova išmintingai pasirenka, ką jam žinoti iš anksto. Į ateitį jis pažvelgia, jei yra kokia nors prasmė tą daryti ar susiklosto tam tikros aplinkybės.

Kaip galima nesinaudoti gebėjimu viską iš anksto žinoti, pailiustruoja toks pavyzdys. Žmogus, žiūrintis įrašytas sporto varžybas, turi galimybę pirma pasižiūrėti jų pabaigą, kad sužinotų rezultatą. Bet taip daryti jam tikrai nebūtina. Argi kas imtųsi jį kritikuoti, jei varžybas jis nuspręstų žiūrėti nuo pradžios? Panašiai ir Kūrėjas, matyt, nusprendė nesidomėti, kas vyks vėliau. Jis nutarė verčiau palaukti ir pažiūrėti, kaip rutuliosis įvykiai ir kaip jo žemiškieji vaikai pasielgs.

Kaip jau buvo minėta, Jehova, išminties kupinas Dievas, pirmųjų žmonių neužprogramavo tarsi robotų, o iš meilės davė jiems valios laisvę. Pasirinkdami teisingą kelią, jie būtų parodę savo meilę, dėkingumą, klusnumą Dievui. Tada ir patys būtų džiaugęsi, ir džiugintų savo dangiškąjį Tėvą, Jehovą (Patarlių 27:11; Izaijo 48:18).

Iš Biblijos sužinome, kad Dievas, nors turi gebėjimą numatyti ateitį, daugelį kartų juo nepasinaudojo. Štai kai sykį ištikimasis Abraomas jau ruošėsi paaukoti sūnų, Jehova pasakė: „Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį  sūnų“ (Pradžios 22:12). Biblijoje taip pat randame pavyzdžių, kai žmonės Dievą savo elgesiu nuliūdindavo. Argi Dievas būtų sielojęsis, jeigu būtų žinojęs, kaip jie elgsis? (Psalmyno 78:40, 41; 1 Karalių 11:9, 10)

Taigi peršasi vienintelė išvada — Dievas, būdamas be galo išmintingas, nusprendė nesinaudoti savo gebėjimu iš anksto žinoti, ar mūsų pirmieji tėvai nusidės. Negi jis būtų sukūręs žmones tam, kad galėtų peržiūrėti jų gyvenimą tarsi jau matytą filmą?

„Dievas yra meilė“

Maištą Edene inicijavo Dievo priešininkas Šėtonas. Kadangi pasekmės buvo skaudžios — nuodėmė ir mirtis, Šėtonas, galima sakyti, tapo žmogžudžiu. Taip pat jis pasirodė esąs „melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44). Pats vedamas blogų motyvų, Šėtonas pikta primeta ir mūsų mylinčiam Kūrėjui. Kaltę už žmogaus nuodėmę jis bando suversti Jehovai.

Svarbiausia priežastis, kodėl Jehova nutarė iš anksto nežinoti, ar Adomas ir Ieva nusidės, yra meilė. Tai pagrindinė Dievo savybė. „Dievas yra meilė“, — sakoma 1 Jono 4:8. Meilė ugdo, o ne griauna. Kituose ji ieško gero. Taigi iš meilės Jehova Dievas pirmajai porai troško paties geriausio.

Nors Dievo žemiškieji vaikai turėjo galimybę apsispręsti savaip, savo kūrinių atžvilgiu jis nebuvo nusiteikęs pesimistiškai, nežiūrėjo į juos įtariai. Dievas žmones viskuo aprūpino, suteikė pakankamai žinių. Tad nenuostabu, kad iš jų tikėjosi nuoširdaus klusnumo, ne maišto. Dievas žinojo, kad Adomas ir Ieva gali likti jam ištikimi. Juk vėliau ištikimybę Dievui rodė net netobuli žmonės, kaip antai Abraomas, Jobas, Danielius ir daugelis kitų.

„Dievui viskas įmanoma“ (Mato 19:26, Brb). Kokie paguodžiantys žodžiai! Jehovos meilė ir kitos nuostabios savybės — teisingumas, išmintis ir galia — laiduoja, jog metui atėjus jis tikrai pašalins nuodėmės pasekmes, taigi ir mirtį (Apreiškimo 21:3-5).

Be abejo, Jehova nežinojo, kad pirmoji žmonių pora nusidės. Dievui buvo skaudu, kad žmogus nuo jo nusigręžė ir kad žemėje prasidėjo vargai. Vis dėlto Dievas žinojo — tokia padėtis laikina. Niekas nesutrukdys jam įvykdyti tai, ką nuo pat pradžių buvo sumanęs žemės ir žmonijos labui. Ar nenorėtumėte daugiau pasiaiškinti, koks buvo Dievo sumanymas, kaip jis bus įgyvendintas ir kokia nuostabi gali būti ir jūsų ateitis? *

[Išnaša]

[Anotacija 14 puslapyje]

Jehova pirmųjų žmonių neužprogramavo tarsi robotų

[Anotacija 15 puslapyje]

Dievas žinojo, kad Adomas ir Ieva gali likti jam ištikimi