Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar į žmogišką silpnumą žiūri taip, kaip Jehova?

Ar į žmogišką silpnumą žiūri taip, kaip Jehova?

„Kūno nariai, kurie atrodo silpnesni, išties yra būtini“ (1 KOR 12:22).

1, 2. Kodėl Paulius galėjo atjausti silpnuosius?

VISI kartais pasijuntame silpni. Pavyzdžiui, jei užpuola gripas ar kamuoja alergija, savijauta gali būti tokia prasta, jog sunku imtis net paprasčiausių buities darbų. Bet įsivaizduok, kad šitaip jautiesi ne savaitę dvi, o ištisus mėnesius. Argi nenorėtum sulaukti kitų dėmesingumo ir atjautos?

2 Silpnumas kartais apimdavo ir apaštalą Paulių. Krikščionių bendruomenė buvo slegiama iš išorės, viduje irgi kildavo problemų. Ne sykį apaštalas jautėsi išvargintas virš jėgų (2 Kor 1:8; 7:5). Dėl tokių savo išgyvenimų šis ištikimas Dievo tarnas galėjo įsijausti ir į kitų bendratikių padėtį. Jis rašė: „Jei kas silpnas, argi aš ne silpnas?“ (2 Kor 11:29) Krikščionių bendruomenės narius Paulius palygino su kūno nariais ir pasakė, kad tie, „kurie atrodo silpnesni, išties yra būtini“ (1 Kor 12:22). Ką jis turėjo omenyje? Kaip į tuos, kurie atrodo silpnesni, žiūri Jehova? Kaip mums išsiugdyti tokį pat požiūrį? Ir kodėl tai svarbu?

 KAIP Į ŽMOGIŠKĄ SILPNUMĄ ŽIŪRI JEHOVA

3. Kodėl mūsų požiūris į bendratikius, kuriems reikia pagalbos, gali pasidaryti netinkamas?

3 Pasaulyje šiandieną vyrauja konkurencija. Daugelio įsitikinimu, kad prasimuštum, turi būti jaunas ir stiprus. Silpnesnieji neretai būna išnaudojami, jų jausmai paminami. Tokio elgesio mes, žinoma, nepateisiname. Vis dėlto nejučia galime imti netinkamai žiūrėti į tuos, kam dažnai prireikia pagalbos, net į savo bendratikius. Todėl būtina gerai suprasti, kaip žmones vertina Dievas, ir stengtis mąstyti taip pat.

4, 5. a) Kaip palyginimas, užrašytas 1 Korintiečiams 12:21-23, padeda mums suprasti Jehovos požiūrį į žmogišką silpnumą? b) Ką patys laimime padėdami kitiems?

4 Jehovos požiūrį į žmogišką silpnumą suprantame iš vieno palyginimo, kurį apaštalas Paulius užrašė pirmajame savo laiške korintiečiams. Dvyliktame laiško skyriuje Paulius primena, kad net ir mažiausiai garbingi ar silpniausi žmogaus kūno nariai turi savo paskirtį. (Perskaityk 1 Korintiečiams 12:12, 18, 21-23.) Antai kai kurie evoliucionistai abejoja, ar tam tikros mūsų organizmo dalys yra reikalingos. Tačiau tyrinėjimai anatomijos srityje byloja, kad kūno nariai, anksčiau laikyti nereikalingais, iš tiesų atlieka svarbią funkciją. * Pavyzdžiui, buvo tvirtinama, esą mažasis kojos pirštas paskirties neturi, bet dabar pripažįstama, jog jis padeda mums išlaikyti pusiausvyrą stovint.

5 Iš Pauliaus palyginimo suprantame, kad visi krikščionių bendruomenės nariai yra reikalingi. Šėtonas nori, kad mąstytume priešingai — neva esame nieko verti (Job 4:18, 19). Bet Jehovai visi jo tarnai, net ir tie, „kurie atrodo silpnesni, išties yra būtini“. Ši mintis mums kelia dvasią, juk kiekvienas esame svarbus tiek savo bendruomenėje, tiek pasaulinėje organizacijoje. Pavyzdžiui, galbūt ne sykį esi padėjęs pagyvenusiajam. Žinoma, turėjai prie jo prisitaikyti, aukoti savo laiką. Senyvam žmogui tavo pagalba labai pravertė. Bet ir pats jautei džiaugsmą, pasitenkinimą. Rūpindamiesi kitų poreikiais, iš tikrųjų esame laimingesni, ugdomės kantrybę, meilę, tampame geresniais krikščionimis (Ef 4:15, 16). Jehova nori, kad vertintume kiekvieną bendratikį, net ir tuos, kurie atrodo silpnesni. Turėdami tokį požiūrį, iš brolių ir sesių nesitikėsime pernelyg daug ir bendruomenėje palaikysime meilės dvasią.

6. Ką Paulius turėjo omenyje kalbėdamas apie silpnus ir stiprius bendruomenės narius?

6 Ką tad Paulius turėjo omenyje kalbėdamas apie kai kurių bendruomenės narių silpnumą? Jis tikrai nenorėjo pasakyti, kad vieni yra kuo nors prastesni už kitus. Paulius tiesiog rašė, kad daugelis krikščionių buvo silpni netikinčiųjų požiūriu. Be to, kartais silpnu jis vadindavo ir save (1 Kor 1:26, 27; 2:3). Panašiai ir su žodžiu „stiprieji“: jį vartodamas Paulius nenorėjo pabrėžti kai kurių krikščionių pranašumo (Rom 15:1). Jis tik sakė, kad daugiau patirties sukaupę bendruomenės nariai turi būti kantrūs su tais, kurie dar nėra tvirtai įsišakniję tiesoje.

 AR MUMS NEREIKIA PAKEISTI POŽIŪRIO?

7. Kodėl padėti kitam ne visada lengva?

7 Vargstančiajam ištiesdami pagalbos ranką, sekame Jehova ir pelnome jo palankumą (Ps 41:2 [41:1, Brb]; Ef 5:1). Tačiau tai ne visada lengva. Galbūt mums atrodo, kad savo problemas kiekvienas turi spręsti pats. O gal nežinome, ką prislėgtam žmogui pasakyti, todėl nedrįstame prie jo net prieiti. Štai mūsų sesę Sintiją * paliko vyras. Ji sako: „Jei bendratikiai tavęs vengia ir nesielgia kaip tikri draugai, yra skaudu. Kai patiri išmėginimų, reikia, kad kas nors būtų šalia.“ Senovėje karaliui Dovydui irgi gėlė širdį, kai draugai jį paliko (Ps 31:13 [31:12, Brb]).

8. Kas mums padėtų būti atjautiems ir supratingiems?

8 Kas sužadintų mums didesnę atjautą broliams ir sesėms? Atminkime, kad nemažai jų vargina įvairios negalios, depresija, jų namiškiai yra kito tikėjimo. Jeigu mes atsidurtume panašioje situacijoje, ko gero, norėtume, kad kiti mums būtų atjautūs ir supratingi. Prisiminkime senovės Izraelį. Egipto krašte tautai teko kęsti priespaudą. Todėl prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę, Jehova juos įspėjo, kad patys netaptų kietaširdžiai beturčiui artimui. Jis prisakė žiūrėti į vargšą kaip į savo brolį ir liepė rūpintis tokiu žmogumi (Kun 25:35-38; Įst 15:7, 11).

9. Ką visų pirma turime daryti, matydami, kad bendratikis pasilpęs? Prašom pateikti pavyzdį.

9 Užuot brolius kritikavę ir įtarinėję, verčiau stenkimės juos sunkią minutę paguosti, jiems pagelbėti (Job 33:6, 7; Mt 7:1). Tarkim, motociklininkas pakliūva į avariją, sunkiai susižeidžia ir nuvežamas į ligoninę. Medikai juk nepuls klausinėti, kas kaltas dėl incidento, o skubės suteikti pagalbą. Taip yra ir su mumis: jei bendratikis dėl kokių bėdų pasilpsta, visų pirma turėtume suteikti jam dvasinę pagalbą. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:14.)

10. Kodėl galima sakyti, kad tie, kas atrodo silpni, dažnai yra „turtingi tikėjime“?

10 Kai kurie bendratikiai iš pažiūros gali atrodyti netvirti. Bet jei skirsime laiko pamąstyti apie jų aplinkybes, savo nuomonę, tikėtina, pakeisime. Pavyzdžiui, pagalvok apie mūsų sesę, kuri metų metais patiria šeimos priešiškumą. Gal ji ir paprastos išvaizdos, rodosi esanti trapi asmenybė, tačiau koks tvirtas jos tikėjimas, kiek turi vidinės stiprybės! Kai sueigose matai vienišą mamą su vaikais, argi tavęs nežavi jos ištvermė ir ryžtas? O kokio pagyrimo nusipelno mūsų jauni broliukai ir sesutės! Nors mokykloje kasdien patiria didžiulį spaudimą, jie visomis jėgomis stengiasi laikytis tiesos. Visi šie mūsų bendratikiai tikrai myli Jehovą ir trokšta likti jam ištikimi. Kad ir atrodo silpnesni, jie gali būti tiek pat „turtingi tikėjime“, kiek ir tie, kurių aplinkybės palankesnės (Jok 2:5).

TEGUL TAVO POŽIŪRIS BŪNA KAIP JEHOVOS

11, 12. a) Kaip ugdytis deramą požiūrį į žmogišką silpnumą? b) Ko pasimokome iš to, kad Jehova vis atleisdavo Aaronui?

11 Į žmogišką silpnumą turime žiūrėti taip, kaip Jehova. O jo požiūrį sužinome iš Biblijoje aprašytų atsitikimų, kaip jis elgėsi su savo suklydusiais tarnais. (Perskaityk Psalmyno 130:3.) Įsivaizduok stovįs šalia Mozės ir Aarono, kai pastarasis nerimtais argumentais  mėgina pasiteisinti, kodėl nuliejo aukso veršį (Iš 32:21-24). Arba kitas atvejis: Aaronas, palaikydamas savo sesers Mirjamos nuomonę, ima priekaištauti Mozei dėl vedybų su svetimtaute. Kaip į Aaroną žiūrėtum? (Sk 12:1, 2) O ką manytum po atsitikimo prie Meribos, kai Aaronas ir Mozė neišaukštino Dievo, stebuklingai davusio izraelitams vandens? (Sk 20:10-13)

12 Visais minėtais atvejais Jehova galėjo tuoj pat nubausti Aaroną. Bet Dievas matė, jog Aaronas, nors kartais ir pasiduodavo silpnumui, nebuvo blogas žmogus. Jis suklysdavo, kai pakliūdavo į sudėtingą situaciją arba persiimdavo neteisingos kitų nuomonės. Vis dėlto Aaronas noriai pripažino savo klaidas, stengėsi pasitaisyti ir nuolankiai pritarė Dievo sprendimams (Iš 32:26; Sk 12:11; 20:23-27). Jehova žiūrėjo į gerąsias savo tarno savybes — jis nuoširdžiai atgailavo, rodė tvirtą tikėjimą. Todėl net po daugelio amžių Aaronas ir jo palikuonys buvo minimi kaip dievobaimingi izraelitai (Ps 115:10-12; 135:19, 20).

13. Kaip galėtume pakeisti savo požiūrį į žmogišką silpnumą? Prašom pateikti pavyzdį.

13 O kaip į žmogišką silpnumą žiūri tu? Kaip reaguoji matydamas bendratikį, darantį kokią klaidą? Savo požiūrį gali tekti pataisyti (1 Sam 16:7). Tarkim, kuris nors jaunas broliukas neatsakingai renkasi pramogas, nesivadovauja sveika nuovoka. Tačiau nebūk pernelyg kritiškas, neskubėk jo nuvertinti. Geriau pagalvok, kaip pats galėtum padėti jam siekti krikščioniško brandumo ir išmokti teisingai apsispręsti. Ir paskui imkis iniciatyvos. Tada bus lengviau tokį bendratikį mylėti ir elgtis su juo kantriai, supratingai.

14, 15. a) Kaip Jehova reagavo matydamas Eliją išsigandusį? b) Ko galime pasimokyti iš atsitikimo su Eliju?

 14 Daug galime pasimokyti ir iš to, kaip Jehova reaguoja, kai jo tarnai jaučiasi prislėgti. Vienas tokių buvo pranašas Elijas. Jis drąsiai stojo prieš 450 Baalo pranašų. Tačiau vėliau sužinojęs, kad karalienė Jezabelė prisiekė jį nužudyti, pranašas išsigando ir pabėgo. Net nuėjęs maždaug 150 kilometrų iki Beer Šebos, čia nesustojo, o patraukė gilyn į dykumą. Išsekintas kepinančios saulės, Elijas atsisėdo medžio paunksmėje ir „šaukėsi mirties“ (1 Kar 18:19; 19:1-4).

Jehova matė, koks išsigandęs buvo Elijas, ir siuntė jam į pagalbą angelą (žiūrėk 14 ir 15 pastraipas)

15 Ką darė Jehova, matydamas savo ištikimą pranašą išsigandusį ir palūžusį? Gal užsirūstino ir jį atmetė? Nieku gyvu! Dievas atsižvelgė į jo ribotumus ir pasiuntė angelą. Šis Eliją dukart paragino valgyti, nes antraip tolesnė kelionė jam „bus per sunki“. (Perskaityk 1 Karalių 19:5-8.) Vėliau Jehova savo tarną išklausė, sustiprino ir tik tada davė tolesnius nurodymus.

16, 17. Kaip mes, sekdami rūpestingojo Dievo pavyzdžiu, galime padėti bendratikiams?

16 Kaip mes, sekdami Jehovos, rūpestingojo Dievo, pavyzdžiu, galime padėti bendratikiui? Jokiu būdu nepulkime jo mokyti, berti patarimus (Pat 18:13). Jeigu brolis yra prislėgtas ar jaučiasi menkavertis, pirmiausia jį išklausykime, paguoskime, padrąsinkime (1 Kor 12:23). Taip išsiaiškinsime, kokios pagalbos jam iš tikrųjų reikia ir kaip ją suteikti.

17 Štai kaip broliai ir sesės padėjo minėtai Sintijai, sužinoję, kad ją su dviem dukromis paliko vyras. Visos trys pasijuto apleistos ir nereikalingos. Sesė pasakoja: „[Bendratikiai] atvyko jau po 45 minučių. Jų akyse žvilgėjo ašaros. Pirmas dvi ar tris dienas jie tiesiog nesitraukė nuo mūsų. Kadangi buvome labai sukrėstos ir nebenorėjome nė valgyti, mus laikinai priglaudė po savo stogu.“ Toks rūpestingumas ne vienam turbūt primena Jokūbo užrašytus žodžius: „Jeigu brolis ar sesuo neturi kuo apsirengti, stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų sakote jiems: ‘Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite’, tačiau neduodate jiems to, kas būtina jų kūnui, kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas, jei neturi darbų, pats savaime yra negyvas“ (Jok 2:15-17). Tokia tikėjimo brolių ir sesių parama buvo kaip tik tai, ko Sintijai su dukromis tada reikėjo. Jau po pusmečio visos trys tiek sustiprėjo, kad ėmė tarnauti pagalbinėmis pionierėmis (2 Kor 12:10).

KODĖL VERTA UGDYTIS TINKAMĄ POŽIŪRĮ

18, 19. a) Kaip galime padėti tiems, kas buvo pasilpę ar patyrė sunkių išgyvenimų? b) Kodėl verta „padėti silpniesiems“?

18 Visi gerai žinome, jog norint atsigauti po ligos reikia nemažai laiko. Panašiai yra su krikščioniu, kuris buvo pasilpęs ar patyrė sunkių išgyvenimų. Dvasinei sveikatai atgauti jam irgi reikia laiko. Aišku, kad sustiprėtų, jis turi studijuoti Dievo Žodį, artintis prie Jehovos malda, lankyti sueigas, atsidėti kitai krikščioniškai veiklai. Bet jam padėti galime ir mes. Todėl kol susigrąžins dvasines jėgas, savo broliui būkime kantrūs, rodykime meilę. Patikinkime, kad jis yra svarbus bendruomenės narys (2 Kor 8:8).

19 Padėdami tikėjimo broliui ar sesei, jaučiamės laimingi. Išmokstame rodyti atjautą, ugdomės kantrybę. Tai dar ne viskas. Bendruomenėje vyrauja šilta atmosfera, klesti meilė. Svarbiausia, sekame Jehovos, branginančio kiekvieną savo tarną, pavyzdžiu. Tikrai, paisydami raginimo „padėti silpniesiems“, pasiekiame daug gera (Apd 20:35).

^ pstr. 4 Savo knygoje „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ (The Descent of Man, and Selection in Relation to Sex) Čarlzas Darvinas nemažai kūno organų pavadino nereikalingais. Vienas iš Darvino šalininkų teigė, kad žmogaus kūne yra dešimtys rudimentinių, arba nykstančių, organų, tokių kaip apendiksas ir užkrūčio liauka.

^ pstr. 7 Vardas pakeistas.