Šventasis Raštas neduoda pagrindo manyti, kad kremuoti palaikus yra netinkama.

Biblijoje paminėta atvejų, kai mirusiųjų kūnas ar kaulai buvo sudeginti (Joz 7:25; 2 Met 34:4, 5). Tie žmonės, matyt, nebuvo laikomi vertais palaidojimo kape. Tačiau kartais palaikų deginimas turėjo ir kitokią reikšmę.

Tai suprantame iš pasakojimo apie karaliaus Sauliaus ir trijų jo sūnų žūtį. Visi jie prarado gyvybę kovoje su filistinais. Vienas iš Sauliaus sūnų buvo Jehonatanas, ištikimas Dovydo draugas ir rėmėjas. Jabeš Gileado vyrai, sužinoję kas nutiko, surado žuvusiųjų palaikus, juos sudegino, o kaulus palaidojo. Vėliau Dovydas pagyrė tuos izraelitus už gerą darbą (1 Sam 31:2, 8-13; 2 Sam 2:4-6).

Biblijoje sakoma, kad atėjus laikui Dievas grąžins mirusiesiems gyvybę. Ar žmogaus palaikai būtų sudeginti ar ne, Jehovai nesunku prikelti jį su nauju kūnu. Trims hebrajams, kuriuos karalius Nebukadnecaras paliepė įmesti į liepsnojančią krosnį, juk nereikėjo baimintis, kad jeigu pražus liepsnose, Dievas negalės jų prikelti (Dan 3:16-18). Prikėlimu neabejojo ir tie ištikimi Jehovos tarnai, kurie mirė nacių koncentracijos stovyklose ir buvo sudeginti. Dievo garbintojai, žuvę per sprogimą ar kitokį nelaimingą atsitikimą ir nebuvę palaidoti, žinoma, irgi bus prikelti (Apr 20:13).

Kad žmogų prikeltų, Jehovai nereikia surinkti senojo kūno liekanų. Dievas štai prikelia pateptuosius krikščionis gyventi danguje. Kaip ir Jėzus, kuris buvo „atgaivintas dvasia“, pateptieji prikeliami su visomis jų mintimis, jausmais, prisiminimais. Tačiau jiems suteikiamas naujas, dvasinis, kūnas. Jokia senojo kūno dalis su jais neiškeliauja (1 Pt 3:18; 1 Kor 15:42-53; 1 Jn 3:2).

Prikėlimo viltis, kurią puoselėjame, visiškai nepriklauso nuo to, kas po mirties daroma su žmogaus palaikais. Tą viltį grindžiame tvirtu įsitikinimu, kad Dievas gali ir netgi trokšta ištesėti savo pažadą — grąžinti mirusius į gyvenimą (Apd 24:15). Aišku, nesugebame iki galo perprasti, kaip Jehova prikėlė žmones praeityje ar kaip prikels ateityje. Bet visiškai juo pasitikime. Kad tas nuostabus metas tikrai ateis, Dievas laidavo prikeldamas savo Sūnų Jėzų (Lk 24:2, 3; Apd 17:31).

Krikščionys, be abejo, atsižvelgia į tai, kas priimtina ir įprasta jų aplinkoje, taip pat į vietinius reikalavimus dėl mirusiojo palaikų laidojimo (2 Kor 6:3, 4). Jeigu vienas iš galimų variantų yra kremavimas, krikščionis pats sprendžia, nori būti po mirties sudegintas ar ne. Kartais sprendimą gali tekti priimti šeimos nariams.