1, 2. Kaip Jehova žiūri į savo žemiškuosius tarnus?

TĖVAI, žiūrėdami į savo vaikus, neretai tiesiog stebisi įgimtais jų gabumais. Gal ir pats esi patyręs tą jausmą. Vienas vaikas iš prigimties judrus, linkęs į sportą, kitas mieliau žaidžia stalo žaidimus, dar kitą traukia menai. Kad ir kam vaikas būtų gabus, tėvai džiaugiasi ir padeda tiems gabumams atsiskleisti.

² Jehova irgi labai rūpinasi savo žemiškaisiais vaikais. Savo tarnus jis netgi vadina „visų tautų lobiais“ (Ag 2:7). Dievui jie tokie brangūs dėl savo atsidavimo ir ištikimybės. Bet tikriausiai pastebėjai, kad mūsų bendratikiai taip pat turi įvairiausių talentų ir gabumų. Vieni broliai puikūs kalbėtojai, kiti — geri organizatoriai. Daug sesių yra gabios užsienio kalboms, o tai labai praverčia tarnyboje. Kitos puikiai moka padrąsinti, rūpintis sergančiais (Rom 16:1, 12). Kaip smagu, kad mūsų bendruomenėse yra tokių brolių ir sesių!

3. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

³ Tačiau kai kurie mūsų bendratikiai, galbūt jauni ar neseniai pasikrikštiję, rodos, dar nerado savo vietos bendruomenėje. Kaip galėtume padėti jiems atsiskleisti? Kodėl svarbu  sekti Jehova ir ieškoti jų gerų savybių? Dabar apie tai ir pakalbėkime.

4, 5. Kaip pasakojimas iš Teisėjų 6:11-16 byloja, kad Jehova mato savo tarnų potencialą?

⁴ Iš Biblijos suprantame, kad Jehova mato ne tik tai, ką gera jo tarnai jau daro, bet ir tai, ką dar būtų pajėgūs nuveikti. Kadaise jis išsirinko Gideoną, kad išlaisvintų izraelitus iš midjaniečių rankos. Vyrui pasirodė Dievo angelas ir tarė: „Viešpats su tavimi, narsusis galiūne!“ Išgirdęs tokius žodžius, Gideonas, be abejo, nustebo. Tuo metu jis nesijautė nei narsus, nei galiūnas, manė esąs per menkas, kad išvaduotų Dievo tautą. Tačiau Jehova į viską žiūrėjo kitaip — įžvelgė, ką Gideonas iš tiesų sugeba, ir žinojo, kad jis tinkamas šiai atsakingai užduočiai. (Perskaityk Teisėjų 6:11-16.)

⁵ Jehova pasitikėjo Gideonu, nes matė, kokiomis savybėmis jis pasižymėjo. Visų pirma, angelas atkreipė dėmesį, kad Gideonas kūlė kviečius iš visų jėgų. Tačiau į akis krito ne vien tai. Bibliniais laikais ūkininkai javus paprastai kuldavo atvirame lauke, kad vėjas išnešiotų pelus. Tačiau Gideonas, saugodamas savo menką derlių nuo midjaniečių, darbavosi pasislėpęs vyno spaudykloje. Koks apdairumas! Jehovos akyse Gideonas buvo ne vien darbštus žemdirbys. Jis buvo sumanus žmogus, gebąs įvertinti padėtį ir teisingai apsispręsti. Jehova žinojo visą Gideono potencialą ir ėmėsi jį mokyti.

6, 7. a) Kaip į Amosą galbūt žiūrėjo kai kurie izraelitai ir kaip Jehova? b) Kas byloja, kad Amosas nebuvo neišprusėlis?

⁶ Jehovos dėmesį patraukė ir vyras, vardu Amosas. Daugelio požiūriu jis tikriausiai buvo niekuo neypatingas, paprastų paprasčiausias žmogus. Amosas augino avis ir brandino šilkmedžio vaisius, kurie buvo neturtingųjų maistas. Todėl kai Jehova įgaliojo Amosą būti pranašu ir paskelbti nuosprendį stabmeldiškai dešimties giminių Izraelio karalystei, kai kuriems izraelitams jis, matyt, atrodė menkas autoritetas. (Perskaityk Amoso 7:14, 15.)

⁷ Amosas, nors ir kilęs iš nuošalaus kaimo, nebuvo koks neišmanėlis. Jis buvo susipažinęs su to meto papročiais, regiono politine padėtimi. Amosas žinojo, kas dedasi kaimyniniame Izraelio krašte. Naujienas iš aplinkinių tautų jam tikriausiai papasakodavo keliaujantys pirkliai (Am 1:6, 9, 11, 13; 2:8; 6:4-6). Jis taip pat gebėjo puikiai reikšti mintis raštu. Pranašas vartojo paprastus, bet įtaigius žodžius, jo kalba nestokojo meninės raiškos priemonių. Amosas drąsiai pasmerkė nedorus kunigo Amacijos darbus ir tai buvo dar vienas įrodymas, kad Jehova ne be reikalo pranašu paskyrė būtent jį (Am 7:12, 13, 16, 17). Dievas įžvelgė teigiamus Amoso asmenybės bruožus, kurie galbūt nebuvo tokie akivaizdūs, ir žinojo, kad su pavesta užduotimi jis susitvarkys.

8. a) Ką Jehova pažadėjo Dovydui? b) Kaip žodžiai iš Psalmyno 32:8 gali padrąsinti tuos, kurie linkę save nuvertinti?

⁸ Jehova mato, ką kiekvienas sugebame, ir nori padėti mūsų gabumams atsiskleisti. Štai karalių Dovydą jis patikino, kad visada bus šalia ir lydės akimis. (Perskaityk Psalmyno 32:8.) Tie Jehovos žodžiai įkvepia ir mus. Kartais esame linkę save nuvertinti. Nusibrėžiame savo galimybių ribas ir manome nepajėgsią nuveikti nieko daugiau.  Bet Jehova gali padėti mums pasiekti tikslus, apie kuriuos galbūt nė nesvajojome. Kaip patyręs treneris atidžiai seka kiekvieną sportininko judesį, kad padėtų šiam ištobulinti savo techniką, taip ir Jehova mus stebi ir ugdo, kad padėtų mums tapti dar geresniais jo tarnais. Tam jis neretai pasitelkia kitus savo garbintojus — mūsų brolius ir seseris. Pakalbėkime kaip.

9. Iš ko matysis, kad klausome Pauliaus pamokymo, užrašyto Filipiečiams 2:3, 4?

⁹ Paulius ragino krikščionis žiūrėti savo bendratikių naudos. (Perskaityk Filipiečiams 2:3, 4.) Be kita ko, tai reiškia pastebėti žmogaus gabumus ir jį pagirti. Kaip jautiesi, kai kas nors pasidžiaugia tavo pažanga? Argi toks dėmesys neskatina tavęs ir toliau stengtis, daryti geriausia ką gali? Taigi įvertindami brolių ir sesių pastangas žadiname jų norą dar uoliau tarnauti Jehovai.

10. Kam ypač reikia mūsų dėmesio?

¹⁰ Bendratikių dėmesys, žinoma, būtinas mums visiems. Bet ypač jo reikia jauniems ar neseniai pasikrikštijusiems broliams. Jie turi jausti esą naudingi bendruomenei ir visai Jehovos organizacijai. Biblijoje šie broliai raginami siekti atsakingų pareigų (1 Tim 3:1). Tačiau jeigu nebus įvertinti, jei nesulauks patikinimo, kad tarnybą atlieka gerai, jų ryžtas daugiau darbuotis dėl Jehovos gali prigesti.

11. a) Kaip vienas vyresnysis padėjo jaunam broliui įveikti drovumą? b) Ko iš Žulijano istorijos pasimokai tu?

¹¹ Vyresnysis, vardu Liudovikas, jaunystėje pats patyręs, kiek daug reiškia bendratikių dėmesys, sako: „Kai nuoširdžiai broliu domiuosi, jo pažanga būna spartesnė.“ Tai liudija Žulijano atvejis. Liudovikas pasakoja, kad šis jaunas brolis buvo drovus, savotiško būdo, jam trūko pasitikėjimo savimi. Todėl kai bendruomenėje ko nors imdavosi, jo elgesys kartais atrodydavo keistokas. Liudovikas tęsia: „Bet mačiau, kad jis labai geras ir nori bendratikiams padėti. Tad stengiausi jo nekritikuoti, neabejoti jo motyvais, dėmesį sutelkti į teigiamus bruožus ir jį padrąsinti.“ Laikui bėgant Žulijanas buvo paskirtas bendruomenės patarnautoju, o vėliau ir reguliariuoju pionieriumi.

12. Kas pirmiausia būtina, kad galėtume padėti kitiems atsiskleisti? Prašom pateikti pavyzdį.

¹² Kad padėtume atsiskleisti kitų gabumams, pirmiausia turime būti įžvalgūs ir juos pastebėti. Čia gali trukdyti žmogaus silpnybės, bet, kaip suprantame iš Žulijano istorijos, reikia įžvelgti bendratikio privalumus. Galime pasimokyti iš Jėzaus požiūrio į apaštalą Petrą. Šiam vyrui kai kada pristigdavo vidinės tvirtybės. Bet Jėzus matė geras jo savybes ir pavadino jį Kefu, arba Petru, išvertus tai reiškia „uolos luitas“. Šitaip išpranašavo, kad apaštalas galiausiai taps tvirtas lyg uola (Jn 1:42).

13, 14. a) Koks buvo Barnabo požiūris į jaunąjį Morkų? b) Kaip Aleksandrui padėjo vienas vyresnysis? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹³ Vertas dėmesio ir Barnabo pavyzdys. Kai jis ir apaštalas Paulius išsiruošė į pirmąją misionierišką kelionę, kartu vyko ir Jonas, pramintas romėnišku vardu Morkus. Šis jaunuolis buvo jų padėjėjas ir, matyt, rūpinosi kasdieniais bendražygių poreikiais (Apd 12:25). Tačiau jiems pasiekus Pamfiliją, Morkus netikėtai nuo jų pasitraukė.  Pauliui su Barnabu teko vieniems keliauti per kraštą, kuriame siautėjo užpuolikai (Apd 13:5, 13). Bet Barnabas neėmė manyti, kad Morkus yra nepastovus ir nevertas pasitikėjimo. Jis matė geras jaunojo bendratikio savybes ir po kiek laiko, atsiradus progai, toliau jį mokė (Apd 15:37-39). Tai, be abejo, padėjo Morkui tapti dvasiškai brandžiu Jehovos tarnu. Vėliau, kai apaštalas Paulius kalėjo Romoje, Morkus buvo drauge ir siuntė Kolosų krikščionims linkėjimų. Paulius apie šį savo pagalbininką gerai atsiliepė (Kol 4:10). Tik įsivaizduok, kaip smagu turėjo būti Barnabui, kai apaštalas prašė atvesti jam į pagalbą Morkų! (2 Tim 4:11)

¹⁴ Ir šiandien broliai gali mokyti tuos, kas turi mažiau patirties. Štai Aleksandras, neseniai paskirtas vyresniuoju, pasakoja, kaip jam padėjo vienas brolis: „Kai buvau jaunesnis, melstis kitiems girdint man buvo labai sunku. Bendruomenės vyresnysis pamokė mane, kaip tinkamai nusiteikti ir neįsitempti. Galėjo tiesiog nebeprašyti manęs melstis ir viskas. Bet taip nedarė — dažnai prašydavo, kad pasakyčiau maldą po lauko tarnybos sueigų. Per laiką įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.“

15. Kaip Paulius parodė, kad bendratikiai jam yra brangūs?

¹⁵ Ar, pastebėjęs gerą bendratikio savybę, nepamiršti jo pagirti? Laiško romiečiams 16-ame skyriuje Paulius paminėjo daugiau nei dvidešimt tikėjimo brolių ir sesių, kurių krikščioniškas dorybes jis labai vertino (Rom 16:3-7, 13). Apaštalas, pavyzdžiui, iškėlė Androniko ir Junijos ištvermę, sakydamas, kad Kristaus sekėjais jiedu yra ilgiau už jį. Taip pat šiltai atsiliepė apie Rufo motiną, kuri apaštalu tikriausiai rūpinosi tarsi sūnumi.

16. Kodėl verta pagirti jaunuolius?

¹⁶ Nuoširdus pagyrimas gali duoti puikių vaisių. Tai liudija Riko, jaunuolio iš Prancūzijos, istorija. Jo tėtis nebuvo Jehovos liudytojas ir nenorėjo, kad sūnus pasikrikštytų. Rikas dėl to labai krimtosi ir manė, kad atsidėti Jehovos tarnybai galės tik tada, kai sulauks pilnametystės. Jį taip pat liūdino bendramokslių pašaipos. Biblijos studijas jam vedė vyresnysis vardu Frederikas. Jis pasakoja: „Pagyriau Riką, sakiau, kad pasipriešinimas, kurį jis patiria, tik įrodo, kad jis yra pakankamai drąsus pasakoti kitiems apie savo tikėjimą.“ Šie žodžiai sustiprino Riko ryžtą ir toliau daryti dvasinę pažangą. Pagerėjo ir jo santykiai su tėčiu. Būdamas dvylikos Rikas pasikrikštijo.

17. a) Kaip galime padėti broliams daryti pažangą? b) Kaip vienas misionierius parodo jauniems broliams dėmesį ir kokių tai duoda vaisių?

¹⁷ Kaskart padėkodami bendratikiams už atliktas užduotis ar įdėtas  pastangas, skatiname juos dar uoliau tarnauti Jehovai. Mūsų sesė Silvija, * daug metų dirbanti Prancūzijos Betelyje, sako, kad pagirti brolius gali ir sesės. Anot jos, moterys neretai pastebi tai, ką vyrams pastebėti sunkiau. Taigi sesių žodžiai gali būti puikus priedas prie to, ką pasako patyrę broliai. „Pagirti kitus — mano pareiga“, — pridūrė Silvija (Pat 3:27). Žeromas, tarnaujantis misionieriumi Prancūzijos Gvianoje, padėjo ne vienam broliui pasirengti misionieriaus tarnybai. Jis sako: „Pastebėjau, kad kai pagiriu jaunus brolius už ką nors konkretaus, ką jie atliko tarnyboje, arba už apgalvotus komentarus sueigose, auga jų pasitikėjimas savimi ir jie jaučia dar didesnę paskatą tobulinti savo sugebėjimus.“

18. Kodėl verta bendradarbiauti su jaunesniais broliais?

¹⁸ Brolius taip pat paskatinsime daryti dvasinę pažangą, jeigu su jais bendradarbiausime. Vyresnysis galėtų paprašyti jaunuolio, mokančio naudotis kompiuteriu, kad iš svetainės jw.org atspausdintų informacijos pagyvenusiesiems bendruomenės nariams, kurie kompiuterio neturi. O jeigu tau pavesta tvarkyti ar remontuoti Karalystės salę, kodėl gi nepasikvietus į pagalbą kokio jauno broliuko? Šitaip turėsi galimybę jaunuolius stebėti, pagirti ir matyti, kaip jie auga (Pat 15:23).

19, 20. Kodėl turime padėti kitiems augti dvasiškai?

¹⁹ Paskyręs Jozuę vesti Izraelio tautą, Jehova Mozei dar įsakė jį padrąsinti ir pastiprinti. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 3:28.) Mūsų pasaulinės brolijos gretos šiandieną nepaliaujamai auga. Tiek vyresnieji, tiek kiti krikščionys gali padėti jauniems ar neseniai pasikrikštijusiems broliams atsiskleisti Jehovos tarnyboje. Šitaip vis daugiau brolių imsis visalaikės tarnybos, bus tinkami mokyti ir kitus (2 Tim 2:2).

²⁰ Ar priklausytume prie gausios bendruomenės, kurioje tarnauja daug patyrusių krikščionių, ar prie nedidelės skelbėjų grupelės, verta stengtis brolius ugdyti. Vėliau jie galės daug nuveikti visos organizacijos labui. Todėl sekime Jehovos pavyzdžiu ir įžvelkime gerus mūsų bendratikių bruožus.