KAI KAM atrodo, kad Dievo klausinėti nedera. Tokie žmonės galbūt mano, jog asmuo, keliantis klausimus, kodėl Dievas leidžia arba neleidžia vieniems ar kitiems dalykams nutikti, stokoja Dievui pagarbos. Gal ir jūs galvojate panašiai?

Jeigu taip, galbūt nustebsite sužinojęs, jog nemažai Dievo tarnų kėlė Dievui klausimus. Štai ką, pavyzdžiui, jie norėjo sužinoti.

Dievobaimingasis Jobas: „Kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?“ (Jobo 21:7)

Ištikimas Dievo pranašas Habakukas: „Tad kodėl žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai ryja teisesnius už save?“ (Habakuko 1:13)

Jėzus Kristus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27:46)

Patyrinėjęs šių Šventajame Rašte užrašytų žodžių kontekstą, pamatytumėte, jog tokie nuoširdūs klausimai tikrai Dievo Jehovos * nepapiktino. Ir tai visiškai suprantama. Juk kai prašome Dievą patenkinti mūsų fizinius poreikius, tai yra pasirūpinti dalykais, nuo kurių priklauso mūsų fizinė gerovė, jis nesirūstina, bet mielai į tokius prašymus atsako (Mato 6:11, 33). Panašiai Dievas noriai teikia žinių, būtinų mūsų dvasiniams bei emociniams poreikiams patenkinti (Filipiečiams 4:6, 7). Jėzus Kristus savo mokinius patikino: „Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta“ (Mato 7:7). Čia, kaip rodo kontekstas, Jėzus kalbėjo ne tik apie materialinius dalykus, bet ir apie atsakymus į mums rūpimus klausimus.

Jeigu turėtumėte tokią galimybę, ko Dievą paklaustumėte? Gal vieno iš šių dalykų:

• Kokia gyvenimo prasmė?

• Kas atsitiks, kai numirsiu?

• Kodėl Dievas leidžia, kad kentėčiau?

Dievas atsako į šiuos klausimus per savo rašytinį Žodį, Bibliją, nes „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Pažiūrėkime, kodėl kai kurie žmonės rimtai susimąstė apie šiuos klausimus ir kokius atsakymus jie rado Šventajame Rašte.