Kodėl gyvenimas atrodo beprasmis?

KODĖL galime viltis, kad gyvenimas ne visuomet bus toks nykus ir trumpas, dingstantis „tarsi šešėlis“, kaip sakė karalius Saliamonas? (Mokytojo 6:12) Dievo Žodyje, Biblijoje, — patikimų žinių šaltinyje — žadama, jog ateityje gyvensime išties prasmingai (2 Timotiejui 3:16, 17).

Iš Biblijos sužinome, ką nuo pat pradžių Dievas buvo sumanęs dėl žemės. Joje taip pat paaiškinta, kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės, priespaudos, vargų. Kodėl svarbu apie visa tai žinoti? Kadangi gyvenimas žmonėms beprasmis atrodo iš esmės dėl to, kad jie nežino ar net nenori žinoti, kas Dievo buvo sumanyta žemės ir žmonių labui.

Koks buvo Dievo sumanymas?

Jehova * Dievas norėjo, kad žemė būtų nuostabūs rojaus namai visai žmonijai, kur tobuli vyrai ir moterys amžinai gyventų visavertį, laimingą gyvenimą. Ši pamatinė tiesa paneigia paplitusią, bet Šventuoju Raštu nepagrįstą idėją, esą Dievas žemę sukūrė kaip bandymų lauką, kad pažiūrėtų, ar žmonės  verti prasmingesnio gyvenimo dvasiniame pasaulyje. (Skaitykite rėmelį  „Ar tikrasis gyvenimas — tik palikus šį pasaulį?“, p. 6.)

Vyrą ir moterį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą, tai yra apdovanojo gebėjimu atspindėti įstabias Kūrėjo savybes (Pradžios 1:26, 27). Jie buvo sukurti tobuli. Kad visą amžinybę galėtų gyventi turiningai, prasmingai, jiems nieko netrūko. Žmonėms buvo pavesta gausinti savo šeimą ir puoselėti žemę, kad visa ji taptų rojumi, panašiu į Edeno sodą (Pradžios 1:28-31; 2:8, 9).

Kodėl viskas pasisuko į bloga?

Akivaizdu, jog įvyko kažkas labai blogo. Žmonės vargiai beatspindi Dievo paveikslą. Žemė toli gražu nėra rojus. Kas atsitiko? Mūsų protėviai Adomas ir Ieva supiktnaudžiavo duotąja valios laisve. Jie panoro būti kaip Dievas ir patys spręsti, „kas gera ir kas pikta“. Taip jie pasuko tuo pat keliu, kuriuo jau žengė maištininkas Šėtonas (Pradžios 3:1-6).

Taigi blogis nėra kokio slėpiningo iš anksto parengto Dievo plano elementas. Blogis atsirado, kai Šėtonas, o vėliau ir Adomas su Ieva, sukilo prieš Dievo valdžią. Pasekmės buvo tokios: pirmoji pora prarado rojaus namus ir tobulybę — užtraukė nuodėmę ir mirtį ne tik patys sau, bet ir savo palikuonims, visai žmonijai (Pradžios 3:17-19; Romiečiams 5:12). Todėl žemėje ir susiklostė tokios sąlygos, dėl kurių gyvenimas atrodo beprasmis.

Kodėl blogis nebuvo užgniaužtas iškart?

Kai kurie svarsto, kodėl Dievas iškart neužgniaužė blogio, kodėl tiesiog nesunaikino Šėtono ir kitų maištininkų ir nepradėjo visko nuo pradžių? Bet ar šitoks sprendimas tikrai būtų buvęs išmintingas? Kaip reaguotumėte išgirdęs, jog kokia nors galinga valdžia bemat susidoroja su kiekvienu, nepritariančiu jos valdymui? Ar tokie veiksmai nepapiktintų teisingų žmonių, ar jų akyse nekristų valdžios autoritetas?

Dievas nusprendė neskubėti ir maišto tuojau pat nenumalšino. Jis davė laiko, kad būtų atsakyta į visus Edene iškeltus klausimus dėl jo valdymo — kartą ir visiems laikams.

Blogio nebeliks

Itin svarbu įsidėmėti štai ką: blogiui egzistuoti Dievas leido tik ribotą laiką. Jehova žinojo, kad galės atitaisyti visus liūdnus padarinius, kai tik į ginčo klausimus dėl jo valdymo bus atsakyta.

Dievas savo pradinio sumanymo neatsižadėjo. Per pranašą Izaiją Kūrėjas patikina, jog žemę „paruošė ir padarė ne be reikalo, bet kad žmonės joje gyventų“ (Izaijo 45:18, Vl). Netrukus jis imsis įgyvendinti tai, ką nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs, — žemėje atkurs tobulą harmoniją. Kai jau bus akivaizdžiai matoma, kad Dievo valdymas išties yra teisingas, savo didžia jėga jis visiškai teisėtai įvykdys savo valią ir amžiams nušluos visą blogį (Izaijo 55:10, 11). Mums  netgi dera prašyti Dievą imtis tokių veiksmų. Tai rodo Jėzaus Kristaus pavyzdinės maldos žodžiai: „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). O kaip Dievo valia bus įgyvendinta?

Dievo valia žemėje

Tuomet dėsis daug gerų dalykų. „Romieji paveldės žemę“ (Psalmyno 37:9-11, 29; Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]). Jėzus Kristus išvaduos „beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį“, išgelbės juos nuo „priespaudos ir smurto“ (Psalmyno 72:12-14). Liausis karai, nebebus mirties, ašarų, skausmo, kančių (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]; Apreiškimo 21:1-4). Per visus tuos amžius, kai Dievas leido keroti blogiui, mirė daugybė žmonių, bet jie bus prikelti gyventi čia,  žemėje, ir galės džiaugtis neapsakoma Dievo malone (Jono 5:28, 29).

Jehova atitaisys visą žalą, kurią žmonijai padarė maištininkas Šėtonas. Dievui valdant, gyvenimas bus nuostabus. „Praeities sielvartai [visa, kas šiandien kelia liūdesį ir skausmą] jau užmiršti“, — patikinama Biblijoje (Izaijo 65:16-19). Tokią ateitį mums laiduoja Jehova Dievas, o jis nemeluoja ir savo pažadus tesi. Gyvenimas nebebus „tuštybė ir vėjo gaudymas“ (Mokytojo 2:17, Brb). Jausime tikrą pilnatvę.

Bet ką galima pasakyti apie dabartį? Ar Biblijos mokymų supratimas ir žinios apie Dievo ketinimus dėl žemės negalėtų mūsų gyvenimo padaryti prasmingesnio jau dabar? Į šį klausimą bus atsakyta trečiajame straipsnyje.

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

 Ar tikrasis gyvenimas — tik palikus šį pasaulį?

Žmonės, neturintys žinių apie Dievo sumanymus dėl žemės, ilgus amžius aiškino, jog tikrąjį gyvenimą galima rasti tik palikus šį pasaulį.

Vienų įsitikinimu, sielos „egzistencija prieš jai susijungiant su kūnu buvusi daug prakilnesnė“ (New Dictionary of Theology). Kiti moko, jog siela „įkalinama kūne už nuodėmes, kurias padarė būdama danguje“ (Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature).

Graikų filosofai, kaip antai Sokratas ir Platonas, mokė, jog palikusi ribotą materialų kūną, „ištrūkusi iš šios klaidynės, beprotybės, baimių, laukinių geismų ir kitų žmogiško gyvenimo blogybių“ siela „visą likusį laiką [...] leis su dievais“ (Platonas. Faidonas, 81a).

Vėliau graikų filosofų „sampratą apie sielos nemirtingumą“ krikščionijos bažnyčių dvasiniai vadovai įterpė į savo mokymus (Christianity—A Global History).

Sugretinkime šiuos aiškinimus su trimis esminiais Biblijos mokymais:

1. Dievas norėjo, kad žemė būtų ne koks bandymų laukas, kuriame atrenkami vertieji gyvenimo danguje, o amžini žmonijos namai. Jeigu Adomas su Ieva būtų likę klusnūs Dievo įsakymams, iki pat šiol būtų gyvenę žemės rojuje (Pradžios 1:27, 28; Psalmyno 115:16).

2. Nors dauguma religijų moko, kad žmogus turi sielą — nematerialią substanciją, gyvenančią kūne, Biblijos aiškinimas kur kas paprastesnis. Pats žmogus yra „gyva siela“, sukurta „iš žemės dulkių“ (Pradžios 2:7, Brb). Biblijoje nerandame jokios užuominos, kad siela būtų nemirtinga. Priešingai, sakoma, kad ji gali žūti, mirti, tai yra visiškai nustoti egzistavusi (Psalmyno 146:4; Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, 20, Brb). Kai Adomas, pirmoji siela, mirė, viskas tuo ir baigėsi — jis sugrįžo į dulkes, iš kurių buvo sukurtas. Sugrįžo į nebūtį (Pradžios 2:17; 3:19).

3. Žmogus galės gyventi amžinai. Bet ne dėl to, kad turėtų kažkokią nemirtingą sielą, po mirties iškeliaujančią į dvasių pasaulį, o dėl to, kad Dievas yra pažadėjęs prikelti mirusius žemės rojuje (Danieliaus 12:13; Jono 11:24-26; Apaštalų darbų 24:15).