Sekime jų tikėjimu

Iš savo Viešpaties jis pasimokė atlaidumo

PETRAS niekada neužmirš, kaip pasijuto, kai jų žvilgsniai susidūrė. Gal Jėzaus akyse pastebėjo nusivylimą ar priekaištą? Nėra žinoma, nes Dievo įkvėptais žodžiais tepasakyta, kad „Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą“ (Luko 22:61). Bet ir iš to žvilgsnio Petrui buvo aišku, ko vertas jo poelgis. Šis vyras suvokė, jog pasielgė priešingai, nei pats tikino, ir būtent taip, kaip išpranašavo Jėzus, — išsigynė savo mylimo Mokytojo. Petrui tai buvo tikras nuopuolis, siaubinga akimirka, galbūt pati juodžiausia diena.

Bet ne viskas buvo prarasta. Nors ir suklydęs, Petras, tvirto tikėjimo žmogus, dar galėjo pasitaisyti ir iš Jėzaus išmokti vieną didžiausių pamokų — kad reikia atleisti. To paties turime mokytis ir mes. Tad patraukim įkandin Petro nelengvais jo takais.

Žmogus, turėjęs daug ko išmokti

Maždaug prieš pusmetį Petras savo gimtajame Kafarnaume priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki kartų?“ Petras, ko gero, manė, kad tiek kartų atleisdamas bus labai kilnus. Juk, pasak to meto religinių vadovų, privalu dovanoti tik tris kartus. Jėzus tarė: „Nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mato 18:21, 22).

Ar Jėzus, vietoj septynių nurodydamas septyniasdešimt septynis, turėjo omenyje, kad Petrui reikia skaičiuoti kito nusižengimus? Ne, tie Jėzaus žodžiai reiškė, kad ribos, kiek kartų derėtų dovanoti, nėra. Jis leido suprasti, jog Petras buvo paveiktas nemeilingos, neatlaidžios dvasios, anuomet būdingos daugeliui žmonių, manančių, jog atleisti — tarsi vesti sąskaitybos žurnalą. Bet, Dievo požiūriu, privalu būti pasiruošusiam visada atleisti ir klaidų neskaičiuoti.

Petras nepaprieštaravo Jėzui. Bet ar Jėzaus pamokymas iš tiesų pasiekė jo širdį? Neretai geriausiai išmokstame atleisti tada, kai patiems itin reikia atleidimo. Čia mums ir verta prisiminti, kokie įvykiai klostėsi prieš pat Jėzaus mirtį. Tomis sunkiomis valandomis Petras ne sykį pasielgė taip, kad jo Mokytojui reikėjo parodyti tikrą gebėjimą atleisti.

Petrui ne sykį atleidžiama

Tai buvo ypatingas, paskutinis, Jėzaus gyvenimo žemėje vakaras. Savo apaštalus jis turėjo dar daug ko pamokyti — pavyzdžiui, nuolankumo. Atlikdamas patarnavimą, kuris paprastai skiriamas menkiausiam tarnui, tai yra numazgodamas mokiniams kojas, Jėzus paliko nuolankumo pavyzdį. Iš pradžių Petras suabejojo dėl šios Mokytojo paslaugos ir net norėjo jos atsisakyti. O paskui paprašė plauti ne tik kojas, bet ir rankas, ir  galvą! Jėzus neprarado kantrybės ir mielai paaiškino, ką reiškia šis veiksmas ir kodėl visa tai svarbu (Jono 13:1-17).

Tačiau netrukus tarp mokinių įsiplieskė ginčas, kuris iš jų didžiausias. Petras, be abejo, irgi nesidrovėjo reikšti tokių pretenzijų, bylojančių apie žmogiškąjį išdidumą. Jėzus švelniai juos pataisė ir net rado už ką pagirti — kad ištikimi savo Mokytojui. Sykiu išpranašavo, jog jie visi jį paliks. Petras tikino nesitrauksiąs nuo jo, net jei tektų mirti. O Jėzus pasakė, kad tą pačią naktį, dar net gaidžiui nepragydus, Petras tris kartus jo išsigins. Šis ne tik neigė Mokytojo žodžius, bet ir gyrėsi būsiąs ištikimiausias iš apaštalų (Mato 26:31-35; Morkaus 14:27-31; Luko 22:24-28).

Gal Jėzus, klausydamasis Petro, buvo beprarandąs kantrybę? Ne, nes ir tuo lemiamu metu Jėzus žvelgė ne į ką kita, o į savo apaštalų, kad ir netobulų, gerąsias savybes. Nors žinojo, kad Petras jo išsižadės, pasakė: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ (Luko 22:32). Jėzus tikėjo, jog Petras atgaus dvasinę stiprybę ir toliau ištikimai tęs savo tarnystę. Koks maloningas ir atlaidus buvo Jėzus!

Paskui, jau Getsemanės sode, Petrą vėl ne kartą reikėjo pataisyti. Šį apaštalą ir kitus du, Jokūbą ir Joną, Jėzus paprašė, kol melsis, pabudėti. Jėzui, apimtam mirtino sielvarto, labai reikėjo draugų paramos, bet jie — Petras ir kiti — vis užmigdavo. Jėzus apaštalams net ir tada parodė atjautą bei atlaidumą, kaip liudija jo žodžiai: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Morkaus 14:32-38).

Po kurio laiko pasirodė būrys, nešinas deglais, apsiginklavęs kalavijais bei vėzdais. Dabar derėjo elgtis itin apdairiai ir supratingai. Bet Petras impulsyviai griebėsi kalavijo ir vienam vyriausiojo kunigo vergui, Malkui, nukirto ausį. Jėzus ramiai sudraudė Petrą, išgydė sužeistąjį ir paaiškino, jog nevalia vartoti smurto. To principo jo sekėjai laikosi iki pat šių dienų (Mato 26:47-55; Luko 22:47-51; Jono 18:10, 11). Jėzus jau iki tol Petrui atleido daug klaidų. Mums irgi verta nepamiršti, jog „visi dažnai nusižengiame“ (Jokūbo 3:2). Ar yra bent vienas, kuriam kasdien nereikėtų Dievo atleidimo? O Petrui minėtas nutikimas tą naktį dar nebuvo paskutinis. Laukė blogesnis dalykas.

Didžiausia Petro dėmė

Jėzus užpuolikams pasakė, kad jeigu šie iešką jo, teleidžia apaštalams pasišalinti. Petras bejėgiškai stebėjo, kaip Jėzus surišamas, ir tuojau sykiu su kitais mokiniais leidosi bėgti.

Bebėgdami Petras ir Jonas stabtelėjo galbūt netoli buvusio vyriausiojo kunigo Ano namų, kur Jėzų pirmiausia ir atvedė kvosti. Paskui jį vedė kitur ir abu apaštalai sėlino pavymui, bet tik „iš tolo“ (Mato 26:58; Jono 18:12, 13). Petras tikrai nebuvo bailys. Juk ir sekti įkandin suimtojo reikėjo drąsos: būrys ginkluotas, o Petras vieną iš jų ką tik sužeidė. Vis dėlto ir tuo metu nebuvo panašu, kad apaštalas ryžtųsi parodyti Mokytojui tą ištikimą meilę, kuria gyrėsi, — atseit esąs pasiruošęs sykiu su juo net mirti (Morkaus 14:31).

Kaip ir Petras, šiandien daugelis mėgina sekti Kristų „iš tolo“ — taip, kad niekas nepastebėtų. Tačiau pats Petras vėliau parašė,  jog Jėzaus keliu pėda pėdon einame tik jeigu visur ir visada elgiamės kaip mūsų Mokytojas ir nepaisome, kas dėl to gali nutikti (1 Petro 2:21).

Atsargiai sėlinantį Petrą kelias atvedė prie vieno iš prašmatniausių Jeruzalės namų vartų. Tai buvo vyriausiojo kunigo Kajafo, žinomo savo turtais bei įtaka, namai. Tokie turtuolių namai paprastai būdavo su vidiniu kiemu ir gatvės pusėje įtaisytais vartais. Čia Petro žingsniai ir nutrūko, vidun jis nepateko. Jonas, jau buvęs anapus vartų, išėjo ir paprašė durininkę Petrą įleisti. Atėjęs, matyt, skyrium nuo Jono, jis nė nesistengė patekti į vidų ir stoti šalia Mokytojo. Kieme Petras pasirinko vietą prie vergų bei tarnų, šaltą naktį susibūrusių aplink liepsnojantį laužą ir stebinčių, kaip melagingi liudytojai vienas po kito teisme mėto Jėzui kaltinimus (Morkaus 14:54-57; Jono 18:15, 16, 18).

Durininkė, įleidusi Petrą pro vartus, laužo šviesoje gerai įsižiūrėjo į jį ir atpažino. „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“, — tarė ji. Netikėtai užkluptas, Petras gynėsi nepažįstąs Jėzaus, sakė net nesuprantąs, apie ką ji kalba. Kad mažiau kristų į akis, pasitraukė arčiau vartų, bet čia kita tarnaitė jį pastebėjo ir pasakė tą patį: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ Petras vėl prisiekinėjo: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mato 26:69-72). Galbūt sulig šiais žodžiais pragydo gaidys, bet Petras buvo pernelyg sutrikęs, kad atsimintų, ką apie tai vos prieš kelias valandas išpranašavo Jėzus.

Petras iš paskutiniųjų stengėsi kaip nors užsimaskuoti, bet štai priėjo keletas kieme buvusių žmonių ir vienas — Malkaus, to vergo, kurį jis sužalojo, giminaitis — paklausė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras puolė įtikinėti visus, kad tai netiesa, net prisiekinėjo, — matyt, dievagojosi nemeluojąs. Vos jam ištarus paskutinius žodžius, antrąkart užgiedojo gaidys (Jono 18:26, 27; Morkaus 14:71, 72).

Terasoje pasirodė Jėzus ir pažvelgė į kiemą. Tuo momentu, kaip skaitėme, jo ir Petro žvilgsniai susidūrė. Petrą pervėrė mintis, koks siaubingas dalykas atsitiko — jis išsigynė savo Mokytojo. Prislėgta širdimi išėjo pro vartus ir nupėdino miesto gatvėmis lydimas blėstančios mėnesienos. Aplink šmėžavo kažkokie kontūrai, akyse tvenkėsi ašaros. Petras nebeišlaikė ir karčiai pravirko (Morkaus 14:72; Luko 22:61, 62).

 Kiekvienas pamanytų, kad už tokį sunkų nusižengimą tikėtis atleidimo negalima. Petras galbūt irgi mažai teturėjo vilčių. O kaip iš tikrųjų buvo su juo pasielgta?

Ar galima buvo Petrui atleisti?

Sunku net įsivaizduoti, kaip Petrui, išsigynusiam Jėzaus, turėjo gelti širdį, kai išaušo rytmetys ir užklupo nauji įvykiai. Jį tikriausiai krėtė šiurpas, kai tos dienos popietę Jėzus, ištvėręs ilgas kančias, mirė. Argi paskutinę Mokytojo gyvenimo dieną pats nesukėlė jam dar daugiau skausmo? Kad ir kamuojamas tokios graužaties, Petras nepasidavė visiškai nevilčiai. Iš kur tai žinome? Iš eilučių, kuriose rašoma, jog netrukus jis su kitais tikėjimo broliais jau buvo draugėje (Luko 24:33). Apaštalai, be abejo, sielojosi dėl savo elgesio aną tamsią naktį ir tarpusavyje guodėsi.

Matome, jog Petras elgėsi jau kaip dera. Jeigu Dievo tarnas ir suklumpa, svarbiausia ne tai, kaip sunkiai jis nusižengė, o kiek yra pasiryžęs pasitaisyti ir vėl atsitiesti (Patarlių 24:16). Nors ir kamuojamas sąžinės priekaištų, Petras nesišalino brolių, buvo su jais ir taip parodė tikrą tikėjimą. Kai slegia liūdesys ar kaltės jausmas, norisi užsidaryti, bet tai būtų pavojinga (Patarlių 18:1). Geriausia būti kuo arčiau bendratikių ir čia atgauti dvasines jėgas (Hebrajams 10:24, 25).

Kadangi Petras nesitraukė nuo tikėjimo brolių, iš jų ir išgirdo stulbinančią naujieną, kad kapo rūsyje Jėzaus kūno nebėra. Petras ir Jonas leidosi bėgti prie Jėzaus kapo, kur rūsio akmuo buvo net užantspauduotas. Jonas, matyt, amžiumi jaunesnis, atskubėjo pirmas, bet, pamatęs angą atvirą, eiti vidun nesiryžo. O Petras, dar uždusęs nuo bėgimo, žengė tiesiai į rūsį. Kapas buvo tuščias (Jono 20:3-9).

Ar Petras patikėjo, kad Jėzus prisikėlė? Iš pradžių ne, nors kai kurios dievobaimingos moterys  jau buvo sakiusios, kad joms pasirodė angelai ir pranešė apie Jėzaus prikėlimą iš mirusių (Luko 23:55—24:11). Tačiau tai dienai baigiantis Petro širdyje nebeliko nė krislelio nusiminimo ir abejonių. Jėzus gyvas, dabar jis — galinga dvasinė esybė! Jis pats pasirodė visiems apaštalams. Bet pirmiausia vienam iš jų atskirai. Štai apaštalų žodžiai, ištarti tą dieną: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Luko 24:34). Apaštalas Paulius, vėliau rašydamas apie aną nepaprastą dieną, irgi paminėjo, kad Jėzus „pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Korintiečiams 15:5). Žinome, kad Kefu, taip pat Simonu vadino Petrą. Jėzus pasirodė Petrui tądien, matyt, kai šis buvo vienas pats.

Kaip vyko jaudinantis Jėzaus ir Petro susitikimas, Biblijoje nerašoma. Galime tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi apaštalas, kad mylimas Viešpats vėl gyvas, ir kaip liejo jam savo sielvartą bei atgailą. Labiau už viską pasaulyje jam reikėjo atleidimo. Argi kyla abejonių, kad Jėzus atleido — ir ne iš dalies, o iš visos širdies? Krikščioniui, kuris padaro nuodėmę, verta prisiminti atsitikimą su Petru. Niekada nereikia manyti, esą Dievas mums nedovanos. Juk Jėzus atleido, o jis visada sekė Tėvu — Tuo, kuris „labai atlaidus“ (Izaijo 55:7).

Kas dar byloja apie atleidimą

Jėzus savo apaštalams liepė eiti į Galilėją, kur vėl turėjo jiems pasirodyti. Čia Petras susiruošė Galilėjos ežere žvejoti. Kai kurie nuėjo sykiu. Petras su malonumu ėmėsi darbo, įprasto daugelį praėjusių metų. Gergždėjo valtis, pliuškeno bangos, šiurkštūs tinklai taip ir slydo jo delnais. Ar jis tuo metu spėliojo, kur dabar, kai Jėzus baigė savo tarnystę žemėje, turi krypti jo gyvenimas? Gal masino grįžti prie savo paprasto verslo, žvejonės? Nežinia. Tik žinome, kad jie tą naktį nesugavo nė žuvelės (Mato 26:32; Jono 21:1-3).

Auštant kažkas nuo kranto juos pašaukė ir patarė mesti tinklus kitapus valties. Vyrai paklausė ir ištraukė didžiulį valksmą — 153 žuvis. Petras suprato, kas yra anas žmogus. Jis šoko į vandenį ir ėmė plaukti. Iškepęs žuvų ant žarijų, pakrantėje jų laukė Jėzus. Petrui jis turėjo pasakyti kai ką svarbaus.

Jėzus klausė Petrą, ar myli savo Viešpatį „labiau už šituos“, matyt, linktelėdamas ten, kur gulėjo tasai didelis valksmas. Ar šio žvejo širdyje meilė savo darbui rungėsi su meile Jėzui? Kaip anąsyk Petras išsigynė Viešpaties tris kartus, taip dabar Jėzus leido jam draugų akivaizdoje tiek pat sykių patikinti savo meilės tikrumu. Paskui Jėzus pamokė, kaip reikia rodyti tokią meilę: atsidėti šventai tarnystei — maitinti ir ganyti Kristaus kaimenę, jo ištikimus sekėjus (Jono 21:4-17, Brb).

Taigi Jėzus dar kartą patvirtino, kad Petras ir toliau tinka tarnauti jam ir jo Tėvui. Kristaus vadovaujamoje bendruomenėje Petrui  buvo skirtas svarbus vaidmuo. Koks svarus įrodymas, kad Jėzus jam visiškai atleido! Šitoks gailestingumas Petrą, be abejo, sujaudino iki sielos gelmių.

Apaštalas daugelį metų vykdė jam patikėtą įpareigojimą. Stiprino brolius, kaip Jėzus ir buvo liepęs prieš savo mirtį. Petras švelniai, su dideliu kantrumu ganė ir maitino Kristaus sekėjus. Šis vyras, vardu Simonas, pateisino ir Jėzaus jam duotą vardą — Petras, arba Akmuo: tapo tvirtas, patikimas, buvo geras pavyzdys bendruomenėje. Apie tai daug byloja du vertingi Petro laiškai, parašyti šiltais žodžiais ir įtraukti į Biblijos kanoną. Iš jų matyti, jog apaštalas niekada nepamiršo, kaip buvo Jėzaus mokomas atleisti (1 Petro 3:8, 9; 4:8).

Tegu ir mums šis pamokymas būna naudingas. Ar kasdien prašome Dievą atleisti už daugybę savo klaidų? Ir ar tikime tuo atleidimu bei jo galia mus apvalyti? Ar patys kitiems dovanojame? Jei taip, išties ugdomės tokį kaip Petro tikėjimą ir tokį kaip jo Mokytojo gailestingumą.

[Anotacija 22 puslapyje]

Petrui jo Mokytojas turėjo daug ką atleisti. Ar bent vienam iš mūsų kasdien nereikia atleidimo?

[Iliustracija 23 puslapyje]

„Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą“

[Iliustracija 24 puslapyje]

„Viešpats [...] pasirodė Simonui“