Būdami silpni, esame galingi

KAIP varžo ir pančioja silpnumas, lipte prilipęs prie žmogaus! Kartais atrodo, iš tų pančių niekad neišsivaduosi. Vis lygini save su kitais ir manai, kad tu niekam vertas. O gal grumiesi su sekinančia liga, kuri atima jėgas ir gyvenimo džiaugsmą. Vienaip ar antraip, esi lyg spąstuose. Galbūt jautiesi kaip kadaise Jobas, guodęsis Dievui: „O, kad paslėptum mane Šeole, apsaugotum, kol praeis tavo įniršis, nustatytum laiką ir atmintum mane!“ (Job 14:13).

Kaip išsivaduoti iš tokių slogių minčių? Pamėgink bent trumpam nuvyti jas šalin, nors tai gal ir nelengva. Štai stabtelėk prie klausimų, kuriuos Jehova uždavė savo ištikimam tarnui Jobui ir kurie šventosios dvasios įkvėpimu užrašyti Biblijoje. „Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas! Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai! Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę?“ (Job 38:4, 5). Gilindamiesi, ką reiškia šie klausimai, dar aiškiau suprantame, kokia nepaprasta yra Jehovos išmintis ir galybė. Taigi varganą pasaulio būklę jis ligi šiol pakenčia dėl tam tikrų svarių priežasčių.

„Dyglys kūne“

Kitas ištikimas Jehovos tarnas, apaštalas Paulius, meldė pašalinti „dyglį kūne“ — kažkokią įsisenėjusią bėdą. Tris kartus jis prašėsi Dievo išvaduojamas. Nežinia, kas tai buvo, bet aišku, kad negerovė lyg dirginantis dyglys trukdė Pauliui džiaugtis Jehovos tarnyba. Anot paties apaštalo, jis jautėsi tarsi nuolat smūgiuojamas. Tačiau Jehova jam atsakė: „Gana  tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ Anas „dyglys kūne“ liko. Paulius ir toliau turėjo su juo grumtis. Bet čia jis pasakė: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12:7-10). Ką jis turėjo omenyje?

Stebuklo neįvyko, blogybė Paulių tebevargino. Vis dėlto tai apaštalui nesukliudė nuveikti daug darbų Jehovos šlovei. Paulius neabejojo, kad Jehova jį palaikys, ir visada prašė jo pagalbos (Fil 4:6, 7). Savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje Paulius pasakė: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4:7).

Jehova savo valią įgyvendina per netobulus žmones, turinčius daug trūkumų ir bėdų, todėl visa garbė tenka jam vienam. Dievas savo tarnams vadovauja ir teikia išminties, kad šie nepasiduotų sunkumams ir gebėtų džiugiai jam tarnauti. Žmogus, nors ir silpnas, Dievo pavedimu gali padaryti didžių darbų.

Paulius paaiškino, kodėl Dievas nepašalino dyglio kūne: „Kad [...] neišpuikčiau“ (2 Kor 12:7). Pauliui „dyglys“ priminė apie jo ribotumus ir todėl apaštalas suprato, jog nevalia išsikelti, reikia būti nuolankiam. To mokė ir Jėzus: „Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23:12). Per išmėginimus Dievo tarnai ugdosi nuolankumą ir dar geriau supranta, kad, norėdami likti ištikimi Jehovai, turi juo ir pasitikėti. Taigi kaip ir apaštalas jie gali ‘girtis Viešpačiu’ (1 Kor 1:31).

Jei silpnybės glūdi giliai viduje

Kai kas turime silpnybių, kurių neįžvelgiame arba nenorime pripažinti. Pavyzdžiui, asmuo gali pernelyg pasitikėti savimi, savo jėgomis (1 Kor 10:12). Kita įprasta netobulo žmogaus silpnybė yra noras pirmauti.

Joabas, Dovydo kariuomenės vadas, buvo drąsus, ryžtingas, išmanus vyras. Tačiau savo ambicijų skatinamas ir trokšdamas valdžios sunkiai nusidėjo. Jis be jokio gailesčio nužudė du karvedžius. Pirmiausia iš keršto nudūrė Abnerą. Paskui auka tapo jo paties pusbrolis Amasa: tarsi norėdamas pasveikinti ir pabučiuoti, Joabas dešine ranka paėmė jį už barzdos, o kaire dūrė kalaviju (2 Sam 17:25; 20:8-10). Taip Joabas, tikėdamasis atgauti kariuomenės vado pareigas, pašalino iš kelio savo konkurentą, kuris vietoj jo buvo paskirtas į minėtą postą. Akivaizdu, kad Joabas nevaldė savo įnorių, savanaudiškų ambicijų. Jis elgėsi kietaširdiškai ir nejautė nė menkiausios sąžinės graužaties. Pats karalius Dovydas gyvenimo pabaigoje prisakė savo sūnui Saliamonui nepalikti Joabo nenubausto už jo nedorybes (1 Kar 2:5, 6, 29-35).

Taigi blogiems troškimams pasiduoti nevalia. Savo nederamus polinkius juk galime valdyti. Visų pirma įžvelkime, kokių turime kliaudų, ir jas pripažinkime. Tada stenkimės jas įveikti. Nuolat melskimės Jehovai, prašykime, kad padėtų nugalėti silpnumą, ir atsidėję gilinkimės į jo Žodį, ieškodami pamokymų, kaip su savo ydomis kovoti (Hbr 4:12). Galbūt su silpnybėmis teks ilgai grumtis, bet nenusiminkime. Juk kova gali tęstis tol, kol mus lydės netobulumas. Paulius irgi pripažino: „Darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu.“ Tačiau apaštalas, žinia, nesitaikstė su savo trūkumais ir nemanė, kad jie neįveikiami. Priešingai, jis ir toliau kovojo su asmeninėmis negerovėmis ir neabejojo, kad Dievas per Jėzų Kristų jam padės (Rom 7:15-25). Kitame laiške Paulius rašė: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Kor 9:27).

 Žmogus linkęs ieškoti pasiteisinimų. Šiam polinkiui priešinsimės mokydamiesi žiūrėti į viską Jehovos akimis ir klausydami Pauliaus patarimo krikščionims: „Bodėkitės pikto, laikykitės gero“ (Rom 12:9). Jei norime nugalėti silpnybes, neslėpkime jų patys nuo savęs, apsiginkluokime ryžtu, nepristikime savidrausmės. Štai kadaise Dovydas Jehovos prašė: „Ištirk mano širdį ir inkstus“ (Ps 26:2, Brb). Jis žinojo, kad Dievas teisingai įvertina mūsų giliausius motyvus ir prireikus padeda. Jeigu leidžiamės Jehovos vadovaujami per jo Žodį ir šventąją dvasią, mūsų pastangos grumiantis su ydomis galiausiai bus vaisingos.

Kai ką galbūt vargina tokios silpnybės, kurių pačiam įveikti, regis, nepavyktų. Čia meilingai ranką išties ir parems bendruomenės vyresnieji (Iz 32:1, 2). Bet būkime realistai: kai kurių savo problemų, kol tebėra ši santvarka, neišspręsime. Vis dėlto daugelis išmoko nešti sunkumų naštą ir gyvena visavertį gyvenimą.

Neabejokime — Jehova mus remia

Kad ir kokios bėdos šiais sunkiais laikais spaustų, neabejojame — Jehova mus veda ir palaiko. Biblija ragina: „Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5:6, 7).

Štai kokį išmėginimą patyrė viena sesuo, vardu Keti. Ji jau buvo nemažai metų ištarnavusi Betelyje, kai jos vyrui nustatė Alzheimerio ligą. Keti neįsivaizdavo, kaip galės pakelti šią nelaimę. Nebuvo nė dienos, kad ji neprašytų Jehovą išminties ir vidinės stiprybės. Vyro būklei vis prastėjant, atidūs broliai negailėjo laiko ir rinko informaciją, kaip padėti tokiam ligoniui; sesutės su meile rūpinosi šia pora, visaip guodė Keti. Jehova per savo garbintojus ir kitaip teikė visokeriopą paramą, todėl Keti, ištisus vienuolika metų slaugydama vyrą iki  pat jo mirties, nepasidavė nevilčiai. Ji prisimena: „Su ašaromis akyse karštai dėkodavau Jehovai už globą — jis mane ir palaikė. Nė nemaniau, kad būdama tokia pervargusi gebėsiu taip ilgai ištverti.“

Kas padės įveikti giliai slypinčias silpnybes

Save nuvertinantis žmogus, nelaimių prislėgtas, gali manyti, kad Jehova jo pagalbos šauksmo negirdi. Čia vertėtų įsiklausyti, ką Dovydas, sunkiai nusidėjęs su Batšeba ir apimtas nevilties, pasakė: „Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“ (Ps 51:19 [51:17, Brb]). Šis vyras nuoširdžiai atgailavo. Žinojo galįs šauktis Jehovos ir tikėtis jo gailestingumo. To paties galime tikėtis ir iš Jėzaus. Evangelistas Matas apie jį kalbėjo pranašo Izaijo žodžiais: „Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio“ (Mt 12:20; Iz 42:3). Tarnaudamas žemėje Jėzus atjautė paprastus, suvargusius žmones, kitaip tariant, neužgesindavo paskutinės vilties kibirkštėlės nė vienam, kam ji ruseno tarsi koks blėstantis lempos dagtis. Ne, jis kaip tik švelniai rūpinosi kenčiančiais ir stengėsi įžiebti jiems gyvenimo džiaugsmą. Jis mylėjo žmones. Ar nemanai, kad Jėzus tebėra toks pat ir atjaučia tave, varginamą silpnumo? Juk ir Hebrajams 4:15 pasakyta, kad jis ‘gali atjausti mūsų silpnybes’.

Kalbėdamas apie „dyglį kūne“ Paulius paminėjo, kad jį gaubia Kristaus galybė (2 Kor 12:7-9). Pats Dievas jį saugojo per Kristų, panašiai kaip palapinė saugo žmogų nuo darganos. Sekime Pauliaus pavyzdžiu ir nenuleiskime rankų grumdamiesi su savo ydomis ir sunkumais. Kad išsaugotume dvasinę stiprybę, naudokimės tuo, ką Jehova teikia per savo garbintojų bendruomenę žemėje. Stenkimės, kiek pajėgiame, o visa kita atiduokime į Jehovos rankas, žinodami, kad jis ves mus teisingu keliu. Tada patys įsitikinsime, jog Dievas savo galia neleidžia mums sugniužti po silpnybių našta, ir galėsime pasakyti, ką ir Paulius: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12:10).

[Iliustracija 3 puslapyje]

Kad galėtų atlikti tarnystę iki galo, Paulius visada meldė Jehovą pagalbos

[Iliustracija 5 puslapyje]

Karalius Dovydas savo kariuomenės vadu paskyrė Joabą

[Iliustracija 5 puslapyje]

Geisdamas prarasto posto, Joabas nužudė Amasą

[Iliustracija 6 puslapyje]

Rūpestingi vyresnieji, remdamiesi Šventuoju Raštu, padeda suprasti, kaip galime grumtis su savo ydomis ir nepasiduoti sunkumams