Ar Jėzus kalbėjo apie pragarą?
Ar Jėzus kalbėjo apie pragarą?
TIE, kas tiki mokymu apie pragarą, kartais remiasi Jėzaus žodžiais, užrašytais Morkaus 9:48 (arba 44, 46 eilutėse). Jis kalbėjo apie kirminą, kuris nemiršta, ir ugnį, kuri negęsta. Ką atsakytum, jei tavęs paklaustų apie šias eilutes?
Kai kuriuose Biblijos vertimuose minėtos trys eilutės yra tapačios, taigi vieną iš jų žmogus gali ir nurodyti. * „Naujojo pasaulio“ vertime mintis perteikiama taip: „Jeigu tave akis veda į suklupimą, išlupk ją. Geriau tau vienakiam įeiti į Dievo karalystę negu su abiem akim būti įmestam į Geheną, kur jų kirmėlė nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9:47, 48).
Vis dėlto kai kurie aiškina, esą Jėzaus žodžiai rodo, kad blogų žmonių sielos po mirties yra pasmerktos amžinoms kančioms. Štai Navaros universiteto parengtame ispaniškame vertime Sagrada Biblia yra toks komentaras: „Mūsų Viešpats [šiais žodžiais] kalba apie pragaro kančias. Paprastai aiškinama, jog ‘nemari kirmėlė’ reiškia esančiųjų pragare amžiną vidinę graužatį, o ‘negęstanti ugnis’ — tai bausmė kentėti fizinį skausmą.“
Bet imkime ir palyginkime Jėzaus ištartą frazę su paskutine Izaijo pranašystės eilute. * Argi Jėzus nekalba žodžiais iš Izaijo 66 skyriaus? O Izaijas čia veikiausiai nori pasakyti, kad bus einama „iš Jeruzalės į šalimais plytintį Hinomo slėnį (Geheną), kuriame vienu tarpu aukodavo žmones (Jer 7:31) ir kuris vėliau tapo miesto sąvartynu“ (The Jerome Biblical Commentary). Simbolika, pavartota Izaijo 66:24, tikrai nereiškia, jog žmonės bus kankinami; čia juk paminėti lavonai. Jei kas ir nemiršta, tai kirminai; nerašoma, kad ten būtų gyvų žmonių ar nemirtingų sielų. Kaip tad anuos Jėzaus žodžius suprasti?
Atkreipkime dėmesį, kaip Morkaus 9:48 komentuojama viename katalikiškame veikale: „[Ši] frazė paimta iš Izaijo (66,24). Čia pranašas užsimena, kas atsitinka su lavonu: jis gali suirti, gali būti sudegintas [...]. Pabrėžiant mintį apie sunaikinimą, kalbama sykiu ir apie kirminus, ir apie ugnį. [...] Abu ardomieji elementai, sakoma, nepaliauja veikę (‘negęsta, nemiršta’): nuo jų nepabėgsi. Šiame paveiksle nenykstantys yra tik kirminai ir ugnis — ne žmogus — ir abeji naikina visa, kas pasitaiko jų kelyje. Vadinasi, turima omenyje ne amžinos kančios, o galutinė pražūtis be prikėlimo vilties, kitaip tariant, amžinoji mirtis. Taigi [ugnis] yra sunaikinimo simbolis“ (El evangelio de Marcos. Análisis lingüístico y comentario exegético, t. 2).
Logiška manyti, jog būtent tokia ir yra Jėzaus žodžių prasmė, nes derinasi su mums jau žinomais dalykais, — kad tikrasis Dievas myli žmoniją ir kad jis teisingas. Jėzus nesakė, jog nedorėliai bus amžinai kankinami. Jiems tiesiog gresia visiška pragaištis, iš kurios nėra prikėlimo.
[Išnašos]
^ pstr. 3 Pačiuose patikimiausiuose Biblijos rankraščiuose 44 ir 46 eilučių nėra. Biblistai sutinka, jog tos dvi eilutės, ko gero, buvo pridėtos vėliau. Profesorius Arčibaldas T. Robertsonas rašo: „Seniausiuose ir vertingiausiuose rankraščiuose šių dviejų eilučių nesama. Jos paimtos iš vadinamųjų Vakarų ir Sirijos (Bizantijos) rankraščių grupių ir tiktai pakartoja 48-ą eilutę. Todėl 44-ąją ir 46-ąją, kurios nėra autentiškos, mes [praleidžiame].“
^ pstr. 5 „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie maištavo prieš mane; kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta, jie bus bjaurastis visai žmonijai“ (Iz 66:24).
