Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Likite tvirti, jei vaikas nusigręžia nuo Dievo

Likite tvirti, jei vaikas nusigręžia nuo Dievo

Likite tvirti, jei vaikas nusigręžia nuo Dievo

KRIKŠČIONĖ Joana * stengėsi savo sūnų gerai auklėti, mokė mylėti Jehovą. Tačiau dar nesulaukęs dvidešimties, jis ėmė maištauti ir paliko namus. „Tokio skaudaus smūgio dar niekad nebuvau patyrusi, — sako Joana. — Jaučiausi išduota, palūžusi ir sužlugdyta. Galvoje sukosi slogios mintys.“

Gal ir jūs mokėte savo atžalas mylėti Dievą, jam tarnauti, tačiau galiausiai vienas iš vaikų, o gal ir ne vienas, nuo Dievo nusigręžė. Kaip grumtis su tokiu skaudžiu nusivylimu? Kas padės likti tvirtiems Jehovos tarnyboje?

Sukilo ir paties Jehovos sūnūs

Pirmiausia reikia suprasti, kad Jehova puikiai žino, kaip jaučiatės. Izaijo 49:15 skaitome: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.“ Matome, kad Jehova išties turi jausmus, panašius į tėvų ir motinų. Todėl pabandykite įsivaizduoti, kaip Dievas džiaugėsi tada, kai visi jo sūnūs, tai yra angelai, su gyriumi jam tarnavo. „Iš audros“ kreipdamasis į patriarchą Jobą, Jehova prisiminė tą puikų metą, kai visa dvasinė jo šeima dar buvo vieninga: „Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? [...] Kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo?“ (Jobo 38:1, 4, 7).

Deja, vėliau vienas tobulas angelas tiesiog Dievo akyse sukilo prieš savo Tėvą ir tapo Šėtonu, kas reiškia „priešininkas“. Jehova taip pat matė, kaip prie maišto prisidėjo jo pirmas žmogiškasis sūnus Adomas su savo žmona, tobula moterimi Ieva (Pradžios 3:1-6; Apreiškimo 12:9). Paskui dar ir dalis angelų „paliko savo buveinę“ ir sukilo prieš Tėvą (Judo 6).

Šventajame Rašte nepasakyta, kaip Jehova jautėsi, matydamas tobulų savo vaikų maištą. Tačiau Rašte aiškiai teigiama: „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“ (Pradžios 6:5, 6). Išrinktosios Jehovos tautos, Izraelio, neklusnumas irgi Dievą „liūdino“ bei „skaudino“ (Psalmyno 78:40, 41).

Todėl nėra abejonių, kad Jehova puikiai supranta tėvus, kurie sielojasi dėl maištingų vaikų elgesio. Per savo Žodį jis teikia tiems tėvams naudingų patarimų bei padrąsinimą, o tai gali labai pagelbėti. Dievas kviečia pavesti savo rūpesčius jam, nusižeminti ir priešintis Šėtonui. Pažiūrėkime, kaip visa tai padeda likti tvirtiems, jei vaikas nusigręžia nuo Dievo.

Paveskite rūpesčius Jehovai

Jehova žino, kaip smarkiai tėvai nerimauja matydami, kad jų vaikams gresia pavojus nukentėti — nuo savo pačių elgesio ar nuo kitų žmonių. Viena, kas gali palengvinti tokius ir panašius sunkumus, nurodo apaštalas Petras: „Paveskite [Dievui] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7). Kodėl šis kvietimas bei patikinimas ypač svarbus maištingo vaiko tėvams?

Kol buvo mažas, jūs akylai, su meile saugojote vaiką nuo pavojų, ir tuomet jis tikriausiai elgėsi klusniai. Augdamas darėsi mažiau priklausomas nuo tėvų. Tačiau jūsų troškimas apsaugoti jį nuo bet kokios žalos nemažėjo, gal net priešingai.

Todėl jei vaikas ima maištauti ir prisidaro dvasinės, emocinės ar kitokios žalos, galbūt linkstate kaltinti save. Taip jautėsi ir minėtoji Joana. „Mane persekiojo jausmas, kad kažką dariau ne taip, kaip reikėjo. Kasdien vis iš naujo perkratydavau atmintyje praeities įvykius“, — sako ji. Jehova nori, kad ypač tokioje situacijoje patikėtumėte „jam visus savo rūpesčius“. Jeigu tai darysite, jis padės. Psalmininkas ragino: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys; teisiajam palūžti jis niekada neleidžia“ (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Tokią paguodą jautė ir Joana. Štai ką ji prisimena: „Išsipasakodavau Jehovai viską, kas dėjosi manyje. Tie jausmai tiesiog išsiliedavo ir man labai palengvėdavo.“

Tėvai nėra neklystantys, tad ir jūs auklėdami vaiką gal padarėte kokių nors klaidų. Bet ar verta dabar vien jas ir tematyti? Dievas to tikrai nedaro, nes štai kokius žodžius užrašė jo įkvėptas psalmininkas: „Jei tu ieškotum klaidų, Jehova, tai kas beišsilaikytų?“ (Psalmyno 130:3, NW). Be to, net ir pats puikiausias auklėjimas nėra garantija, kad vaikas eis doru keliu. Tad maldoje išsakykite Jehovai savo jausmus, ir jis palengvins naštą. Tačiau kad patys liktumėte tvirti Jehovos tarnyboje ir netaptumėte Šėtono grobiu, reikia kai ko daugiau.

Nusižeminimas

„Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, — rašė Petras, — kad jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Petro 5:6). Kodėl, kai ištinka tokia šeimyninė krizė, reikia nuolankumo? Kadangi vaiko elgesys gali sukelti tėvams ne vien skausmą ir kaltės jausmą, bet dar ir gėdą. Gal būgštaujate, ar vaiko poelgiai nesugriovė jūsų šeimos reputacijos, ypač jeigu jį teko atskirti nuo krikščionių bendruomenės. Jei gėdijatės savęs ir vis įsivaizduojate, kad buvote paniekinti, gali nebesinorėti eiti į krikščionių sueigas.

Tokioje situacijoje reikia nepamiršti vadovautis praktine išmintimi, kaip perspėja Patarlių 18:1 (NW): „Kas atsiskiria nuo kitų, rūpinasi savanaudiškais įnoriais ir pamina bet kokią praktinę išmintį.“ Taigi jei nepaisydami sielvarto reguliariai lankysite krikščionių sueigas, neatkirsite savęs nuo gyvybiškai svarbaus stiprybės ir pamokymų šaltinio. „Iš pradžių tiesiog nenorėjau matyti žmonių, — prisipažįsta Joana. — Bet vis primindavau sau, kaip svarbu išlaikyti dvasinius įpročius. Ir jeigu būčiau tik sėdėjusi namie, blogos mintys būtų tik dar labiau lindusios į galvą. Sueigos padėdavo sutelkti dėmesį į ugdančius dvasinius dalykus. Džiaugiuosi, kad neatsiribojau nuo kitų ir todėl jaučiau mylinčių sesių ir brolių paramą“ (Hebrajams 10:24, 25).

Be to, prisiminkite, jog „nešioti savo [krikščioniškos atsakomybės] naštą“ privalo kiekvienas šeimos narys (Galatams 6:5). Jehova nori, kad tėvai vaikus mylėtų ir auklėtų. O iš vaikų tikisi, kad jie rodys tėvams klusnumą ir pagarbą. Todėl tėvai, kurie kiek tik galėdami auklėja savo atžalas „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“, Dievo akyse turės gerą vardą (Efeziečiams 6:1-4). Taigi jei vaikas prieš meilingą tėvų auklėjimą sukyla, suteršia ne jų, o savo paties reputaciją. „Savo veiksmais net jaunuolis parodo, ar jo elgesys sąžiningas ir doras“, — sakoma Patarlių 20:11. Šėtono maištas jokiu būdu nepakenkė Jehovos vardui akyse tų, kurie žino, kas iš tiesų įvyko.

Priešinkitės Velniui

„Būkite blaivūs, budėkite! — įspėja Petras. — Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8). Velnias kaip liūtas dažnai taikosi į jaunus ir nepatyrusius. Senovės Izraelyje po kraštą klaidžiodavę liūtai keldavo grėsmę naminiams gyvuliams. Nuo kaimenės atsiskyręs ėriukas galėdavo tuoj papulti plėšrūnui į nagus. Ir net jei suaugusi avis, rizikuodama gyvybe, bandydavo užstoti nuklydusį, tai liūtui ne kliūtis. Už avį jis daug stipresnis. Tad kaimenei apginti reikėdavo drąsių piemenų (1 Samuelio 17:34, 35).

Jehova irgi nori apginti savo avis nuo „riaumojančio liūto“, todėl pasirūpino, kad kaimenę saugotų dvasiniai ganytojai su „Vyriausiuoju Ganytoju“, Jėzumi Kristumi, priešakyje (1 Petro 5:4). Vyrus, paskirtus į tokias pareigas, Petras ragina: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia“ (1 Petro 5:1, 2). Jūsų, tai yra tėvų, remiami, šie ganytojai gali padėti jaunuoliui grįžti į doros kelią.

Jei krikščionių ganytojams tenka sudrausminti jūsų maištaujantį vaiką, jums gal kyla noras jį ginti. Tačiau šitaip elgtis būtų didelė klaida. Petras pataria priešintis Velniui, o ne dvasiniams ganytojams (1 Petro 5:9).

Kai sudrausminti būtina griežtai

Jeigu nuodėmiauti pradėjęs ir to nesigailintis jaunuolis yra krikštytas liudytojas, ganytojams gali tekti imtis paties griežčiausio — atskirti jį nuo bendruomenės. Kiek tada su tokiu vaiku derėtų bendrauti, priklauso nuo jo amžiaus bei kitų aplinkybių.

Jei yra nepilnametis, gyvena kartu, ir toliau, be abejo, rūpinsitės jo fiziniais poreikiais. Jam reikia ir dorovinio auklėjimo bei drausminimo, tad jūsų pareiga to neapleisti (Patarlių 1:8-18; 6:20-22; 29:17). Gal norėsite vesti jam Biblijos studijas, kurių metu jis galėtų laisvai pasisakyti. Visai tinkama skatinti vaiką pasigilinti į įvairius Biblijos tekstus bei „ištikimo ir protingo vergo“ leidinius (Mato 24:45, Jr). Galite jį vestis į krikščionių sueigas, sodinti salėje šalia savęs. Visa tai derėtų daryti su viltimi, kad Šventojo Rašto mokymas pasieks vaiko širdį.

Situacija kitokia, jeigu atskirtasis nuo bendruomenės jau pilnametis ir gyvena ne pas tėvus. Apaštalas Paulius Korinto miesto krikščionis ragino: „Aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo!“ (1 Korintiečiams 5:11). Tvarkant neatidėliotinus šeimos reikalus ką nors aptarti su atskirtuoju galbūt prireikia, bet tėvai turėtų stengtis nebendrauti su juo, kai nėra būtinybės.

Bendruomenės ganytojams sudrausminus blogai besielgiantį jaunuolį, tėvams būtų neišmintinga jų sprendimą ignoruoti arba menkinti. Taip darydami savo vaiko nuo Velnio kėslų tikrai neapsaugotumėte. Netgi statytumėte į pavojų savo pačių dvasinę sveikatą. O jeigu ganytojų veiksmus palaikysite, liksite „tvirto tikėjimo“ (1 Petro 5:9). Tokia jūsų pozicija — geriausia pagalba klystančiam vaikui.

Jehova jus palaikys

Jeigu jūsų sūnus ar dukra ėmė maištauti prieš Dievą, žinokite, kad tokių išbandymų yra tekę ne vienam tėvui ir motinai. Kokius sunkumus bepatirtume, Jehova gali mus palaikyti (Psalmyno 68:20 [68:19, Brb]).

Išsipasakokite Jehovai maldoje. Neatitrūkite nuo krikščionių bendruomenės. Pritarkite ganytojų paskirtam drausminimui. Visa tai darydami, liksite tvirti. O geras jūsų pavyzdys gal padės vaikui atsiliepti į mylinčio Jehovos kvietimą ir pas jį sugrįžti (Malachijo 3:6, 7).

[Išnaša]

^ pstr. 2 Vardas pakeistas.

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Stiprybės semkitės maldoje bei krikščionių bendruomenėje