DIANAI aštuoniasdešimt suvirš. Jos vyras sirgo Alzheimerio liga ir paskutinius savo gyvenimo metus praleido slaugos namuose. Diana taip pat neteko dviejų sūnų, be to, turėjo kovoti su krūties vėžiu. Tačiau broliai ir sesės iš jos bendruomenės pastebi, kad sueigose ir tarnyboje Diana visada laiminga.

Džonas 43-ejus metus ištarnavo keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Ši tarnyba jam labai patiko, jis nė neįsivaizdavo savęs užsiimančio kuo nors kitu. Vis dėlto vienu metu kai kam iš jo artimųjų prireikė priežiūros, ir Džonui teko palikti keliaujamąjį darbą. Seni Džono pažįstami, sutikę jį suvažiavime ar kongrese, sako, kad jis nė kiek nepasikeitė – iki pat šiol spinduliuoja džiaugsmu.

Dianos ir Džono pavyzdys rodo, kad netgi tie, kas patiria fizinių ir emocinių kančių, taip pat tie, kam tenka atsisveikinti su mėgstamomis teokratinėmis užduotimis, gali neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Kas jiems padeda? Biblijoje sakoma: „Teisusis džiaugsis Jehova“ (Ps 64:10, NW). Šią esminę tiesą geriau suvoksime, jei išsiaiškinsime, kokie dalykai gali suteikti tikrą, neblėstantį džiaugsmą, o kokie – ne.

Kai kurie dalykai kone visada žmogų pradžiugina. Pagalvok, pavyzdžiui, kokie laimingi būna jaunavedžiai savo vestuvių dieną. Daug džiaugsmo suteikia į pasaulį atėjęs naujagimis. Dievo tarną taip pat pradžiugina gautos teokratinės užduotys. Taip jaustis natūralu, juk visa tai yra dovanos nuo Jehovos. Tai jis įsteigė šeimą, davė mums gebėjimą susilaukti vaikų ir skiria įvairaus darbo krikščionių bendruomenėje (Pr 2:18, 22; Ps 127:3; 1 Tim 3:1).

Vis dėlto tokių dalykų teikiamas džiaugsmas gali būti laikinas. Kaip būna liūdna, jeigu sutuoktinį pasiglemžia mirtis arba jeigu jis tampa neištikimas savo antrajai pusei! (Ez 24:18; Oz 3:1) Kai kurie vaikai ima neklausyti tėvų ir Jehovos, juos netgi tenka atskirti nuo bendruomenės. Štai Samuelio sūnūs nebuvo Dievui ištikimi (1 Sam 8:1–3). Karalius Dovydas, nors ir džiaugėsi turėdamas didelę šeimą,  dėl kai kurių savo namiškių elgesio skaudžiai kentėjo (2 Sam 12:11). Kiek daug nerimo ir širdgėlos tokios situacijos sukelia!

Nors vienu metu aplinkybės krikščioniui leido imtis kokios nors tarnybos, gali ateiti laikas, kai teks jos atsisakyti. Tarkim, pablogės jo sveikata, pasikeis padėtis šeimoje, o gal įvyks tam tikrų permainų organizacijoje. Daugelis tai patyrusių bendratikių pripažįsta, kad ilgisi turėto darbo ir malonių su juo susijusių akimirkų.

Akivaizdu, kai kurių dalykų teikiamas džiaugsmas gali būti tik laikinas. Tačiau ar įmanoma jausti tokį džiaugsmą, kuris neišblėstų netgi tada, kai netikėtai susiklosto nepalankios aplinkybės? Taip, įmanoma. Samuelis, Dovydas ir kiti, nors ir patyrė įvairiausių vargų, gyvenimo džiaugsmą išsaugojo.

Ko reikia žmogaus laimei, gerai žinojo Jėzus. Prieš jam ateinant į žemę, jo gyvenimas danguje buvo nuostabus. Biblijoje sakoma, kad jis visada džiūgavo Jehovos akivaizdoje (Pat 8:30). Tačiau žemėje jam teko susidurti su dideliais sunkumais. Vis dėlto vykdydamas Jehovos valią Jėzus jautėsi laimingas (Jn 4:34). O ar tą patį galėtume pasakyti ir apie skausmingas paskutines jo žemiškojo gyvenimo akimirkas? Be abejo. Biblijoje rašoma: „Dėl jam skirto džiaugsmo [...] jis ištvėrė kančių stulpą“ (Hbr 12:2). Taigi jis tikrai galėjo ir kitus pamokyti apie tikrą džiaugsmą. Atkreipkime dėmesį į dvi jo duotas pamokas.

Kartą Jėzus 70 savo mokinių išsiuntė skelbti gerosios naujienos. Visi jie sugrįžo džiaugdamiesi, mat jiems pavyko nuveikti galingų darbų, netgi išvaryti demonus. Bet Jėzus jiems pasakė: „Džiaukitės ne tuo, kad jums dvasios paklūsta, – džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10:1–9, 17, 20). Ištikimai sekdami Jėzumi, jie pelnė gerą vardą Jehovos akyse, o tai buvo nepalyginti svarbiau už jiems suteiktas stebuklingas galias ar ypatingas užduotis.

Kitą sykį Jėzus mokė minias susirinkusiųjų. Viena moteris sužavėta to, ką girdi, sušuko, kad tokio didžio mokytojo motina turėtų būti  labai laiminga. Bet Jėzus, norėdamas pataisyti jos požiūrį, pasakė: „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11:27, 28). Tiesa, turėti pasididžiavimo vertus vaikus labai gera. Tačiau kur kas daugiau džiaugsmo teikia klusnumas Jehovai ir artimi santykiai su juo.

Žinodami, kad Jehova yra mumis patenkintas, tikrai jaučiame didelį džiaugsmą. Jo neprarandame net per išmėginimus. Aišku, joks malonumas juos patirti. Vis dėlto jei per išmėginimus liekame Jehovai ištikimi, mūsų džiaugsmas tik stiprėja (Rom 5:3–5). Be to, Jehova visiems, kas juo pasitiki, duoda šventosios dvasios, o džiaugsmas yra tos dvasios vaisius (Gal 5:22). Visa tai padeda suprasti, kokie teisingi yra anksčiau cituoti psalmininko žodžiai: „Teisusis džiaugsis Jehova“ (Ps 64:10, NW).

Dabar geriau suprantame, kodėl pradžioje minėti Diana ir Džonas neprarado džiaugsmo net susiklosčius nemalonioms gyvenimo aplinkybėms. Diana sako: „Kaip kad vaikas glaudžiasi prie tėvų, taip aš ieškojau prieglobsčio pas Jehovą.“ Kas padeda jai įsitikinti, kad Dievas ją palaiko? Diana sako: „Jaučiu, kaip jis mane laimina suteikdamas jėgų skelbti gerąją naujieną reguliariai ir su šypsena veide.“ Džonas, po to, kai turėjo palikti mylimą keliaujamąjį darbą, ir toliau uoliai darbavosi evangelizuotoju. Brolis aiškina, kas jam padėjo: „Nuo 1998 metų, kai buvau paskirtas dėstytoju tarnybos tobulinimo mokykloje, daug daugiau laiko nei anksčiau skyriau asmeninėms Biblijos studijoms.“ Apie save ir savo žmoną jis pasakė: „Visus tuos metus stengėmės išlaikyti teisingą požiūrį į tarnybą Jehovai – džiaugdavomės bet kokiu mums paskirtu darbu ir niekada nesigailėdavome, kad jo ėmėmės. Todėl prisitaikyti prie permainų buvo palyginti nesunku.“

Kokie teisingi žodžiai iš Psalmyno 64:10, įsitikino ir daug kitų mūsų bendratikių. Štai viena sutuoktinių pora Jungtinių Valstijų Betelyje praleido 30 suvirš metų, paskui buvo paskirti tarnauti specialiaisiais pionieriais. Jie sakė: „Kai prarandi ką nors brangaus, normalu yra liūdėti. Bet amžinai liūdėti juk negali.“ Jie stengėsi kuo greičiau įsilieti į naujosios bendruomenės veiklą. Pora dar pasakojo: „Maldose prašėme Dievą labai konkrečių dalykų. Kai į mūsų prašymus jis atsakydavo, jausdavomės pakylėti ir laimingi. Netrukus po mūsų atvykimo kai kurie bendratikiai tapo pionieriais, be to, Jehova padėjo mums rasti du pažangius Biblijos studijuotojus.“

Gyvenime būna ir gerų, ir blogų dienų. Tikrai ne visada lengva būti džiaugsmingiems. Kai jaučiamės prislėgti, verta prisiminti dvasią pakeliančius žodžius iš Psalmyno 64:10. Jehova patikina, kad teisieji – visi, kurie keičiantis gyvenimo aplinkybėms lieka jam ištikimi, – nestokos tikro džiaugsmo. Taip pat nuolat mintyse turėkime Jehovos pažadą, kad bus „naujas dangus ir nauja žemė“. Tam pažadui išsipildžius, mūsų nebevargins netobulumas ir per amžius galėsime džiaugtis viskuo, ką Jehova dėl mūsų daro (Iz 65:17, 18).

Tik įsivaizduok tą metą! Kas rytą prabusime visiškai sveiki, kupini naujų jėgų. Užgis net pačios giliausios emocinės žaizdos, slogių prisiminimų neliks nė pėdsako. Galime būti tikri, kad „to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“. Tuos, kuriuos išskyrė mirtis, vėl suvienys prikėlimas. Kadaise, Jėzui prikėlus dvylikametę mergaitę, jos tėvai „pratrūko begaliniu džiaugsmu“ (Mk 5:42). Ateityje šitaip jausis milijonai. Galiausiai kiekvienas žmogus žemėje bus tobulai teisus Dievo akyse ir visą amžinybę galės „džiaugsis Jehova“.