Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Jehovos liudytojai

lietuvių

Ar Dievas man atleis?

Ar Dievas man atleis?

Taip, Dievas nuodėmes atleidžia, jeigu imamės reikiamų veiksmų. Biblijoje sakoma, kad jis yra „gausaus atlaidumo Dievas“ (Nehemijo 9:17; Psalmyno 86:5; Izaijo 55:7). Ir jis atleidžia visiškai – mūsų nuodėmes tarsi išdildo, ištrina (Apaštalų darbų 3:19). Be to, Dievas atleidžia visam laikui. Jis pats sako: „Jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jeremijo 31:34). Kai Dievas mums atleidžia, mūsų nuodėmių jis nebeprimena ir už jas nebebaudžia.

Vis dėlto tai nereiškia, kad Dievas yra silpnavalis ar labai sentimentalus. Jis visada laikosi savo teisingų normų. Todėl kai kuriais atvejais nuodėmių neatleidžia (Jozuės 24:19, 20).

Ką reikia daryti, kad Dievas atleistų?

  1. Suvokti, kad padarę nuodėmę sulaužėme Dievo įsakus. Nors gali būti, kad savo poelgiu įskaudinome ką nors iš žmonių, svarbu suprasti, kad nusidėdami pirmiausia nusižengiame Dievui (Psalmyno 51:3, 6 [51:1, 4]; Apaštalų darbų 24:16).

  2. Maldoje išpažinti nuodėmę Dievui (Psalmyno 32:5; 1 Jono 1:9).

  3. Dėl nuodėmės nuoširdžiai gailėtis. „Liūdesys Dieve“ skatina atgailauti, stengtis pasikeisti (2 Korintiečiams 7:10). Gailėtis reikia ir dėl klaidingų žingsnių, kurie prie nuodėmės privedė (Mato 5:27, 28).

  4. Atsiversti, tai yra pataisyti savo elgesį (Apaštalų darbų 3:19). Kitaip sakant, turime nebekartoti nederamo poelgio, atsikratyti netinkamo įpročio ar net iš esmės pakeisti savo mąstyseną ir gyvenseną (Efeziečiams 4:23, 24).

  5. Stengtis atitaisyti padarytą žalą (Mato 5:23, 24; 2 Korintiečiams 7:11). Būtina atsiprašyti tų, kas nukentėjo dėl kokio nors mūsų poelgio ar dėl to, kad nepadarėme, ką padaryti turėjome. Taip pat privalome, kiek įmanoma, atitaisyti skriaudą (Luko 19:7–10).

  6. Melsti Dievą, kad Jėzaus aukos pagrindu mums atleistų (Efeziečiams 1:7). Kad tokią maldą Dievas išklausytų, mes patys turime atleisti tiems, kas prasikalto mums (Mato 6:14, 15).

  7. Jei nuodėmė sunki, reikėtų pasikalbėti su asmeniu, kuris gali suteikti reikiamą dvasinę pagalbą ir už mus pasimelsti (Jokūbo 5:14–16).

Klaidingos nuomonės apie nuodėmių atleidimą

„Mano nuodėmės per didelės, kad būtų atleistos.“

Dievas atleido Dovydui už svetimavimą ir žmogžudystę

Jeigu darysime viską, kas Biblijoje nurodyta, Dievas mums atleis, nes jo atlaidumas už mūsų nuodėmes daug didesnis. Jis atleidžia net labai sunkias nuodėmes, taip pat ir tas, kurios buvo daromos ne vieną sykį (Patarlių 24:16; Izaijo 1:18).

Pavyzdžiui, Izraelio karaliui Dovydui buvo atleista už svetimavimą ir žmogžudystę (2 Samuelio 12:7–13). Buvo atleista ir apaštalui Pauliui, nors pats save jis laikė didžiausiu pasaulyje nusidėjėliu (1 Timotiejui 1:15, 16). Dievas atleido net kai kuriems pirmojo amžiaus žydams, kurie buvo atsakingi už Jėzaus, Mesijo, nužudymą, nes jie atgailavo ir visiškai pasikeitė (Apaštalų darbų 3:15, 19).

„Mano nuodėmės bus atleistos, jei išpažinsiu jas kunigui ar kitam dvasininkui.“

Joks žmogus nėra įgaliotas atleisti kito žmogaus prasižengimus prieš Dievą. Nors pasipasakojęs kitam asmeniui nusidėjėlis gali sulaukti reikiamos pagalbos, nuodėmę atleisti gali tik Dievas (Efeziečiams 4:32; 1 Jono 1:7, 9).

Ką tuomet Jėzus turėjo omenyje sakydamas apaštalams: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos; kam neatleisite – neatleistos“? (Jono 20:23) Jis kalbėjo apie išskirtinius įgaliojimus, kuriuos apaštalai turėjo gauti tada, kai jiems bus išlieta šventoji dvasia (Jono 20:22).

Šventoji dvasia mokiniams buvo išlieta ir ypatingi įgaliojimai suteikti 33 mūsų eros metais (Apaštalų darbų 2:1–4). Pasinaudodamas tais įgaliojimais, pavyzdžiui, apaštalas Petras pasmerkė Ananiją ir Sapfyrą. Petras stebuklingu būdu sužinojo apie jų klastą, ir iš jiedviem pasakytų jo žodžių buvo aišku, kad už šią nuodėmę atleista nebus (Apaštalų darbų 5:1–11).

Ši ypatinga šventosios dvasios dovana, kaip ir kitos dovanos, pavyzdžiui, galia gydyti ir kalbėjimas kalbomis, po apaštalų mirties išnyko (1 Korintiečiams 13:8–10). Taigi šiandien joks žmogus nuodėmių atleisti negali.