Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Jehovos liudytojai

lietuvių

Kas yra šventoji dvasia?

Kas yra šventoji dvasia?

Šventoji dvasia yra Dievo veikiamoji jėga (Michėjo 3:8; Luko 1:35). Dievas siunčia šventąją dvasią, kur tik reikia, kad įgyvendintų savo sumanymus (Psalmyno 104:30; 139:7).

Biblijoje žodžiu „dvasia“ verčiamas hebrajiškas žodis rúah ir graikiškas žodis pneúma. Dažniausiai šie žodžiai reiškia Dievo veikiamąją jėgą, arba šventąją dvasią (Pradžios 1:2). Tačiau Biblijoje jie vartojami ir kitomis prasmėmis:

  • kvėpavimas, kvapas (Habakuko 2:19; Apreiškimo 13:15);

  • vėjas (Pradžios 8:1; Jono 3:8);

  • gyvybės jėga (Jobo 34:14, 15);

  • asmens požiūris arba nuostata (Skaičių 14:24);

  • dvasinė esybė, pavyzdžiui, Dievas, angelai (1 Karalių 22:21; Jono 4:24).

Visi čia paminėti dalykai žmogaus akims nematomi, tačiau jų pasireiškimas yra akivaizdus. Dievo dvasia, „kaip ir vėjas, yra nematoma, nemateriali ir galinga“ (V. E. Vaino An Expository Dictionary of New Testament Words).

Biblijoje šventoji dvasia dar vadinama Dievo „rankomis“ ar „pirštu“ (Psalmyno 8:4; 19:2 [8:3; 19: 1]; Luko 11:20; Mato 12:28). Kaip meistras darbuojasi rankomis ir pirštais, taip Dievas naudojasi savo dvasia dirbdamas įvairius darbus, ir to rezultatai yra:

Šventoji dvasia nėra asmuo

Tai, kad Dievo dvasia Biblijoje vadinama jo rankomis, pirštu ar kvapu, rodo, jog ji nėra asmuo (Išėjimo 15:8, 10). Meistro rankos atskirai nuo jo kūno ir proto nieko negali daryti; taip ir šventoji dvasia veikia tik tada, kai to nori Dievas (Luko 11:13). Be to, Biblijoje Dievo dvasia prilyginama vandeniui ir siejama su tokiais dalykais kaip tikėjimas ir pažinimas; tai irgi byloja, kad šventoji dvasia nėra asmuo (Izaijo 44:3; Apaštalų darbų 6:5; 2 Korintiečiams 6:6).

Biblijoje yra nurodytas Dievo vardas – Jehova, taip pat jo Sūnaus vardas – Jėzus, tačiau šventoji dvasia joje neįvardyta (Izaijo 42:8; Luko 1:31). Krikščionių kankinys Steponas stebuklingame dangiškų dalykų regėjime matė tik du, o ne tris asmenis. Biblijoje sakoma: „Jis, būdamas kupinas šventosios dvasios, pažvelgęs į dangų išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apaštalų darbų 7:55). Šventoji dvasia, Dievo veikiamoji jėga, įgalino Steponą matyti tą regėjimą.

Klaidingi mokymai apie šventąją dvasią

Pramanas. Remiantis 1 Jono 5:7, 8 (K. Burbulio vertimas), „Šventoji Dvasia“ yra asmuo ir Trejybės dalis.

Faktas. Kai kuriuose vertimuose, pavyzdžiui, K. Burbulio vertime, 1 Jono 5:7, 8 yra įterpti žodžiai „danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena. Ir yra trys liudytojai žemėje“. Tačiau biblistai išsiaiškino, kad tai ne apaštalo Jono parašyti žodžiai, taigi jie neturėtų būti įtraukti į Bibliją. Profesorius Brusas Mecgeris rašė: „Kad šie žodžiai yra klastotė ir kad jų neturi būti Naujajame Testamente, nėra jokių abejonių“ (A Textual Commentary on the Greek New Testament).

Pramanas. Biblijoje šventoji dvasia yra įasmeninta, vadinasi, ji yra asmuo.

Faktas. Šventoji dvasia Biblijoje išties kai kur įasmeninta, tačiau tai nėra įrodymas, kad šventoji dvasia – asmuo, nes Biblijoje kartais įasmeninama ir išmintis, mirtis, nuodėmė (Patarlių 1:20; Romiečiams 5:17, 21). Pavyzdžiui, minimi išminties „darbai“ ir „vaikai“, o apie nuodėmę sakoma, kad ji sukelia visokį gobšumą, suvedžioja, nužudo (Mato 11:19; Luko 7:35; Romiečiams 7:8, 11).

Taip pat apaštalas Jonas, cituodamas Jėzaus žodžius, šventąją dvasią įasmenino – vadino ją „padėjėju“ (parakletos), kuris gali pateikti įrodymus, vadovauti, kalbėti, girdėti, skelbti, šlovinti, imti (Jono 16:7–15). Verta atkreipti dėmesį, jog kitais atvejais kalbėdamas apie šventąją dvasią Jonas vartojo bevardės giminės daiktavardį pneúma ir bevardės giminės įvardį (Jono 14:16, 17).

Pramanas. Krikštijama šventosios dvasios vardu, taigi ji yra asmuo.

Faktas. Žodis „vardas“ Biblijoje kartais reiškia galią ar įgaliojimą (Pakartoto Įstatymo 18:5, 19–22; Esteros 8:10). Panašia reikšme šiandien jis vartojamas posakyje „įstatymo vardu“, nors įstatymas nėra asmuo. Žmogus, krikštijamas šventosios dvasios „vardu“, pripažįsta šventosios dvasios galią ir veikmę Dievui įgyvendinant savo sumanymus (Mato 28:19).

Pramanas. Jėzaus apaštalai ir kiti jo mokiniai šventąją dvasią laikė asmeniu.

Faktas. Tokios minties nepatvirtina nei Biblija, nei istorija. Vienoje enciklopedijoje rašoma: „Formuluotė, kad Šventoji Dvasia yra atskiras dieviškas Asmuo [...], priimta Konstantinopolio susirinkime 381 m. e. m.“ (Encyclopædia Britannica). Tai įvyko praėjus daugiau kaip 250 metų po apaštalų mirties.