Gyvūnijos pasaulis teikia garbę Jehovai

JEHOVOS didybė akivaizdi ir iš gyvūnijos pasaulio. Dievas rūpinasi ne tik žmonėmis, bet ir visomis gyvomis būtybėmis (Psalmyno 145:16). Tad priekaištauti Tam, kuris sukūrė mus bei visą gyvūniją, būtų didelė klaida! Nors Jobas buvo žmogus doras, jis „laikė teisiu save, o ne Dievą“. Taigi šiam vyrui reikėjo kai ko pasimokyti (Jobo 32:2; 33:8-12; 34:5).

Pavyzdžiai iš gyvūnijos pasaulio leido Jobui suprasti, kad žmonės, kritikuojantys Dievo sprendimus, per daug sau leidžia. Apsvarsčius tai, ką Jehova kalbėjo savo tarnui, ši tiesa pasidaro labai aiški!

Žmonių pagalbos jiems nereikia

Jobas nesugebėjo atsakyti į Dievo klausimus apie gyvūniją (Jobo 38:39-41). Štai liūtais ir varnais pasirūpina Jehova — ne žmonės. Nors varnai ieško lesalo skraidydami, tikrasis jų peno šaltinis yra Dievas (Luko 12:24).

Dievo paklaustas apie įvairius laukinius gyvūnus, Jobas suglumo (Jobo 39:1-8, Jr; 39:5, NW). Juk ne žmonės globoja kalnų ožkas ar elnes. Mums sunku netgi užkopti ten,  kur kalnų ožkos gyvena! (Psalmyno 104:18) Priartėjus jauniklių vedimo metui, Dievo duoti instinktai nuveda elnę į miško gilumą. Ji gerai rūpinasi elniukais, kol šie sustiprėja. Tada jie „išeina ir nebesugrįžta“, nes jau pajėgūs gyventi savarankiškai.

Zebras klajoja, kur tik jam patinka, o laukinio asilo namai — sausringos lygumos. Jobo nešulių laukinis asilas nešioti neketina. Jis vaikštinėja sau po kalvas, žvalgydamasis „visokių žaliuojančių augalų“. Šis gyvulys savo laisvės neiškeis į mieste lengviau gaunamą maistą. „Varytojo šauksmų [laukinis asilas] negirdi“, nes mikliai sprunka nuo žmonių, jei šie įsibrauna į jo valdas.

Paskui Dievas prakalbo apie laukinį jautį (Jobo 39:9-12). Štai ką apie jį rašė anglų archeologas Austinas Lajardas: „Laukinis jautis taip dažnai vaizduojamas bareljefuose, jog peršasi išvada, kad šis gyvūnas buvo laikomas vertu karališkos medžioklės ir ne ką mažiau grėsmingas už liūtą. Neretai vaizduojama, kaip su juo grumiasi patsai karalius arba kaip jį persekioja raiteliai ir pėstininkai“ (Nineveh and Its Remains (Ninevė ir jos griuvėsiai), 1849 m., t. II, p. 326). Taip, joks sveiko proto žmogus nebando pasikinkyti laukinio jaučio — tokio nesuvaldomo padaro (Psalmyno 22:22 [22:21, Brb]).

Garbę Jehovai teikia ir sparnuočiai

Baigęs kalbėti apie laukinį jautį, Dievas ėmė klausinėti Jobą apie paukščius (Jobo 39:13-18, Jr). Štai gandras turi stiprius sparnus, tad gali aukštai skraidyti (Jeremijo 8:7). O strutis, nors ir plasnoja sparnais, skristi nemoka. Priešingai nei gandras, strutis negali susisukti lizdo kokiame nors medyje (Psalmyno 104:17). Tad stručio patelė padeda kiaušinius į duobutę smėlyje. Bet visai be priežiūros patinas ir patelė savo kiaušinių nepalieka, — jie išlieka šilti po smėliu, o tiedu juos sergsti.

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, jog stručio patelei būdinga „pamiršti išmintį“, nes netoli smėlinio „lizdo“ pasirodžius plėšrūnui ji, atrodo, tiesiog ima ir pabėga. Tačiau leidinyje An Encyclopedia of Bible Animals (Biblijos gyvūnų enciklopedija) sakoma: „Tai būdas nuvilioti nekviestuosius. [Stručiai] stengiasi atkreipti dėmesį į save, plasnoja sparnais, kad pavojingai priartėjęs žmogus ar žvėris juos pastebėtų ir pasuktų tolyn nuo kiaušinių.“

O kaip strutis „pasijuokia iš žirgo ir raitelio“? Leidinyje The World Book Encyclopedia rašoma: „Strutis neskraido, bet žinomas kaip puikus bėgikas. Savo ilgomis  kojomis jis gali bėgti 15 pėdų (4,6 metro) žingsniais ir pasiekti 40 mylių (64 kilometrų) per valandą greitį.“

Dievo sukurtas narsuolis žirgas

Paskui Dievas ėmė klausinėti Jobo apie žirgą (Jobo 39:19-25). Senovėje kariai kaudavosi raiti. Žirgus dar kinkydavo į karo vežimus, kuriuose būdavo vadeliotojas ir kokie du kareiviai. Kovos žirgas nekantrauja šuoliuoti į mūšį — žvengia ir kasa kanopomis žemę. Baimės jis nejaučia ir nešoka į šalį nuo kalavijo. Išgirdęs rago garsą, žirgas tuoj suklūsta, lyg sakytų „aha!“, ir jau nebenustygsta vietoje. Vis dėlto ristūnas klauso raitelio.

Jau minėtas archeologas A. Lajardas šį gyvulį aprašė panašiai: „Arabų veislės kumelė paklusni kaip ėriukas, o jai valdyti pakanka apynasrio, tačiau išgirdusi genties kovos šūksnį ir išvydusi savo raitelio kratomą ietį, kumelė ugningai sužybčioja akimis, jos raudonos it kraujas šnervės išsipučia ir dailiai išlenkusi kaklą ji pašiaušia uodegą bei karčius, kurie plevėsuoja vėjyje“ (Discoveries Among the Ruins of Nineveh and Babylon, 1853 m., p. 330).

Sakalas ir erelis

Tada Jehova vėl prakalbo apie kai kuriuos paukščius (Jobo 39:26-30, Jr). Sakalai pakyla ir „išplečia savo sparnus“ vėjui. Gineso rekordų knygoje greičiausiu pasaulio paukščiu įrašytas sakalas keleivis, kuris, kaip ten sakoma, „rekordinį greitį pasiekia arba iš didelio aukščio smigdamas žemyn, kai perspėja kitus apie savo teritoriją, arba vydamasis grobį“. Šis paukštis, staigiai leisdamasis 45 laipsnių kampu, yra pasiekęs 349 kilometrų per valandą greitį!

Ereliai sugeba skristi daugiau nei 130 kilometrų per valandą greičiu. Jobas net sakė, kad trumpas žmogaus gyvenimas pralekia medžiojančio erelio spartumu (Jobo 9:25, 26). O kai Dievas duoda mums stiprybės ištverti, pasijuntame tarsi ant nenuilstančių erelio sparnų (Izaijo 40:31). Erelis sklando naudodamasis kylančiomis šilto oro srovėmis. Jis tiesiog sklendžia ratais tokiame oro sraute, kuris kelia jį aukštyn. Pasiekęs tam tikrą aukštį, erelis pasigauna kitą panašią srovę ir taip gali valandų valandas išbūti ore beveik neeikvodamas energijos.

Erelis „aukštumoje susisuka lizdą“ — tokiose neprieinamose aukštybėse, kad jo jaunikliai tikrai netaps lengvu grobiu. Šį instinktą jam davė Jehova. Erelį Dievas sukūrė su puikia rega — „iš tolo pamato jo akys“. Atstumui kintant jos taip greitai fokusuoja vaizdą, kad net iš didelio aukščio smigdamas žemyn erelis savo aukos ar kokios gaišenos iš akiračio nepameta. Šitas paukštis gali lesti maitą, todėl „kur yra užmuštųjų, ten ir jis“. Savo jaunikliams taip pat prigaudo smulkių gyvūnų.

Jehova subara Jobą

Tuomet Dievas trumpam liovėsi klausinėti apie gyvūnus ir subarė Jobą. Kaip šis reagavo? Jobas nusižemino ir nuolankiai išklausė visus pamokymus (Jobo 40:1-14).

 Šioje įkvėpto pasakojimo apie Jobą vietoje stabtelėkime ir įsidėmėkime vieną labai svarbią pamoką: joks žmogus neturi teisėto pagrindo smerkti Visagalio. Kalbėti ir elgtis turėtume taip, kad patiktume mūsų dangiškajam Tėvui. Maža to, didžiausiu rūpesčiu derėtų laikyti Jehovos švento vardo pašlovinimą bei jo visavaldystės išteisinimą.

Įspūdingas Dievo kūrinys — begemotas

Vėl pakreipęs kalbą apie gamtą, Dievas ėmė klausinėti Jobo apie kitą gyvūną — tikriausiai tą patį, kurį šiandien vadiname begemotu (Jobo 40:15-24). Suaugusio begemoto ilgis siekia keturis ar penkis metrus, o sveria gyvūnas iki 3600 kilogramų. „Jo jėga šlaunyse“, tai yra pasturgalio raumenyse. Stora oda gerai saugo pilvą, kuris, trumpakojui begemotui brendant upės vaga, braižosi į akmenuotą dugną. Tas gyvūnas toks sunkiasvoris, o nasrai tokie didžiuliai ir galingi, kad žmogui su juo geriau nė neprasidėti.

Išlipęs iš vandens, begemotas rupšnoja žolę. Atrodo, visą žaliuojantį kalną nuėstų! Ir tikrai — begemotas kasdien sušlamščia 90—180 kilogramų žalumynų. Pasisotinęs jis guli lotosų ar gluosnių paunksnėje. Patvinusi upė jo negąsdina — iškišęs galvą begemotas gali sau plaukti priešais srovę. Atsidūręs prieš plačius tokio padaro nasrus ir grėsmingas iltis, Jobas vargiai beišdrįstų įverti kablį jam į šnerves.

Leviataną irgi sukūrė Dievas

Paskui Jobas gavo progą pamąstyti apie Leviataną (Jobo 40:25—41:26 [41:1-34, Brb]). Tas hebrajiškas žodis maždaug reiškia „raukšlėtas gyvūnas“ — tikriausiai krokodilas. Ar galėtų Jobas padaryti Leviataną žaislu vaikams? Nė iš tolo! Žmonės jau daug sykių įsitikino, koks šis padaras pavojingas. Jei kas bandytų kelti prieš jį ranką, užvirtų tokia kova, jog dar kartą daryti tą patį nebesinorėtų!

Kai saulei tekant Leviatanas iš vandens iškiša galvą, jo akys blykčioja „tarsi aušros prošvaistė“. Leviatano žvynai tvirtai sujungti tarpusavyje, jo odą dengia kieti kauliniai skydai, kuriuos sunkiai pramuša net kulka, o ką jau sakyti apie kalaviją ar ietį. Kai krokodilas rėplioja pakrantės purvu, rantuoti žvynai ant pilvo daro jį panašų į „kūlimo šlajas“. O kai jis šėlsta vandenyje, šis kunkuliuoja lyg kokiame katile. Didžiulis šarvuotas Leviatanas, apginkluotas įspūdingais dantimis ir galinga uodega, gyvena nieko nebijodamas.

Jobas atsiima savo žodžius

Galiausiai Jobas pripažino: „Kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu“ (Jobo 42:1-3). Jis pasidavė Dievo auklybai, atsiėmė neprotingus žodžius ir atgailavo. Jo draugai susilaukė papeikimo, o patį Jobą Dievas dosniai apdovanojo (Jobo 42:4-17).

Kaip išmintinga neužmiršti to, kas nutiko Jobui! Mes tikriausiai irgi nesugebėtume atsakyti į visus anuos Dievo užduotus klausimus. Tačiau galime ir turėtume jausti Dievui dėkingumą bei pagarbą už daugybę tokių skirtingų kūrinių, kurie visi teikia jam garbę.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kalnų ožys

[Iliustracija 13 puslapyje]

Varnas

[Iliustracija 13 puslapyje]

Liūtė

[Iliustracija 14 puslapyje]

Zebras

[Iliustracija 14 puslapyje]

Strutis prie savo kiaušinių ištisai nebūna, bet jų ir neapleidžia

[Iliustracija 14 puslapyje]

Stručio kiaušiniai

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Sakalas keleivis

[Šaltinio nuoroda]

Sakalas: © Joe McDonald/Visuals Unlimited

[Iliustracija 15 puslapyje]

Arabų veislės kumelė

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kilnusis erelis

[Iliustracija 16 puslapyje]

Begemotas

[Iliustracija 16 puslapyje]

Manoma, kad Leviatanu vadinamas stiprusis krokodilas