Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kokį paveldą iš jūsų turėtų gauti vaikai?

Kokį paveldą iš jūsų turėtų gauti vaikai?

Kokį paveldą iš jūsų turėtų gauti vaikai?

PIETŲ Europoje gyvenantis Pavlas turi šeimą, bet su žmona ir vaikais — dviem 13 ir 11 metų dukterimis bei 7 metų sūnumi — namuose būna retai. Jis dirba septynias dienas per savaitę po dvi ilgas pamainas — stengiasi užsidirbti, kad įgyvendintų svajonę. Vyras nori nupirkti dukroms po butą, o sūnui pradėti nedidelį verslą. Jo žmona Sofija būsimoms vaikų šeimoms stengiasi prikaupti lininių audinių — lovatiesių, staltiesių, taip pat virtuvės reikmenų, porceliano servizų bei stalo įrankių. Paklausta, kodėl taip sunkiai dirba, pora sutartinai atsako: „Dėl vaikų!“

Panašiai kaip Pavlas ir Sofija, daugelis tėvų visame pasaulyje daro, ką pajėgdami, kad vaikams padėtų tvirtą pagrindą. Vieni jiems taupo pinigus. Kiti pasirūpina, kad atžalos gautų tinkamą išsilavinimą ir įgūdžių, kurie pravers ateityje. Dauguma tėvų tokias dovanas laiko meilės išraiška. Tačiau norėdami visa tai parūpinti, daugelis patiria didelį spaudimą — turi pateisinti giminaičių, draugų bei aplinkinių lūkesčius. Todėl susirūpinę tėvai pagrįstai klausia: „Kiek turėtume duoti savo vaikams?“

Rūpinimasis vaikų ateitimi

Krikščionims rūpintis vaikais yra ne tik savaime suprantama, bet ir Šventajame Rašte nurodyta pareiga. Apaštalas Paulius savo dienų krikščionims kalbėjo: „Ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams.“ (2 Korintiečiams 12:14) Toliau konstatavo, kad tėvams rūpintis šeima — atsakinga prievolė. Jis rašė: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8) Daugybė Biblijos pasakojimų rodo, jog bibliniais laikais Dievo tarnams paveldo klausimas buvo labai svarbus. (Rūtos 2:19, 20; 3:9-13; 4:1-22; Jobo 42:15)

Tačiau kai kurie tėvai stengiasi aprūpinti vaikus kuo gausiau. Kodėl? Manolis, tėvas, iš pietų Europos persikėlęs į Jungtines Valstijas, nurodo vieną priežastį: „Tėvai, kurie patyrė Antrojo pasaulinio karo padarinius — badą ir skurdą, pasiryžę kiek įmanoma palengvinti gyvenimą vaikams.“ Jis tęsia: „Dėl perdėto pareigingumo bei troškimo savo atžaloms padėti geriausią gyvenimo pagrindą, tėvai kartais kenkia patys sau.“ Kai kurie dėl to atsisako būtiniausių dalykų. Tačiau ar taip elgtis išmintinga?

„Migla ir didelis blogis“

Senovės Izraelio karalius Saliamonas dėl paveldo yra perspėjęs. Jis rašė: „Matydamas, kad turiu palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule. Kas žino, koks jis bus? Ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Tai irgi migla! . . Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas išmanymo ir įgūdžių, privalo palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Tai irgi migla ir didelis blogis.“ (Mokytojo 2:18-21)

Kaip aiškina Saliamonas, paveldėtojai galbūt ne visada suvokia tikrąją palikimo vertę, nes patys dėl jo nėra sunkiai triūsę. Todėl jie gali lengvabūdiškai pasielgti su turtu, tėvų sukauptu didžiulėmis pastangomis, kartais net jį iššvaistyti. (Luko 15:11-16) Kokia tai būtų „migla ir didelis blogis“!

Paveldas ir godumas

Yra ir daugiau dalykų, kuriuos tėvams reikėtų turėti omenyje. Tautose, kur paveldimas turtas ir santuokos kraitis itin svarbūs, vaikai gali imti godžiai reikalauti iš tėvų daugiau gėrybių nei šie išgali duoti. „Vargas tėvui, turinčiam dvi arba tris dukras“, — šmaikštauja Lukas, tėvas iš Graikijos. Paskui sako: „Kartais dukterys svarsto, ką jų tėvas gali duoti lyginant su kitais, ‘dosniai’ kaupiančiais turtus savo vaikams. Gal net skundžiasi, kad nepakankamas kraitis sumažins jų šansus ištekėti.“

Jau cituotas Manolis teigia: „Kai kurie jaunuoliai atidėlioja piršlybas, kol numatomos nuotakos tėvas ko nors nepažada — nekilnojamojo turto arba didelės sumos pinigų. Tai tampa savotišku lupikavimu.“

Biblija perspėja dėl bet kokios godulystės. Saliamonas rašė: „Nuosavybė, greitai įgyta pradžioje, galų gale nebus palaiminta.“ (Patarlių 20:21) Apaštalas Paulius pabrėžė: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams.“ (1 Timotiejui 6:10; Efeziečiams 5:5)

„Išmintis... kaip vertingas paveldas“

Aišku, paveldas turi tam tikrą vertę, bet už materialinius turtus vertingesnė išmintis. Karalius Saliamonas rašė: „Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ... Juk išminties teikiama ūksmė — kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.“ (Mokytojo 7:11, 12; Patarlių 2:7; 3:21) Pinigai, tiesa, yra tam tikra apsauga, nes už juos galima įsigyti reikalingų dalykų. Vis dėlto juos nesunku ir prarasti. O išmintis — gebėjimas pasinaudoti žiniomis sprendžiant problemas arba siekiant tikslų — gali apsaugoti žmogų nuo neprotingos rizikos. Išmintis, paremta deramu dievobaimingumu, gali padėti pasiekti amžinąjį gyvenimą netrukus ateisiančiame Dievo naujajame pasaulyje. Tai iš tiesų brangus paveldas! (2 Petro 3:13)

Tokią išmintį krikščionys rodo nustatydami tinkamus prioritetus sau bei savo vaikams. (Filipiečiams 1:10) Kaupti materialines vertybes vaikų labui neturi būti svarbiau už dvasinius dalykus. Jėzus savo sekėjus skatino: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mato 6:33) Tėvai, savo krikščioniškai šeimai keliantys dvasinius tikslus, gali tikėtis gausaus atlygio. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Doro žmogaus tėvas kupinas džiaugsmo; laimingas, kuriam gimė išmintingas sūnus. Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina; tedžiūgauja tavo gimdytoja.“ (Patarlių 23:24, 25)

Ilgalaikis paveldas

Senovės izraelitams turto paveldėjimo klausimai buvo labai svarbūs. (1 Karalių 21:2-6) Tačiau Jehova juos ragino: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7) Krikščionims irgi liepiama: „Auklėkite [savo vaikus], drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“ (Efeziečiams 6:4)

Tėvai, turintys dvasingą nuostatą, supranta, jog rūpintis namiškiais reiškia ir mokyti juos iš Biblijos. Andreasas, trejeto vaikų tėvas, sako: „Jei vaikai mokosi taikyti Dievo principus, jie bus geriau parengti gyvenimui.“ Toks paveldas — tai ir pagalba užmegzti bei ugdytis asmeninius santykius su Kūrėju. (1 Timotiejui 6:19)

Ar apsvarstėte, kaip pasirūpinti savo vaikų dvasine ateitimi? Pavyzdžiui, ką galėtų daryti tėvai, jei jų vaikas siekia visalaikės tarnybos? Nors visalaikis tarnas neturi nei reikalauti, nei tikėtis finansinės paramos, mylintys tėvai, norėdami, kad vaikas liktų šioje tarnyboje, gali nuspręsti ‘duoti savo dalį jo reikalams’. (Romiečiams 12:13, Jr; 1 Samuelio 2:18, 19; Filipiečiams 4:14-18) Tokia tėvų nuostata tikrai bus maloni Jehovai.

Tad ką tėvai turėtų suteikti vaikams? Krikščionys stengsis tenkinti ne tik materialinius jų poreikius, bet ir pasirūpins dvasiniu paveldu, teikiančiu amžiną naudą. Taip išsipildys Psalmyno 37:18 žodžiai: „Viešpats rūpinasi tais, kurie jo klauso, ir paveldas amžinai jiems priklausys.“

[Iliustracijos 26, 27 puslapiuose]

Kokią norėtumėte matyti savo vaikų ateitį?