Abraomas. Dievo pranašas ir draugas

Jungtinės keturių karalių pajėgos persikelia per Eufrato upę. Kariai traukia Karaliaus vieškeliu, esančiu rytinėje Jordano slėnio pusėje. Pakeliui jie sutriuškina refajus, zuzus, emus ir horus, paskui apsigręžia ir atžygiavę į pietų Negebo kraštą sutriuškina ir tenykščius gyventojus.

Koks šio karo žygio tikslas? Užpuolikai jau užkariavo Užjordanę ir Negebą, o dabar žygiuoja užimti tarp šių kraštų plytinčios Jordano lygumos (Pradžios 13:10). Toje lygumoje ramiai ir nieko nestokodami gyvena Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimų ir Belos gyventojai (Ezechielio 16:49, 50). Kurį laiką tie penki miestai buvo pavaldūs Elamo karaliui Kedorlaomerui (šis, tikėtina, vadovauja jungtinėms užpuolikų pajėgoms), tačiau paskui prieš jį sukilo. Dabar jų gyventojai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – jiems teks skaudžiai sumokėti už tai, kad maištavo, o paramos iš kaimynų nebėra ko tikėtis. Kedorlaomeras su savo kariuomene atžygiavę laimi mūšį ir prisiplėšę grobio ir paėmę belaisvių patraukia namo.

Tarp belaisvių yra ir Lotas – Abraomo sūnėnas, Dievo akyse teisus žmogus. Abraomas tuo metu savo stovyklą yra įsirengęs netoli esančiuose Hebrono kalnuose. Išgirdęs apie Loto nelaimę, jis tuoj suburia 318 vyrų ir su kai kurių kaimynų pagalba drąsiai leidžiasi anų keturių karalių vytis. Užpuolikų pulkus jie užklumpa naktį ir priverčia juos bėgti. Lotas su šeimyna ir kitais belaisviais išlaisvinami, jie atgauna ir savo turtą.

Ar šiuo Pradžios knygos 14 skyriuje užrašytu pasakojimu turime pagrindo tikėti? Gal ši istorija sugalvota? Gal ji sukurta siekiant išaukštinti daugelio tautų, įskaitant žydų, protėvį ir padaryti jį didvyriu? O kaip kiti Abraomo gyvenimo įvykiai? Gal jie irgi išgalvoti?

Ką sako dvasininkai

Pasak XIX amžiaus pradžioje gyvenusio liuteronų teologo Pėterio Boleno (Peter von Bohlen), Abraomas yra išgalvotas personažas, o pasakojimas apie Kedorlaomero karinę invaziją neturi jokio istorinio pagrindo. Panašiai teigė ir profesorius Julijus Velhauzenas (Julius Wellhausen): „Apie patriarchus neturime jokių istorinių žinių.“ Jo manymu, Abraomas veikiausiai tėra kieno nors išradingos vaizduotės vaisius.

Anglų teologai iš esmės pritarė vokiečių kolegų nuomonei. „Pradžios knygoje užrašyti pasakojimai apie patriarchus yra iš priešistorės ir tiek pat patikimi, kiek legendos apie [...] karalių Artūrą“, – knygoje The Old Testament and Modern Life rašė dvasininkas Stopfordas Brukas (Stopford Brooke). „Pradžios knygoje [...] regime netvarkingą ir iškreiptą patriarchų ir jų gyvenimo vaizdą, – rašė Džonas Kolensas (John Colenso), buvusios britų kolonijos, Natalio, anglikonų vyskupas, ir pridūrė: – Nė vieno iš tų pasakojimų negalima laikyti patikimu.“

Tokia kritiška nuomonė išplito kaip gangrena (2 Timotiejui 2:17). Šiandien milijonai tikinčiųjų netiki, kad patriarchai, apie kuriuos rašoma Biblijoje, apskritai gyveno. Krikščionių teologų gėdai, šiandien nemažai ateistų teigia, kad taip kritikuojant Bibliją nueita per toli. Pavyzdžiui, Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma: „Pastaraisiais metais į nemažai ginčytinais laikytų Biblijoje užrašytų pasakojimų buvo pažiūrėta naujoje šviesoje. Tą ypač paskatino vadinamieji bibliniai archeologiniai radiniai. Panašu, kad kai kurie Biblijos pasakojimai, ilgai laikyti mitais, [...] turi istorinį pagrindą.“ Pažiūrėkime, ką archeologiniai radiniai atskleidžia apie Abraomo gyvenimą.

Chaldėjų miestas Ūras

Kaip rašoma Biblijoje, Abraomas užaugo „chaldėjų mieste Ūre“ (Pradžios 11:27–31; 15:7). Kur šio miesto būta, daug šimtmečių buvo paslaptis. Kritikų teigimu, jei toks miestas ir egzistavo, tai buvo eilinis ir visiškai nereikšmingas. Tačiau kai tarp Babilono ir Persijos įlankos buvo atkasti miesto griuvėsiai ir buvo įrodyta, kad tai Ūras, kritikams teko nutilti. Per kasinėjimus rasta tūkstančiai molinių lentelių, liudijančių, kad Ūras buvo įvairiatautis klestintis prekybos miestas. Abraomo laikais jame veikė mokyklos, kuriose berniukai buvo mokomi skaitymo ir aritmetikos.

Tolesni kasinėjimai atskleidė daugiau apie miesto architektūrą – statiniai buvo su kolonomis, arkomis, skliautais, kupolais. Ūro amatininkai dirbo išskirtinio grožio papuošalus, įmantrias arfas, durklus iš gryno aukso. O keliuose namuose archeologai atkasė iš degto molio pagamintus kanalizacijos vamzdžius, nutiestus į nuotekų duobes, kurių gylis siekia iki 12 metrų.

Šie atradimai privertė mokslininkus į Abraomą pažvelgti kitomis akimis. „Abraomą laikėme klajokliu, gyvenusiu palapinėse, bet, pasirodo, jis galėjo gyventi prabangiame plytiniame name“, – knygoje Digging Up the Past rašė seras Leonardas Vulis (Leonard Woolley). Archeologas Alanas Milardas (Alan Millard) knygoje Treasures From Bible Times pasakė taip: „Abraomas paliko klestintį miestą ir saugų, patogų gyvenimą jame, kad taptų kitų niekinamu klajokliu!“

Kedorlaomero karinė invazija

Ką galima pasakyti apie Abraomo pergalę prieš Elamo karalių Kedorlaomerą? Iki XIX amžiaus pradžios apie elamitus mažai kas buvo žinoma. Kai kurių manymu, Elamas turėjo įtakos Babilonijai ir Palestinai, tačiau Biblijos kritikai ilgą laiką su tokia nuomone nesutiko. Dabar apie elamitus kalbama visai kitaip. Remiantis archeologiniais radiniais, galima daryti išvadą, kad jie buvo galinga ir karinga tauta. Leidinyje Funk & Wagnalls Standard Reference Encyclopedia rašoma: „Maždaug 1950 m. p. m. e. elamitai sugriovė Ūro miestą [...]. Nuo tada jie darė didžiulę įtaką Babilonijos valdytojams.“

Be to, yra rasta senovinių įrašų su elamitų karalių vardais. Kai kurie iš jų prasideda žodžiu „Kudur“ (plg. su „Kedor-“). Lagamara (plg. su „-laomer“) buvo viena iš svarbiausių elamitų deivių. Tuo remiantis, šiandien įvairiuose šaltiniuose Kedorlaomeras pristatomas kaip tikra istorinė asmenybė – valdovas, kurio vardas, galimas dalykas, reiškia „Lagamaros tarnas“. Viename įraše senovės babiloniečių kalba yra vardai, panašūs į trijų Biblijoje minimų užpuolikų valdovų: Tudhula (Tidalas), Eri-aku (Arjochas) ir Kudur-lahmil (Kedorlaomeras) (Pradžios 14:1). Knygoje Hidden Things of God’s Revelation dr. A. Kastancas (A. Custance) sako: „Greta šių vardų paminėta detalių, kurios, regis, susijusios su įvykiais Babilonijoje, kai elamitai krašte įtvirtino savo valdžią [...]. Įrašai šiose lentelėse akivaizdžiai patvirtina tai, kas rašoma Biblijoje, todėl didieji jos kritikai į jas nusitaikė ir darė viską, kas įmanoma, kad sumenkintų jų reikšmę.“

O kaip dėl keturių karalių karinės invazijos? Ar Užjordanėje ir Negebe buvo rasta kokių nors archeologinių įrodymų, kad ji tikrai įvyko? Taip. Savo knygoje The Archaeology of the Land of Israel profesorius Johananas Aharonis (Yohanan Aharoni) kalba apie civilizacijos, gyvavusios iki izraelitų civilizacijos atsiradimo, dingimą. Pasak jo, ši civilizacija „maždaug XX a. p. m. e.“ buvo įsikūrusi „įspūdį darančiose“ gyvenvietėse Užjordanėje ir Negebe. Anot kitų archeologų, ji išnyko maždaug XIX a. p. m. e. Veikalo Commentary on Genesis autorius dr. Haroldas Staigersas (Harold Stigers) sako, kad „Užjordanėje ir Negebe rasti molio indai iš to laikmečio yra vienodi ir rodo, kad šiose vietovėse gyvavusios civilizacijos baigtis buvo greita ir labai netikėta.“ Su tuo sutinka net Biblijos kritikai. Pavyzdžiui, savo knygoje Abraham in History and Tradition Džonas Sitersas (John van Seters) rašo, kad „lieka neaišku, kur minėto laikotarpio pabaigoje tie žmonės iškeliavo, jei apskritai kur nors iškeliavo“.

Galimą paaiškinimą randame Pradžios 14 skyriuje. Remiantis Biblijos chronologija, Abraomas į Kanaaną atsikėlė 1943 m. p. m. e. Matyt, gana greitai po to įvyko Kedorlaomero invazija. Kiek vėliau, dar tame pačiame amžiuje, Dievas siuntė pražūtį nedorumu pagarsėjusiems Sodomos ir Gomoros miestams. Dėl to derlingo Jordano žemutinio slėnio ekosistema visiems laikams pasikeitė (Pradžios 13:10–13; 19:24, 25). Svetimšaliams nebebuvo ko į šį kraštą veržtis.

Esama daugybės kitų archeologinių įrodymų, patvirtinančių, kad tai, kas rašoma Biblijoje, yra tiesa, ir ryškiau nušviečiančių Abraomo gyvenimą. Tačiau archeologija nėra visagalė. Neretai archeologų pateikiami įrodymai yra netiesioginiai ir priklauso nuo to, kaip netobuli žmonės juos interpretuoja.

Patikimiausias liudijimas

Patikimiausias įrodymas, kad Abraomas iš tikro gyveno, yra paties Kūrėjo, Dievo Jehovos, žodžiai. Pavyzdžiui, Psalmyno 105:9–15, Dievas Abraomą, Izaoką ir Jokūbą vadina savo pranašais. O štai praėjus daugiau kaip tūkstančiui metų po Abraomo mirties, Jehova apie jį užsiminė bent trijų pranašų lūpomis ir netgi pavadino jį savo draugu (Izaijo 41:8; 51:2; Jeremijo 33:26; Ezechielio 33:24). Apie Abraomą kalbėjo ir Jėzus Kristus – pateikė šį vyrą kaip sektiną tikėjimo pavyzdį. Dar prieš ateidamas į žemę Jėzus matė, koks ryšys siejo jo Tėvą su Abraomu, todėl žydams galėjo pasakyti:

„‘Jei būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus. O jūs dabar norite nužudyti mane – žmogų, kuris pasakė jums tiesą, pats ją girdėjęs iš Dievo. Abraomas taip nedarė. [...] Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad regės manąją dieną. Jis regėjo ją ir džiaugėsi.’ Žydai jam pasakė: ‘Dar neturi nė penkiasdešimt metų, o matei Abraomą?’ Jėzus jiems tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš buvau pirmiau, nei gimė Abraomas’“ (Jono 8:39, 40, 56–58).

Taigi atsižvelgdami į tai, ką apie Abraomą kalbėjo Jehova ir Jėzus, galime tvirtai tikėti viskuo, kas apie šį patriarchą sakoma Biblijoje (Jono 17:5, 17). Abraomas yra sektinas tikėjimo pavyzdys, tačiau Biblijoje jis nėra išaukštinamas ar pristatomas kaip tautos didvyris. Tai galime matyti skaitydami apie tai, kaip jis nugalėjo jungtines keturių karalių pajėgas. Grįžtantį iš mūšio Abraomą pasitiko Salemo karalius Melchizedekas. Jis pasakė: „Tebūna pašlovintas aukščiausiasis Dievas, atidavęs tavo engėjus tau į rankas!“ Taigi visą šlovę karalius atidavė ne Abraomui, o Jehovai (Pradžios 14:18–20).

Tačiau priešaky – kur kas didingesnė pergalė. Jau greitai per visuotinį karą, kuris vadinamas Armagedonu, šlovingasis Dievas sutriuškins „visos žemės karalius“ (Apreiškimo 16:14, 16). Tada jis galutinai išpildys pažadą, kurį kadaise davė Abraomui – savo pranašui ir draugui: „Per tavo palikuonį bus palaimintos visos žemės tautos.“ Milijonai žmonių tą palaiminimą jaučia jau šiandien. Tu irgi gali būti vienas iš jų (Pradžios 22:18).

[Žemėlapiai ir iliustracijos]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Didžioji jūra

NEGEBAS

Damaskas

Haranas

Eufratas

Tigris

Ūras

ELAMAS

Persijos įlanka

[Žemėlapis]

Damaskas

Danas

REFAJAI

ZUZAI

Sichemas

Betelis

Jordano lyguma

Druskos jūra

Hebronas

NEGEBAS

Karaliaus vieškelis

EMAI

Gomora

Sodoma

HORAI

[Iliustracijos]

Abraomas pakluso Jehovai ir iškeliavo iš klestinčio Ūro miesto.

Ūre rasti artefaktai:

1. Auksinis durklas su makštimi

2. Ūro miesto „vėliava“

3. Auksinė jaučio galva, vienos iš rastų arfų papuošimas

4. Papuošalas

5. Puošnus galvos apdangalas

[Šaltinio nuoroda]

Nuotraukos: Courtesy of the British Museum