Psalmynas 105:1–45

  • Jehova ištikimas savo tautai

    • Dievas atmena savo sandorą (8–10)

    • „Nelieskit mano pateptųjų!“ (15)

    • Juozapas – Dievo įrankis (17–22)

    • Dievo stebuklai Egipte (23–36)

    • Izraelis išeina iš Egipto (37–39)

    • Dievas atmena pažadą, duotą Abraomui (42)

105  Dėkokite Jehovai,+ šaukitės jo vardo,garsinkite tautose jo darbus!+   Giedokite, giedokite jam gyrių,jo nuostabiuosius darbus apmąstykit*!+   Didžiuokitės šventuoju jo vardu!+ Širdis, kuri Jehovos ieško, tesidžiaugia!+   Ieškokite Jehovos,+ ieškokit jo galybės,be paliovos ieškokite jo veido!   Atminkite, kokie įstabūs jo darbai,jo stebuklus ir jo paskelbtus nuosprendžius atminkite,+   jo tarno Abraomo palikuoniai,+Jokūbo sūnūs, Dievo išrinktieji!+   Mūsų Dievas – Jehova,+jis teisia visą žemę.+   Jis mena savo sandorą per amžius+ir savo pažadą – lig tūkstančio kartų̃,+   tą sandorą, kurią sudarė su Abraomu,+tą priesaiką, kuria prisiekė Izaokui,+ 10  kurią padarė įstatu Jokūbuiir sandora, galiojančia per amžius Izraeliui. 11  „Tau Kanaano kraštą duosiu,+tau paveldu jį skirsiu“,+ – tarė Dievas. 12  Tada jie buvo dar negausūs,+visai negausūs ir svetimi tame krašte.+ 13  Nors iš tautos į tautą jie klajojo,iš karalystės kėlėsi į karalystę,+ 14  jų engti niekam jis neleido,+jų labui drausmino net karalius:+ 15  „Nelieskit mano pateptųjųir nieko pikta nedarykit mano pranašams!“+ 16  Ant krašto jis užleido badą,+sulaužė duonos lazdą*, 17  tačiau jis siuntė vyrą pirma jų,jis siuntė Juozapą, parduotą į vergiją.+ 18  Supančiotos jam buvo kojos,+į geležį įtvertas kaklas, 19  kol išsipildė tai, kas buvo pasakyta,+ir kol Jehovos žodis jį ištaurino. 20  Karalius davė įsaką jį išvaduoti,+tautų valdovas laisvėn jį išleido 21  ir rūmų viešpačiu paskyrė,valdytoju visų savųjų turtų,+ 22  kad savo nuožiūra didžiūnams vadovautų,kad vyresniuosius išminties pamokytų.+ 23  Galiausiai į Egiptą atkeliavo Izraelis,+prisiglaudė Jokūbas Chamo žemėj. 24  Ten Dievas tautą savąją labai pagausino,+net už engėjus galingesnę ją padarė,+ 25  o priešų širdį nuteikė, kad jos nekęstų,klastas prieš jo tarnus kad regztų.+ 26  Jis siuntė Mozę, savo tarną,+ir Aaroną,+ savo išrinktąjį, 27  kad ženklus Egipte darytų,kad Chamo žemėje darytų stebuklus.+ 28  Ant krašto jis užtraukė tamsą, ir sutemo.+ Jo žodžiams jie nepasipriešino. 29  Jų vandenis jis pavertė kraujuir išgaišino jų žuvis.+ 30  Užplūdo kraštą varlės,+net rūmų menės jų knibždėjo. 31  Jis davė įsaką, ir apipuolė sparvos,apniko kraštą mašalai.+ 32  Jis lietų pavertė kruša,į jų valdas žaibus* paleido.+ 33  Jų vynmedžius ir figmedžius išguldė,medžius, ten augančius, išlaužė. 34  Jis tarė žodį, ir skėriai pasklido,rijūnų nesuskaitoma daugybė.+ 35  Tie krašto augalus visus surijo,suėdė žemės derlių. 36  Paskui jis jų pirmagimius krašte išžudė,+jų pirmąjį vyrystės vaisių, 37  ir išvedė savuosius, sidabru ir auksu nešinus.+ Nė vienas, žengiantis jų gretose, neklupinėjo. 38  O egiptiečiai buvo baimės pagautiir džiaugėsi, kad jie išėjo.+ 39  Išskleidęs debesį, jis juos užstojo,+o naktį švietė ugnimi.+ 40  Kai jie paprašė, davė putpelių+ir sotino juos duona iš dangaus.+ 41  Jis iš uolos jiems vandenį paleido+ –per dykumą tekėjo tartum upė.+ 42  Mat atminė jis šventą Abraomui, savo tarnui, duotą pažadą.+ 43  Kai Dievas savo žmones išvedė, visi jie džiaugėsi,+jo išrinktieji džiūgavo. 44  Jų nuosavybėn jis atidavė tautų žemes+ –jiems atiteko tai, ką tautos sunkiai triūsdamos įgijo,+ – 45  kad jo įsakymams paklustų,+kad jo įstatymų laikytųsi. Šlovinkite Jahą!*

Išnašos

Arba galbūt „apsakykit“.
Matyt, kalbama apie lazdą, ant kurios suverdavo duonos riestes.
Arba „ugnies liepsnas“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.