1. Prašom pateikti pavyzdį, kaip svarbu kartais būna sekti laiką ir įvykius. (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

EKRANE matyti didžiulis laikrodis. Iki kongreso programos pradžios liko vos kelios minutės. Laikas sėsti į vietas. Ir štai lieka penkios sekundės, keturios, trys, dvi, viena. Pasigirsta programos vedėjo balsas. Po įžanginių jo žodžių ima skambėti graži muzika, įrašyta mūsų bendrijos orkestro. Ramiai sėdime ir gėrimės melodijomis, nuteikiame protą ir širdį klausytis ugdančių kalbų. Tačiau kai kurie tebevaikštinėja, šnekasi su draugais ir, rodos, nė nemato, kas aplinkui vyksta. Jie turbūt neatkreipė dėmesio į laikrodį, vedėjo žodžius, skambančią muziką, susėdusią auditoriją. Šis pavyzdys pailiustruoja, kas gali atsitikti, jei nesektume laiko ir nestebėtume situacijos. Netolimoje ateityje mūsų laukia vienas daug svarbesnis įvykis – toks, kuriam turime būti gerai pasiruošę. Koks įvykis?

2. Kodėl Jėzus ragino savo mokinius budėti?

² Kalbėdamas apie esamos santvarkos pabaigą, Jėzus Kristus savo mokinius ragino: „Būkite akyli, nemiegokite, – sakė jis, – nes nežinote, kada skirtasis laikas ateis.“  Tada vėl įspėjo: „Budėkite“ (Mt 24:3; perskaityk Morkaus 13:32–37). Apie šį Jėzaus pokalbį su mokiniais rašė ir Matas. Jo pasakojime irgi randame Jėzaus perspėjimą: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. [...] Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote. [...] Tad budėkite, – dar sykį sakė Jėzus, – nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 24:42–44; 25:13).

3. Kodėl į Jėzaus perspėjimą įsiklausome?

³ Jehovos liudytojai Jėzaus įspėjimo nepraleidžia pro ausis. Žinome, kad gyvename „pabaigos metu“ ir laiko iki prasidedant „didžiam suspaudimui“ liko visai nedaug (Dan 12:4; Mt 24:21). Kaip Jėzus ir išpranašavo, pasaulį vargina karai, maisto nepritekliai, ligos, žemės drebėjimai. Smunka moralė, didėja nusikalstamumas, randasi vis daugiau žmones klaidinančių religijų. Vyksta ir dar vienas ypatingas dalykas – Jehovos tarnai garsina gerąją naujieną apie Karalystę pasauliniu mastu (Mt 24:7, 11, 12, 14; Lk 21:11). Visa tai matydami, labai laukiame laiko, kai Jėzus ateis įvykdyti Dievo valios (Mk 13:26, 27).

4. a) Kodėl galime teigti, kad Jėzus žino Armagedono datą? b) Kuo galime neabejoti, nors ir nežinome, kada prasidės didysis suspaudimas?

⁴ Kongreso programa kaskart prasideda nustatytu, visiems žinomu laiku. O kada prasidės didysis suspaudimas, nežinome. Kad ir kaip mums tai rūpėtų, neapskaičiuosime nei metų, nei juolab dienos ar valandos. Būdamas žemėje Jėzus sakė: „Tos dienos ir valandos niekas nežino: nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24:36). Logiška manyti, kad dabar Jėzus jau žino Armagedono datą, nes yra Jehovos paskirtas įvykdyti nuosprendį Šėtono pasauliui (Apr 19:11–16). Tačiau mes tos datos iki šiol nežinome. Todėl privalome likti budrūs. Jehova yra numatęs tikslų metą, kada prasidės didysis suspaudimas ir šiai santvarkai ateis galas. Toji diena nenumaldomai artėja ir tikrai nesuvėluos. (Perskaityk Habakuko 2:1–3.) Kodėl tuo neabejojame?

5. Prašom pateikti pavyzdį, bylojantį, kad Jehovos pranašystės išsipildo laiku.

⁵ Jehovos pranašystės visada išsipildo laiku. Pakalbėkime apie izraelitų išlaisvinimą iš Egipto. Jis įvyko 1513 metų p. m. e. nisano 14-ąją. Apie tą dieną Mozė rašė: „Keturi šimtai trisdešimtųjų metų gale tą pačią dieną visos Viešpaties gretos išėjo iš Egipto žemės“ (Iš 12:40–42). Kada tie 430 metų prasidėjo? 1943 metais p. m. e., kai įsigaliojo Jehovos sandora su Abraomu (Gal 3:17, 18). Po kurio laiko Dievas Abraomui pasakė: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų“ (Pr 15:13; Apd 7:6). Tie keturi šimtai priespaudos metų prasidėjo 1913-aisiais p. m. e., kai Izmaelis ėmė šaipytis iš nujunkyto Izaoko, o pasibaigė 1513 metais p. m. e., kai izraelitai išėjo iš Egipto (Pr 21:8–10; Gal 4:22–29). Taigi keturis šimtmečius  prieš Izraelio išlaisvinimą Jehova jau buvo numatęs tam konkrečią dieną!

6. Kodėl galime būti tikri, kad Jehova apsaugos savo garbintojus?

⁶ Vienas iš tų, kuriuos Jehova išlaisvino iš Egipto, buvo Jozuė. Vėliau Izraelio tautai jis priminė: „Žinokite visa savo širdimi ir visa savo siela, kad visi gerieji dalykai, Viešpaties jums pažadėti, įvyko, ir nė vienas neliko neįvykdytas“ (Joz 23:2, 14). Galime būti tikri, kad išsipildys ir Jehovos pažadas apsaugoti mus per didįjį suspaudimą. Tačiau jei norime pergyventi šios santvarkos žūtį, turime likti budrūs.

7, 8. a) Koks buvo sargybinių vaidmuo senovėje ir ko iš to pasimokome? b) Prašom pateikti pavyzdį, kas gali atsitikti, kai sargybinis tarnybos metu užmiega.

⁷ Senovėje daugelis didesnių miestų, tokių kaip Jeruzalė, turėdavo aukštą gynybinę sieną. Ji saugojo miestą nuo įsibrovėlių, be to, nuo jos būdavo patogu stebėti apylinkes. Dieną ir naktį ant sienos ir prie vartų pastatydavo sargybinius. Jie privalėdavo būti budrūs ir įspėti miesto gyventojus apie bet kokį pavojų (Iz 62:6). Nuo to, ar sargybiniai bus atidūs, priklausydavo daugybės žmonių gyvybė (Ez 33:6).

⁸ Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašė, kad 70 m. e. metais romėnų kariuomenei pavyko užimti šalia Jeruzalės sienos esančią Antonijos tvirtovę todėl, kad vartų sargai miegojo. Patekę į miestą, kareiviai padegė šventyklą. Tai buvo didžiausio suspaudimo, kada nors užgriuvusio Jeruzalę ir visą žydų tautą, kulminacija.

9. Apie ką dauguma žmonių šiandien nenutuokia?

⁹ Kaip senovėje sargybiniai, taip šiandien daugelyje šalių sienų saugumą prižiūri pasieniečiai, naudodamiesi moderniomis stebėjimo sistemomis. Jie atsakingi už tai, kad į šalį nepatektų niekas, kas galėtų kelti jai grėsmę. Tačiau tokie sargybiniai mato vien kas akimis regima. Jie nenutuokia, kad danguje jau įkurta Dievo Karalystė ir kad jos karalius Kristus netrukus stos į kovą su visomis žemės valdžiomis ir įvykdys joms Dievo nuosprendį (Iz 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; 56:10; Dan 2:44). Bet mes tai teismo dienai galime būti pasiruošę, jei tik liksime budrūs ir atidžiai stebėsime, kaip pildosi Biblijos pranašystės (Ps 130:6).

10, 11. a) Ko turime saugotis ir kodėl? b) Kas tave įtikina, kad Šėtonas atitraukia žmonių dėmesį nuo Biblijos pranašysčių?

¹⁰ Sargybinis, budėjęs visą naktį, be abejo, jaučiasi pavargęs. Miegas jį labiausiai suima prieš pat jo sargybos pabaigą. Panašiai yra ir su mumis: kuo arčiau šios santvarkos galas, tuo sunkiau mums yra likti akyliems. Kaip būtų liūdna, jei prarastume dvasinį budrumą! Aptarkime, kokie trys dalykai gali kliudyti mums budėti.

¹¹ Šėtonas stumia žmones į dvasinį snaudulį. Likus nedaug laiko iki mirties, Jėzus tris kartus priminė savo  mokiniams, kad Šėtonas yra „šio pasaulio valdovas“ (Jn 12:31; 14:30; 16:11). Jėzus žinojo, kad piktasis laikys žmones dvasinėje tamsoje, siekdamas atitraukti jų dėmesį nuo Biblijos pranašysčių, aiškiai rodančių, jog šitos santvarkos pabaiga jau čia pat (Sof 1:14). Žmones jis apgaudinėja pasitelkdamas klaidingas religijas. Argi ne akivaizdu, kad Šėtonas, Biblijos žodžiais tariant, apakino žmonių protus? (2 Kor 4:3–6) Kai norime pranešti jiems apie artėjantį galą ir danguje valdančią Dievo Karalystę, daugelis abejingai atsako „man neįdomu“.

12. Kodėl negalime leisti Šėtonui mūsų suvedžioti?

¹² Negalime leisti, kad kitų abejingumas atimtų mūsų ryžtą likti budriems. Ir aišku kodėl. Paulius bendratikiams rašė: „Gerai žinote, kad Jehovos diena ateis lygiai taip, kaip vagis naktį.“ (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:1–6.) Jėzus perspėjo: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote“ (Lk 12:39, 40). Greitu laiku Šėtonas masėms žmonių taip apdums akis, kad jie jausis gyveną „taikos ir saugumo“ sąlygomis ir manys, jog pasaulyje viskas puikiai klojasi. O kaip su mumis? Kad teismo diena neužkluptų mūsų kaip kokių vagių, „budėkime ir būkime blaivūs“. Todėl turime kasdien skaityti Dievo Žodį ir apmąstyti, ką Jehova mums sako.

13. Kaip žmones veikia pasaulio dvasia ir kaip mes galime apsisaugoti nuo jos žalingos įtakos?

¹³ Žmones užliūliuoja pasaulio dvasia. Daugelis yra tiek pasinėrę į kasdienius reikalus, kad nė nesuvokia savo dvasinių poreikių (Mt 5:3). Jiems rūpi vien materialiniai dalykai – tai, kas kursto „kūno geismą, akių geismą“ (1 Jn 2:16). Pramogų pasaulis skiepija meilę malonumams, skatina nesivaržyti ir tenkinti bet kokį troškimą. Su kiekvienais metais žmonių užgaidos darosi vis labiau nežabotos (2 Tim 3:4). Kūniški dalykai gali greitai  atitraukti mus nuo to, kas svarbiau, ir įstumti į dvasinį snaudulį. Todėl Paulius krikščionims priminė, kad jie negalvotų, „kaip čia patenkinus kūno geismus“ (Rom 13:11–14).

14. Koks įspėjimas užrašytas Luko 21:34, 35?

¹⁴ Mes savo gyvenime leidžiamės veikiami ne pasaulio dvasios, o Dievo dvasios. Per ją Jehova padeda mums aiškiai suprasti, kokie įvykiai laukia ateityje ^[1] (1 Kor 2:12). Vis dėlto ir toliau turime būti labai apdairūs, nes atitraukti nuo teokratinės veiklos ir sukelti dvasinį snaudulį gali ir visai paprasti, kasdieniai dalykai. (Perskaityk Luko 21:34, 35.) Kai kas galbūt nesuvokia, kodėl taip sergime savo dvasinį budrumą, gal net šaiposi iš mūsų įsitikinimo, kad dabar yra paskutinės dienos (2 Pt 3:3–7). Tačiau toks žmonių požiūris tegu neišmuša mūsų iš vėžių. Nepraleiskime nė vienos progos būti tarp bendratikių sueigose, kur mus stiprina Dievo dvasia.

15. Kas naktį prieš Jėzaus mirtį atsitiko su Petru, Jokūbu ir Jonu ir kodėl taip gali atsitikti ir su mumis?

¹⁵ Budrumą gali slopinti mūsų pačių netobulumas. Jėzus žinojo, kad netobulus žmones neretai įveikia kūniškas silpnumas. Prisiminkime, kas įvyko naktį prieš Jėzaus mirtį. Kad liktų ištikimas savo Tėvui iki galo, jis suprato turįs maldauti jo pagalbos. Prieš pasitraukdamas atokiau melstis, jis paprašė Petro, Jokūbo ir Jono pabudėti. Tačiau apaštalai, matyt, nesuprato, koks svarbus momentas artėja. Užuot budėję su savo Mokytoju, jie pasidavė kūno silpnumui ir užmigo. Jėzus irgi buvo labai išvargęs, bet liko budrus ir karštai meldėsi Tėvui. Apaštalams derėjo sekti jo pavyzdžiu (Mk 14:32–41).

16. Ką, pasak žodžių iš Luko 21:36, Jėzus prisakė daryti, kad liktume budrūs?

¹⁶ Kad liktume budrūs, mums, aišku, reikia turėti stiprų troškimą daryti, kas teisu. Bet vien troškimo negana. Likus kelioms dienoms iki minėto nutikimo Getsemanės sode, Jėzus ragino savo mokinius prašyti Jehovą pagalbos. (Perskaityk Luko 21:36.) Mes irgi privalome nuolat melstis, kad šiuo pabaigos laiku išsaugotume dvasinį budrumą (1 Pt 4:7).

17. Kaip galime pasiruošti ateities įvykiams?

¹⁷ Kadangi Jėzus pasakė, jog galas ateis tą valandą, kurią nesitikėsime, dabar ne laikas apsnūsti, susivilioti Šėtono ir jo valdomo pasaulio iliuzijomis ar tenkinti savo kūno troškimus (Mt 24:44). Iš Biblijos sužinome, ką Jehova ir Jėzus jau netolimoje ateityje padarys mūsų labui ir kaip galime išlaikyti dvasinį budrumą. Tad ir toliau puoselėkime savo dvasingumą, ryšį su Jehova, pirmąją vietą gyvenime skirkime jo Karalystei. Atidžiai sekime laiką ir įvykius, stebėkime, kaip pildosi Biblijos pranašystės. Taip būsime pasiruošę šios santvarkos galui ir išsaugosime savo gyvybę (Apr 22:20).