Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Stichinė nelaimė Saliamono Salose

Stichinė nelaimė Saliamono Salose

Stichinė nelaimė Saliamono Salose

2007-ųjų balandžio 2-ąją, pirmadienį, 8,1 balo stiprumo žemės drebėjimas sukrėtė Saliamono Salas, plytinčias atogrąžose į šiaurės rytus nuo Australijos. Milžiniška banga, net iki dešimties metrų aukščio, per kelias minutes užliejo vakarinę salų dalį. Žuvo 52 žmonės, 6000 liko be pastogės.

Labiausiai nukentėjo pakrantės miestas Gizas su 7000 gyventojų, įsikūręs Gizo saloje, vos už 45 kilometrų nuo žemės drebėjimo epicentro. Maža Jehovos liudytojų bendruomenė Gize ruošėsi tą vakarą švęsti Jėzaus mirties minėjimą (1 Korintiečiams 11:23-26). Rytas nežadėjo nieko blogo: gražiai patekėjo saulė, bangos tingiai skalavo krantą. Paskui 7 valandą 39 minutės staiga ėmė drebėti žemė.

Žemės drebėjimas!

Tuo metu, kai prasidėjo drebėjimas, bendruomenės vyresnysis Ronas Parkinsonas su žmona Doroti ruošė pusryčius. „Mūsų senas namas siūbavo tarsi kokoso palmė, bet atsilaikė, — pasakoja Ronas. — Triukšmas buvo neapsakomas. Spintelės, baldai, indai, pianinas bei kiti daiktai su trenksmu virto ant grindų. Vargais negalais išsiropštėme laukan. Doroti į stiklus susipjaustė basas kojas.“

Misionieriai Tonis ir Kristina Šo, gyvenantys netoliese, irgi išbėgo į lauką. „Žemė drebėjo taip smarkiai, kad griuvau ir negalėjau atsistoti, — sako Kristina. — Matėm jūroje plūduriuojančius namus: gigantiška banga nušlavė juos nuo pamatų. Žmonės valtimis yrėsi tarp nuolaužų karštligiškai dairydamiesi išlikusių gyvų. Paskui žemę sudrebino dar vienas stiprus smūgis, vėliau kitas. Tai tęsėsi penkias dienas. Buvo siaubinga!“

Tada atūžė cunamis

Patsoną Beją iš gretimos Sepo Hitės salos, už maždaug šešių kilometrų nuo Gizo, žemės drebėjimas užklupo namie. Kas per tą nelaimę atsitiko jam ir jo šeimai?

Patsonas prisimena, ką tuomet teko išgyventi: „Bėgau pakrante link tos vietos, kur buvo žmona Naomi ir mūsų keturi vaikai. Jie gulėjo pargriuvę, bet, laimei, nesusižeidę. Vaikai drebėjo, kai kurie verkė. Mudu su žmona tuojau juos nuraminome.

Aš pastebėjau, kad jūroje vyksta kažkas neįprasta. Buvo aišku — artėja cunamis. Mūsų salelę tikriausiai užtvindys. Mano mamai Evalin, gyvenančiai mažoje saloje netoliese, irgi grėsė pavojus. Greit susėdome į motorinę valtį ir nuskubėjome jos gelbėti.

Kiek paplaukę pajutome, kaip po valtimi nusirito didžiulė banga. Jūra kilo ir dubo. Mamą radome baisiai išsigandusią ir sutrikusią, ji nesiryžo net kojos kelti į vandenį. Naomi ir mūsų penkiolikmetis sūnus Džeremis šoko į galingą srovę ir padėjo jai priplaukti prie valties. Paskui visu greičiu pasukome tolyn į jūrą.

Vanduo jau buvo atsitraukęs tiek, kad matėsi salas juosiantys koralų rifai. Tada ūmai atūžė milžiniška banga ir užliejo abi salas. Pakrantėje stovintis mūsų svečių namas buvo nuplėštas nuo pamatų ir visiškai sugriautas. Vanduo apsėmė ir mūsų šeimos būstą, sugadino beveik visą turtą. Kai jūra atslūgo, surinkome išlikusias Biblijas bei giesmynus ir patraukėme link Gizo.“

Pastatai palei krantą buvo suniokoti, žuvo daug žmonių. Didžiausias smūgis teko vakarinei Gizo salos daliai. Vandens siena, kokių penkių metrų aukščio, čia nušlavė mažiausiai 13 kaimų.

Tą vakarą Gizo saloje Jehovos liudytojų Karalystės salėje 22 asmenys susirinko švęsti Jėzaus mirties minėjimą. Laimei, per cunamį niekas iš jų nepatyrė sunkių traumų. „Neturėjome elektros, o žibalinės lempos visos buvo sudužusios, — pasakoja jau minėtas Ronas. — Tad brolis Šo sakė kalbą pasišviesdamas žibintuvėliu. Tamsoje iš visos širdies giedojome Jehovai padėkos giesmes.“

Atskuba parama

Kai žinia apie nelaimę pasiekė sostinę Honiarą, vietinis Jehovos liudytojų filialas nedelsdamas ėmė rūpintis, kaip padėti nukentėjusiems. Paskambinę į nusiaubtą zoną broliai sužinojo, kad dauguma liudytojų yra saugūs. Patikimi broliai buvo pasiųsti į Šuazelio salą ieškoti vienos atokiai gyvenančios sesės. Jie rado ją gyvą ir sveiką. Filialas taip pat siuntė lėšų į Gizą nupirkti kas būtiniausia žalą patyrusiems liudytojams.

Ketvirtadienį pirmuoju įmanomu reisu filialo atstovai atskrido į Gizą. Filialo komiteto narys Kreigas Takeris pasakoja: „Gabenome keletą dėžių maisto bei kitų daiktų. Kai kurie keleiviai savo bagažą turėjo palikti, nes viršijo leidžiamą svorį, bet mūsų krovinį priėmė visą. Tai buvo viena pirmųjų siuntų, pasiekusių nelaimės vietą. Daugiau reikalingų dalykų po kelių dienų pristatyta laivu.“

Tuo metu Tonis Šo su Patsonu Beja bei kitais broliais iš Gizo dvi valandas plaukė valtimi iki Ranongos salos aplankyti ten išsibarsčiusių liudytojų. Ši sala, 32 kilometrų ilgio ir 8 kilometrų pločio, po žemės drebėjimo pakilo virš jūros dar du metrus! Staiga sujudintas vanduo aplink ją, matyt, sukėlė cunamį, kuris smogė gretimoms saloms.

„Bendruomenės nariai mus išvydę nesitvėrė džiaugsmu, — kalba Tonis. — Jie nepatyrė rimtų traumų, bet nakvojo lauke bijodami naujų požeminių smūgių. Mes pirmieji atplaukėme teikti pagalbos į šią salą. Prieš išvykdami visi drauge karšta malda padėkojome Jehovai.“

Patsonas sako: „Po kelių dienų vėl aplankėme Ranongą. Vežėme daugiau būtinų dalykų ir sykiu norėjome rasti vieną liudytojų šeimą, gyvenančią tolimame salos pakraštyje. Galiausiai radome tą liudytoją, Metju Itu, su vaikais prisiglaudusį giliai brūzgynuose. Pamatę, kad jų nepamiršome, visi verkė iš džiaugsmo! Žemės drebėjimas sugriovė jų namą, taip pat daug kitų kaimo statinių. Tačiau labiausiai jiems rūpėjo įsigyti naujas Biblijas, nes savas prarado.“

Palankūs atsiliepimai

Tokia krikščioniška meilė neliko nepastebėta. „Vienas žurnalistas, kritikavęs pagalbos nukentėjusiems organizavimą, nustebo sužinojęs, kad Jehovos liudytojai savo bendratikius maisto produktais, neperšlampama plėvele bei kitais būtinais dalykais aprūpino praėjus vos kelioms dienoms po drebėjimo“, — kalbėjo Kreigas Takeris. „Ranongos kaimo žmonės palankiai atsiliepė apie tokią skubią paramą ir guodėsi nesulaukę to iš savo bažnyčios“, — pridūrė Patsonas. Viena moteris sujaudinta pasakė: „Jūsų organizacija reagavo taip greitai!“

Liudytojai taip pat stengėsi padėti kaimynams. Kristina Šo pasakoja: „Aplankę laikiną ligoninę Gize, pamatėme sutuoktinių porą, kuriuos buvome neseniai sutikę skelbdami. Abu buvo sužaloti ir labai sukrėsti. Cunamio banga išplėšė iš moters rankų jos vaikaitį ir jis nuskendo. Tuoj pat grįžome namo paimti tai porai maisto ir drabužių. Jie buvo labai dėkingi.“

Žinoma, stichinių nelaimių aukoms reikia ne vien materialinės paramos. Ypač joms reikia nuraminimo, kokį suteikti gali tik Dievo Žodis, Biblija. „Kai kurie dvasininkai aiškino, esą Dievas nubaudė žmones už jų nuodėmes, — sako Ronas. — Tačiau iš Biblijos jiems parodėme, kad Dievas niekada nesukelia blogio. Daugelis dėkojo mums už tokią dvasinę paguodą“ (2 Korintiečiams 1:3, 4; Jokūbo 1:13). *

[Išnaša]

^ pstr. 24 Skaitykite straipsnį „Kodėl? — Klausimas, į kurį atsakyti nelengva“ 2006 m. lapkričio mėn. Atsibuskite! numeryje, p. 3—9. Gize po stichinės nelaimės buvo išplatinta šimtai šio numerio egzempliorių.

[Schema/žemėlapiai 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Šuazelis

Gizas

Gizas

Ranonga

HONIARA

AUSTRALIJA

[Iliustracija 15 puslapyje]

Brolis Beja su šeima motorinėje valtyje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Gizas po cunamio

[Iliustracija 15 puslapyje]

Ši Karalystės salė Lalio kaime buvo vienintelis nesugriautas pastatas Ranongos saloje