Gyvenimo istorija

Jehova davė jėgų įveikti sunkumus

PAPASAKOJO DEILAS IRVINAS

„BUVO KETURI. DABAR DVIGUBAI DAUGIAU IR DUKART SUNKIAU.“ Tokia antrašte vietinis laikraštis pranešė, kad mūsų šeimą, auginusią keturias mergaites, papildė ketvertukas. Kadaise apie vedybas, jau nekalbant apie vaikus, neturėjau nė minties. Ir štai — prieš jus aštuonių vaikų tėvas!

GIMIAU 1934-aisiais Australijos mieste Mariboje. Buvau jauniausias iš trijų vaikų. Vėliau persikėlėme į Brisbaną. Ten mama pradėjo mokyti Metodistų bažnyčios sekmadieninėje mokykloje.

1938 metų pradžioje vietiniai laikraščiai parašė, kad Jehovos liudytojų pasaulinio biuro atstovui Džozefui Rezerfordui gali būti uždrausta atvykti į Australiją. „Kodėl taip?“ — paklausė mama liudytojos, pasibeldusios į mūsų duris. „Argi Jėzus nesakė, kad jo sekėjus žmonės persekios?“ — atsakė ši. Mama priėmė brošiūrą Cure (Išgydymas), kurioje atskleista, kuo tikroji religija skiriasi nuo klaidingos. * Leidinys padarė jai didelį įspūdį, tad kitą sekmadienį pasiėmusi mus nuėjo į Jehovos liudytojų sueigą. Tėtei iš pradžių tokios išvykos nepatiko, tačiau jis retsykiais surašydavo klausimų, kad mama paduotų vienam iš brolių. Šis atsakymus iš Šventojo Rašto atsiųsdavo per mamą.

Kartą sekmadienį į sueigą drauge su mumis susiruošė ir tėtis — ketino išsakyti  nepasitenkinimą liudytojais. Tačiau, pasikalbėjęs su tuo metu bendruomenę lankiusiu keliaujančiuoju prižiūrėtoju, apsigalvojo ir net leido namuose rengti savaitines Biblijos studijas, į kurias rinkdavosi susidomėję aplinkiniai gyventojai.

Tėvai buvo pakrikštyti 1938-ųjų rugsėjį, o mes su broliu ir sese — 1941 metų gruodį per kongresą, surengtą Sidnėjaus Hargreivo parke (Naujojo Pietų Velso valstija). Tuomet tebuvau septynerių. Nuo to laiko dažnai eidavau su tėvais į tarnybą. Liudytojai skelbdami nešiodavosi gramofoną ir prie durų šeimininkams leisdavo pasiklausyti Šventuoju Raštu pagrįstų kalbų įrašų.

Labiausiai atmintin įstrigo liudytojas Bertas Hortonas. Jo automobilyje buvo įtaisytas galingas garso stiprintuvas, o ant stogo iškeltas garsiakalbis. Darbuotis su Bertu buvo tikras smagumėlis, ypač tokiam mažiui kaip aš. Kartais, ant kokios kalvos paleidę biblinės kalbos įrašą, pamatydavome mūsų link dumiančią policininkų mašiną. Bertas mikliai išjungdavo aparatūrą, užvažiuodavo ant kalvos už kelių kilometrų ir paleisdavo kitą įrašą. Iš Berto bei kitų ištikimų ir narsių brolių išmokau pasitikėti Jehova, įgijau drąsos (Mato 10:16).

Dvylikametis vienas skelbdavau po pamokų. Sykį sutikau Adshedų šeimą. Ilgainiui abu tėvai, aštuoni vaikai bei daugybė anūkų priėmė tiesą. Dėkoju Jehovai, kad leido man, vaikui, supažindinti šią puikią šeimą su Biblijos mokymais (Mato 21:16).

Ypatingos užduotys

Aštuoniolikos metų ėmiausi visalaikės pionieriškos tarnybos ir gavau paskyrimą į Meitlandą (Naujojo Pietų Velso valstija). O 1956-aisiais sulaukiau kvietimo tarnauti vietiniame Jehovos liudytojų filiale, Sidnėjuje. Iš dvidešimties Betelio šeimos narių maždaug trečdalis buvo pateptieji, turintys viltį valdyti su Kristumi jo dangaus Karalystėje. Laikiau garbe darbuotis drauge su jais (Luko 12:32; Apreiškimo 1:6; 5:10).

Kai sutikau Džudę Helberg, ryžtas likti nevedusiam išgaravo. Ši šauni pionierė buvo pakviesta kuriam laikui į filialą padėti man atlikti vieną didelę užduotį. Pamilome vienas kitą ir po poros metų susituokėme. Paskui buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju — reikėjo kas savaitę lankyti Jehovos liudytojų bendruomenes ir stiprinti brolius.

1960-aisiais mudviem gimė dukrelė Kim. Tai reiškė, jog turėsime palikti rajono priežiūros darbą ir sėsliai įsikurti. Tačiau kaip nustebome, kada mums pasiūlė toliau jį tęsti. Ilgai meldėmės prašydami Jehovos vadovavimo ir galiausiai sutikome. Per septynis mėnesius Kim su mumis nukeliavo 13000 kilometrų tarpmiestiniais autobusais, traukiniais ir lėktuvais, nes lankėme bendruomenes, išsibarsčiusias po Kvinslando ir Šiaurės teritorijos valstijas. Tada neturėjome automobilio.

Visuomet apsistodavome pas brolius ir seseris. Kadangi tuose kraštuose kiaurus metus  tvyro karštis, miegamieji dažniausiai neturi durų, tik užuolaidas, todėl naktį pravirkus Kim jausdavomės labai nesmagiai. Galiausiai įsitikinome, kad prižiūrėti kūdikį ir dirbti keliaujamąjį darbą per sunku. Apsigyvenome Brisbane, ten ėmiausi apipavidalinti iškabas. Kada Kim buvo dveji, susilaukėme dar vienos dukrelės, Petinos.

Skaudi netektis

1972 metais, kai mergaitėms sukako dvylika ir dešimt, nuo Hodžkino ligos (viena limfomų) mirė Džudė. Sunkiai pakėlėme netektį. Tačiau Džudei sergant bei po jos mirties Jehova guodė mus per savo Žodį, šventąją dvasią ir broliją. Be to, sustiprino vienas straipsnis iš žurnalo Sargybos bokštas. Leidinį gavome netrukus po nelaimės. Jame rašyta apie visokius išbandymus, taip pat artimojo mirtį, ir kaip sunkumai gali padėti ugdytis Dievui patinkančias savybes, pavyzdžiui, ištvermę, tikėjimą, dorumą (Jokūbo 1:2-4). *

Ryšys tarp mergaičių ir manęs pamažu tvirtėjo. Tačiau turiu prisipažinti, kad atstoti joms ir tėvą, ir motiną nebuvo paprasta. Vis dėlto abi nuostabios dukros pačios visokeriopai padėjo.

Vėl vedu, šeima padidėja

Apsisprendžiau vėl vesti. Su antrąja žmona Mere turėjome daug bendro. Jos vyras irgi mirė nuo Hodžkino ligos. Be to, ji irgi augino dvi dukras — Kolin ir Dženifer. Kolin buvo trejais metais jaunesnė už mano Petiną. Tad dabar turėjau keturias mergaites: keturiolikos, dvylikos, devynerių ir septynerių.

Su Mere nusprendėme, kad iš pradžių kiekvienas savas dukras auklėsime atskirai, kol šios nebus nusiteikusios priimti antrojo pamokymus. Be to, tarpusavio santykiuose laikėmės dviejų taisyklių. Pirma, vaikams matant niekada nesiginčijome. Antra, vadovaudamiesi Biblijos principu, užrašytu Efeziečiams 4:26, kalbėdavomės, kol viską išsiaiškindavome, — net jeigu tai trukdavo valandų valandas.

Džiugu, jog mūsų suvestinė šeima neblogai sutarė, nors pamiršti mirusius artimuosius nebuvo lengva. Štai Merei pirmadienio naktis tapdavo tiesiog raudų naktimi. Po šeimos studijų, mergaitėms nuėjus miegoti, ji išliedavo užslopintus jausmus.

Merė troško, kad susilauktume vaiko. Deja, nėštumas baigėsi persileidimu. Kai Merė vėl pastojo, mūsų laukė netikėtumas. Tyrimas ultragarsu parodė, kad Merės įsčiose ne vienas kūdikis, o net keturi! Apstulbau. Aš, keturiasdešimt septynerių metų vyras, greit būsiu aštuonių vaikų tėvas!  Ketvertukas gimė 1982-ųjų vasario 14 dieną po cezario pjūvio, trisdešimt dviejų savaičių. Pirmasis Klintas (svėrė 1,6 kilogramo), paskui Sindė (1,9), Džeremis (1,4) ir Danetė (1,7). Visi keturi labai skirtingi.

Iškart po Merės gimdymo prie manęs prisėdo gydytojas.

— Turbūt nerimaujate, ar sugebėsite jais pasirūpinti? — paklausė.

— Tikrai, — atsakiau. — Čia man lyg neištyrinėta žemė. Šitiek vienu kartu.

Tai, ką iš gydytojo išgirdau paskui, nustebino ir padrąsino.

— Jūsų bendruomenė juk neapleis, — tarė. — Vos tik nusičiaudėsite, tuoj išvysite tūkstantį paslaugiai ištiestų nosinių!

Šio puikaus akušerio bei jo komandos dėka jau po dviejų mėnesių mūsų sutvirtėję mažyliai parkeliavo namo.

Pirmieji sunkumai

Kad kiekvienas žinotume, kas ką darom, visai parai surašėme tvarkaraštį. Daugiausia pagalbos prižiūrint naujagimius sulaukėme iš vyresnių savo mergaičių. Be to, pasitvirtino gydytojo žodžiai — vos „nusičiaudėdavome“ ir bendruomenė sukrusdavo. Anksčiau senas geras draugas Džonas Makarturas buvo sukvietęs išmaniusius amatą liudytojus pagelbėti praplečiant mūsų namą. O, parsivežus kūdikius, juos prižiūrėti ėmėsi grupelė sesių. Taip brolija darbais parodė krikščionišką meilę (1 Jono 3:18).

Mūsų mažylių ketvertas, galima sakyti, buvo „bendruomenės kūdikiai“. Netgi dabar daugelį tada pagelbėjusių mylinčių brolių bei seserų jie laiko tarsi savo šeima. Mano Merė pasirodė besanti puiki žmona ir rūpestinga motina. Ji stengėsi taikyti visa, ką sužinodavo iš Dievo Žodžio bei organizacijos leidinių. Niekur kitur nerasi geresnių patarimų! (Psalmyno 1:2, 3; Mato 24:45)

Ir toliau lankėme sueigas bei ėjome į skelbimo tarnybą, nors su keturiais mažais vaikais rūpesčių pakako. Labai smagu, jog dvi sutuoktinių poros, kurioms tuo metu vedėme Biblijos studijas, mielai sutiko, kad jos vyktų mūsų namuose. Dėl to kiek palengvėjo. Bet kartais Merė būdavo tiek nuvargusi, jog užsnūsdavo per studijas su kuriuo nors miegančiu kūdikiu ant rankų. Ilgainiui abi tos šeimos tapo mūsų dvasiniais broliais ir sesėmis.

Mokėme Biblijos iš mažens

Visa šeima mažuosius imdavome į tarnybą. O jiems pradėjus vaikščioti mudu su žmona vesdavomės po du, tad ypatingos naštos nejautėme. Atvirkščiai, jie netgi padėdavo užmegzti pokalbį su draugiškai nusiteikusiais šeimininkais. Kartą sutikau vyrą, kuris tvirtino, jog gimę tą pačią dieną ir po vienodu zodiako ženklu būna panašaus charakterio. Neprieštaravau, bet pasidomėjau, ar negalėčiau dar sykį pas jį tąryt užeiti, tik kiek vėliau. Šis sutiko. Netrukus grįžau su visu ketvertuku. Kol vyriškis žiūrėjo netekęs žado, išrikiavau vaikus pagal gimimo eilę. Paskui draugiškai padiskutavome ne tik apie skirtingą jų išvaizdą, bet ir apie  visiškai kitokį būdą. Jo teorija sprogo it muilo burbulas. „Patį juokas ima iš to, ką prišnekėjau, — tada pasakė. — Gal reikėtų išsamiau patyrinėti šitą klausimą?“

Ketvertukas labai nemėgo, kada prasižengusius bardavome visus drauge. Todėl ėmėme kalbėtis su kiekvienu atskirai. Vis dėlto greit suprato, kad reikalavimai jiems keliami vienodi. Kai mokykloje iškildavo koks sąžinės reikalas, jie tvirtai laikėsi Biblijos ir vienas už kitą stodavo mūru. Už visus kalbėdavo Sindė. Netrukus aplinkiniai pamatė, jog su ketvertuku reikia skaitytis.

Mudviem su Mere iškildavo nemažų sunkumų, kai paauglius mokėme likti ištikimus Jehovai. Jei ne meilinga bendruomenės parama bei gausus dvasinis maistas, tiekiamas matomosios Jehovos organizacijos, įveikti tuos sunkumus būtų buvę kur kas sunkiau. Stengėmės kas savaitę rengti šeimos Biblijos studijas. Mums rūpėjo, kad vaikai bet kada drąsiai galėtų ateiti pasikalbėti. Žinoma, gal ne visada tai pavykdavo. Tačiau pastangos nenuėjo perniek, nes dabar visi aštuoni tarnauja Jehovai.

Nepasiduodu ir senatvėje

Per savo gyvenimą turėjau ne vieną svarbią užduotį: tarnavau vyresniuoju, miesto bendruomenių koordinatoriumi, rajono prižiūrėtojo pavaduotoju. Darbavausi vietiniame ryšių su ligoninėmis komitete, kuris padeda ligoniams liudytojams, kai reikia susitarti su gydytojais dėl gydymo be kraujo. Džiaugiuosi, kad turiu teisę registruoti santuokas. Per 34 metus sutuokiau gal 350 porų, taip pat šešias savo dukras.

Dėkoju Jehovai už mane palaikiusias pirmąją žmoną Džudę bei dabartinę Merę (Patarlių 31:10, 30). Jos ne tik rėmė, kai tarnavau bendruomenės vyresniuoju, bet ir rodė pavyzdį tarnyboje, įskiepijo vaikams puikius bruožus.

1996 metais susirgau smegenų liga: dreba rankos, dažnai netenku lygsvaros. Todėl piešti iškabų nebepajėgiu. Tačiau tarnyba Jehovai ir toliau teikia džiaugsmą, nors nuveikiu mažiau. Svarbiausia, dabar labiau atjaučiu kitus senyvus žmones.

Kai mąstau apie prabėgusius metus ir ką patyriau, dėkoju Jehovai, kad padėdavo man bei mano šeimai pakelti sunkumus ir išsaugoti džiaugsmą (Izaijo 41:10). Mudu su Mere bei vaikai esame dėkingi Jehovai už dvasinių brolių ir seserų šeimą, visuomet pasiruošusią ištiesti pagalbos ranką vieni kitiems. Nesugebėčiau nė suminėti, kaip įvairiai jie parodė mums meilę (Jono 13:34, 35).

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Mama, vyresnis brolis Gartas, sesuo Don ir aš pasiruošę vykti į 1941 metų kongresą Sidnėjuje

[Iliustracija 13 puslapyje]

Su Džude ir mažąja Kim, kai tarnavau rajono prižiūrėtoju Kvinslande

[Iliustracija 15 puslapyje]

Gimus ketvertukui, prižiūrėti jį padėjo mūsų keturios vyresnės dukros ir bendruomenė