Dievas rūpinasi pagyvenusiais

BLOGAS elgesys su pagyvenusiais šiandien nieko nestebina. Prieš šimtus metų Biblijoje nusakyta, kad šios bedieviškos santvarkos „paskutinėmis dienomis“ žmonės bus „savimylos, [...] nemeilūs“ (2 Timotiejui 3:1-3). Graikiškas žodis, čia išverstas „nemeilūs“, gali reikšti „neturintys meilės šeimos nariams“. Iš tikrųjų, šiais laikais meilės šeimose labai trūksta.

Visai kitaip nei užuojautos neturintys žmonės elgiasi Jehova Dievas. Jis didžiai vertina pagyvenusiuosius ir jais rūpinasi. Apie tai skaitome Biblijoje.

„Našlių gynėjas“

Kad Jehovai rūpi pagyvenusieji, liudija hebrajiškosios Biblijos knygos. Štai Psalmyno 68:6 Dovydas vadina Dievą „našlių gynėju“. * Taigi našlės nėra Jehovos pamirštos. Jeigu jos skriaudžiamos, jis dega pykčiu (Išėjimo 22:21-23 [22:22-24, Brb]). Našlės bei visi dievobaimingi pagyvenusieji Jehovai ir jo tarnams labai brangūs. Dievo ir jo tautos požiūris į tuos ištikimuosius aiškiai pabrėžiamas Patarlių 16:31 (Brb): „Žili plaukai — šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje.“

Taigi nieko keista, kad Izraeliui duotame Jehovos įstatyme daug kalbama apie pagarbą senesniesiems. Izraelitams buvo įsakyta: „Atsistosi prieš žilagalvį,  pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu Viešpats“ (Kunigų 19:32). Šie žodžiai rodo, jog tik gerbdamas pagyvenusiuosius izraelitas galėjo išlaikyti artimą ryšį su Jehova Dievu. Tas, kuris niekino senolius, negalėjo sakyti, jog myli Dievą.

Krikščionys nėra pavaldūs Mozės įstatymui. Tačiau jų elgsenai ir mąstymui didelį poveikį daro „Kristaus įstatymas“, todėl jie myli tėvus bei senelius ir jais rūpinasi (Galatams 6:2; Efeziečiams 6:1-3; 1 Timotiejui 5:1-3). Tokią meilę krikščionys rodo ne vien iš pareigos. Tam juos skatina širdis. „Karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“, — ragino apaštalas Petras (1 Petro 1:22).

Kodėl dar turime rūpintis pagyvenusiais? Jėzaus mokinys Jokūbas rašė: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1:27). Jokūbas pasako vieną svarbią mintį: mūsų pagyvenę bendratikiai Jehovai labai brangūs.

Taigi negana tik vengti senuosius skriausti. Turime stengtis padėti jiems ir daryti gera. (Žiūrėkite rėmelį  „Meilė rodoma darbais“, p. 6—7.) Jokūbas rašė: „Tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo 2:26).

Paguoda „jų sielvarte“

Jokūbo žodžiai pamoko dar kai ko. Krikščionims liepiama rūpintis našlėmis „jų sielvarte“. Graikiškas žodis, verčiamas „sielvartas“, reiškia vargą, liūdesį ar skausmą, patiriamą dėl sunkių gyvenimo aplinkybių. Nėra abejonių, daug pagyvenusiųjų iš tikrųjų sielvartauja. Kai kuriuos slegia vienatvė. Kiti nusiminę dėl blogėjančios sveikatos. Netgi tie, kurie dar gana veiklūs Dievo tarnyboje, kartais praranda džiaugsmą. Štai, pavyzdžiui, Džonas * ištikimai skelbė apie Dievo Karalystę daugiau kaip keturis dešimtmečius, tris iš jų — kaip specialusis visalaikis tarnas. Dabar, perkopęs 80 metų, kartais jaučiasi prislėgtas. Jis sako: „Mąstydamas apie praeitį prisimenu savo klaidas, daug klaidų. Neapleidžia mintis, kad galėjau jų išvengti.“

Šiems Dievo tarnams didelė paguoda, kad Jehova, būdamas tobulas, iš mūsų tobulybės nesitiki. Jis mato, kada klystame, tačiau yra supratingas. Biblijoje apie jį sakoma: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?“ (Psalmyno 130:3). Jehova nesutelkia dėmesio į klaidas, jis žvelgia į širdį. Kodėl galime taip teigti?

Karalius Dovydas, ne sykį puolęs į nuodėmę, buvo Dievo įkvėptas užrašyti  žodžius, randamus Psalmyno 139:1-3: „Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti. Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis. Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius.“ Žodis, išverstas „stebi“, originalo tekste reiškia „sijoji“ — taip ūkininkas atskiria pelus nuo grūdų. Dievo šventosios dvasios paakintas Dovydas patikina, kad Jehova atsijoja gerus mūsų darbus ir išsaugo juos savo atmintyje.

Gailestingas dangiškasis Tėvas prisimena ir vertina, ką padarome gera, kol ištikimai jam tarnaujame. Jo požiūriu, pamiršti mūsų darbus, mūsų meilę, kurią parodėme jo vardui, būtų neteisinga (Hebrajams 6:10).

„Kas buvo pirmiau, tas praėjo“

Iš Biblijos žinome, jog Dievas nebuvo numatęs, kad žmonės sentų. Tik po mūsų protėvių, pirmosios poros, maišto prieš Kūrėją žmoniją ėmė varginti senatvė  (Pradžios 3:17-19; Romiečiams 5:12). Vis dėlto tai nesitęs amžinai.

Kaip jau minėjome, daug blogybių, matomų šiandien, tarp jų ir nesirūpinimas senimu, rodo, kad gyvename šios santvarkos „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Dievas numatė pašalinti nuodėmės pasekmes, taigi ir senatvės vargus bei mirtį. Biblijoje sakoma: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4).

Dievo naujajame pasaulyje senatvė nebevargins, ligų ir skausmo, taip pat nepagarbos pagyvenusiesiems nebeliks (Michėjo 4:4). Tie, kurie mirę ir kurių atminimą Dievas saugo, bus prikelti, kad galėtų gyventi amžinai žemės rojuje (Jono 5:28, 29). Tada kaip niekad bus akivaizdu, jog Dievas rūpinasi ne tik pagyvenusiais, bet ir visais tais, kas jo klauso.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

 Meilė rodoma darbais

Jehovos liudytojų bendruomenėse pagyvenusiais bendratikiais pirmiausia rūpinasi vyresnieji. Jie atsakingai žiūri į apaštalo Petro paraginimą: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę“ (1 Petro 5:2). Rūpintis kaimene — tai sykiu įvairiopai padėti pagyvenusiems broliams ir sesėms. Kokią pagalbą galima jiems suteikti?

Norint sužinoti, ko pagyvenusiesiems reikia, tenka ne sykį juos aplankyti, pasikalbėti, rodyti kantrybę. Galbūt broliui ar sesei reikia padėti apsipirkti, sutvarkyti butą, nuvežti į krikščionių sueigas, paskaityti Bibliją bei mūsų leidinius ir panašiai. Svarbu apgalvoti, ką galima padaryti, ir imtis to nedelsiant. *

Na, o jeigu senyvam broliui ar seseriai labai sunku pragyventi? Visų pirma reikėtų sužinoti, ar nėra galinčių padėti vaikų ar kitų giminaičių. Tai būtų teisinga, nes 1 Timotiejui 5:4 pasakyta: „Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui.“

Galbūt pagyvenusiajam reikia padėti išsiaiškinti, ar turi teisę į kokią nors valstybės paramą? Tai padaryti galėtų kuris nors bendruomenės narys. Jei tokia parama nepriklauso, vyresnieji gali nuspręsti, ar derėtų šį bendratikį paremti iš bendruomenės lėšų. Kartais taip darydavo pirmojo amžiaus krikščionys, nes apaštalas Paulius savo bendražygiui Timotiejui rašė: „Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą“ (1 Timotiejui 5:9, 10, Brb).

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Dorkadė rūpinosi vargstančiomis našlėmis (Apaštalų darbų 9:36-39)