Stebuklai: tikri ar pramanyti?

ŠIS vyras bemat pastebėjo užklijuotą ant pravažiuojančio automobilio bamperio lipduką su užrašu „Stebuklų būna — tik paklausk angelų“. Būdamas religingas jis susimąstė, ką tai galėtų reikšti. Ar mašinos vairuotojas iš tikrųjų tiki stebuklais? O gal tik taip šaiposi ir netiki nei angelais, nei stebuklais?

Štai ką įdomaus pasakė vokiečių rašytojas Manfredas Bartelis: „Stebuklas — tai žodis, kuris iškart padalija skaitytojus į dvi priešiškas puses.“ Vieni jų tvirtina, kad stebuklų būna ir, ko gero, dažnai. * Pavyzdžiui, Graikijoje tikintieji tvirtina, jog per pastaruosius keletą metų stebuklai įvyksta maždaug kas mėnesį. Dėl to vienas šalies stačiatikių vyskupas net įspėjo: „Tokie tikintieji linkę Dievą, Mariją ir šventuosius sužmoginti. Reikėtų būti atsargesniems.“

Kai kuriose šalyse stebuklais tikinčių mažiau. Alensbacho instituto atlikta ir 2002-aisiais Vokietijoje paskelbta apklausa liudija, jog 71 procentas šalies gyventojų stebuklus laiko apgaule. Tarp mažiau nei trečdalio tų, kurie jais tiki, yra trys moterys, tvirtinančios, kad joms pasirodė ir kalbėjo Mergelė Marija. Praėjus keliems mėnesiams po šito tariamo Marijos pasirodymo — drauge su angelais ir balandžiu — Vokietijos laikraštis Westfalenpost rašė: „Nuo tada maždaug 50000 piligrimų, norinčiųjų pagyti bei šiaip smalsuolių labai domisi tuo regėjimu.“ Buvo tikimasi, jog į aną vietovę suplauks apie 10000 žmonių, turinčių viltį pamatyti Mariją. Tvirtinama, kad ji taip pat pasirodė 1858 metais Lurde (Prancūzija) ir 1917-aisiais Fatimoje (Portugalija).

O ką sako nekrikščioniškų religijų išpažinėjai?

Stebuklais tiki beveik visų religijų išpažinėjai. Leidinyje The Encyclopedia of Religion rašoma, kad budizmo, islamo, krikščionybės pradininkai stebuklus vertino skirtingai, bet priduriama: „Visa tolesnė šių religijų istorija rodo, jog stebuklai bei pasakojimai apie juos tikrai neatsiejami nuo žmogaus religinių įsitikinimų.“ Enciklopedijoje dar sakoma, kad „Buda pats kartais darydavęs stebuklus“. Vėliau, „budizmui paplitus Kinijoje, misionieriai dažnai rodydavo savo stebuklingą galią“.

Ten pat rašoma apie kelis tokius tariamus stebuklus ir daroma išvada: „Kai kas galbūt nepatikės visais tais religingų biografų  užrašytais pasakojimais apie stebuklus, tačiau jie, be abejo, buvo sukurti iš gerų paskatų šlovinti Budą, kuris galėjo savo uoliems sekėjams suteikti tokių stebuklingų gebėjimų.“ Tame pačiame leidinyje kalbama ir apie islamą: „Diduma islamo išpažinėjų stebuklų tebelaukia iki šiol. Pasakojimuose (hadisuose) tvirtinama, jog Mahometas daug kartų viešai darė stebuklus... Tikima, kad šventieji daro stebuklus net po mirties šalia savo kapo tikinčiųjų labui ir šie labai prašo jų pagalbos.“

Ką mano išpažįstantieji krikščionybę?

Krikščionių nuomonė apie stebuklus nevienoda. Dalis neabejoja Biblijoje užrašytais Jėzaus Kristaus bei iki jo gyvenusių Dievo tarnų padarytais stebuklais. Tačiau daug kas pritaria protestantų reformatoriui Martynui Liuteriui. Minėtoje enciklopedijoje tvirtinama: „Tiek Liuteris, tiek Kalvinas rašė, jog stebuklų laikai baigėsi ir jų nebereikia laukti.“ Joje sakoma, kad Katalikų Bažnyčia tebetikėjo stebuklais „nemėgindama aiškinti, kaip jie įvyksta“. Tačiau „akademiniuose protestantų sluoksniuose manoma, kad išpažinti krikščionybę pirmiausia reiškia laikytis moralės normų ir kad nei Dievas, nei dvasinės būtybės taip akivaizdžiai nebendrauja su žmonėmis ir nesikiša į jų gyvenimą“.

Kiti krikščionybės išpažinėjai, tarp jų ir kai kurie dvasininkai, Biblijoje aprašytų stebuklų tikrumu abejoja. Štai ką jie mano apie Biblijoje, Išėjimo 3:1-5, paminėtą degantį krūmą. Knygoje What the Bible Really Says tvirtinama, kad, daugelio Vokietijos  teologų požiūriu, tai nesąs tiesioginio stebuklo aprašymas. Jie aiškina, jog taip „simboliškai nusakoma vidinė Mozės kova — tartum jį badytų ugniniai sąžinės spygliai“. Toliau priduriama: „Liepsna galėjo būti ir staigiai išsiskleidę žiedai Dievo artumo šviesoje.“

Tokie paaiškinimai jums gali pasirodyti visai neįtikinami. Tad kuo gi tikėti? Ar stebuklų vis dėlto būta? Ar jų būna dabar? Kadangi to negalime paklausti angelų, į ką kreiptis?

Biblijos požiūris

Niekas nepaneigs, kad Biblijoje pasakojama, kaip praeityje Dievas kartais darydavo tai, kas žmonėms neįmanoma. Apie jį rašoma: „Tu išvedei savo tautą Izraelį iš Egipto ženklais ir stebuklais, galinga ranka, nenugalima galybe ir didžiu klaiku.“ (Jeremijo 32:21, kursyvas mūsų) Tik pagalvok: didingiausią tų laikų tautą Dievas parklupdė siųsdamas dešimt bausmių, tarp jų ir pirmagimių mirtį. Išties stebuklai! (Išėjimo 7—14 skyriai)

Po daugelio amžių parašytose keturiose Evangelijose paminėti maždaug 35 Jėzaus padaryti stebuklai. Skaitant šias knygas akivaizdu, kad, be aprašytų stebuklų, būta ir daugiau. Ar tie pasakojimai tikri, ar pramanyti? * (Mato 9:35; Luko 9:11)

Jeigu Biblija iš tikrųjų yra tai, kuo tvirtina esanti — Dievo tiesos Žodis, — vadinasi, nedvejodami galite tikėti joje aprašytais stebuklais. Šventajame Rašte aiškiai kalbama, kad senovėje būdavo stebuklų — išgydymų, prikėlimų iš mirties ir panašiai, — tačiau jame taip pat aiškiai rašoma, jog tokių stebuklų metas baigėsi. (Žiūrėkite rėmelį „Kodėl tokių stebuklų nebėra“, puslapis 4.) Ar tai reiškia, kad netgi tie, kas tiki Biblija, netiki dabartiniais stebuklais? Atsakymo ieškokite kitame straipsnyje.

[Išnašos]

[Rėmelis 4 puslapyje]

KODĖL TOKIŲ STEBUKLŲ NEBĖRA

Biblijoje aprašyti įvairūs stebuklai. (Išėjimo 7:19-21; 1 Karalių 17:1-7; 18:22-38; 2 Karalių 5:1-14; Mato 8:24-27; Luko 17:11-19; Jono 2:1-11; 9:1-7) Daugelis jų padėjo atpažinti, kad Jėzus yra Mesijas, ir rodė, jog jį remia Dievas. Pirmieji Jėzaus sekėjai buvo apdovanoti gebėjimu daryti stebuklus, pavyzdžiui, kalbėti kitomis kalbomis bei paaiškinti Dievo įkvėptus žodžius. (Apaštalų darbų 2:5-12; 1 Korintiečiams 12:28-31) Tokios stebuklingos dovanos buvo naudingos neseniai įkurtam krikščionių susirinkimui. Kodėl?

Viena, Šventojo Rašto nuorašų buvo nedaug. Paprastai ritinių ir knygų turėdavo tik turtingieji. O pagonių kraštuose apie Bibliją bei jos Autorių Jehovą apskritai niekas nežinojo. Krikščionių mokymus tekdavo perduoti iš lūpų į lūpas. Stebuklingos dovanos rodė, kad Dievas naudojasi krikščionių susirinkimu.

Vis dėlto Paulius pasakė, jog ateis laikas, kai tokių dovanų nebereikės. „Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis — pasibaigs.“ (1 Korintiečiams 13:8-10)

Šiandien žmonės gali naudotis Biblija, abėcėlinėmis rodyklėmis, enciklopedijomis. Daugiau nei šeši milijonai išlavintų krikščionių padeda kitiems įgyti iš Biblijos žinių apie Dievą. Todėl paliudyti, kad Jėzus Kristus yra Dievo paskirtasis Išvaduotojas arba kad Jehova palaiko savo tarnus, stebuklų nebereikia.