Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kai skelbti ypač džiugu

Kai skelbti ypač džiugu

Kai skelbti ypač džiugu

„Saulė tvoskia karščiu. Takas per kalnus, atrodo, niekada nesibaigs. Vis dėlto įveikę daugybę kliūčių pagaliau pasiekiame tikslą — tolimiausią kaimą. Nuovargis virsta džiaugsmu, kai pasibeldę į pirmąsias duris išgirstame malonų ‘užeikite!’ Į vakarą mūsų leidiniai jau išdalyti, pradėjome kelias Biblijos studijas. Žmonės trokšta mokytis. Turime keliauti, bet pažadame grįžti.“

TAI Meksikos vienos pionierių grupės kasdienybė. Šie tarnai pasiryžę uoliai vykdyti pavedimą, Jėzaus Kristaus duotą savo mokiniams: „Tapsite mano liudytojais... ligi pat žemės pakraščių.“ (Apaštalų darbų 1:8) Meksikoje organizuojamos specialios skelbimo kampanijos — pionierių maršrutai. Taip aplankomos nepaskirtos teritorijos, kuriose geroji naujiena apie Dievo Karalystę skelbiama nereguliariai. Dažniausiai tai tolimos, sunkiai pasiekiamos vietovės. Teikiama pagalba ir atokiems susirinkimams, turintiems aprėpti didelį skelbimo lauką.

Kad nustatytų, kokius šalies rajonus įtraukti į pionierių maršrutą, Jehovos liudytojų filialo biuras ištiria tų vietų poreikius. * Paskui ten siunčiami specialieji pionieriai. Jie aprūpinami transportu, tinkančiu negrįstiems, duobėtiems keliams. Transporto priemonės kartu yra literatūros sandėliai, ir, kai reikia, miegamieji.

Entuziastingas atsiliepimas

Nuo 1996-ųjų spalio dalyvauti šioje veikloje kartu su specialiaisiais pionieriais buvo kviečiami ir kiti gerosios naujienos nešėjai. Karalystės skelbėjai, taip pat reguliarieji pionieriai, norintys tarnauti, kur didesnis poreikis, įsijungia į kampaniją įvairiu laiku. Kai kurie paskiriami tarnauti tų vietovių susirinkimuose, kad rūpintųsi skelbimu ir susidomėjusiųjų lankymu. Daug jaunų skelbėjų bei pionierių, atsiliepusių į kvietimą, patyrė labai malonių akimirkų.

Jaunas krikščionis Abimaelis, gerai uždirbantis mobiliųjų telefonų įmonėje, nutarė vykti skelbti į tuos tolimus regionus. Kai darbdaviai sužinojo, kad jis ruošiasi palikti darbą, pasiūlė aukštesnes pareigas ir didesnį atlyginimą. Bendradarbiai įtikinėjo neišeiti, tvirtino, kad kvaila atsisakyti tokios retos galimybės. Tačiau Abimaelis tvirtai nusprendė specialioje skelbimo kampanijoje dalyvauti tris mėnesius. Tarnyba buvo tokia maloni, kad jis neribotam laikui pasiliko atokiame susirinkime, kur Karalystės skelbėjų trūko. Dabar Abimaelis turi paprastą darbą ir mokosi gyventi kukliai.

Chulisai, kad nuvyktų į paskyrimo vietą, reikėjo 22 valandas keliauti autobusu. Likus nedaug kelio, ji nespėjo į paskutinį dienos reisą. Tačiau pasitaikė sunkvežimis, kuriuo važiavo darbininkai. Įsidrąsinusi Chulisa paklausė, ar nepaimtų. Žinoma, atsidūrusi viena būryje vyrų jautėsi nesmagiai. Bet pradėjusi skelbti jaunuoliui sužinojo, jog kalbasi su liudytoju! „Be to, — prisimena Chulisa, — sunkvežimio vairuotojas pasirodė besąs vienas iš mano būsimojo susirinkimo vyresniųjų!“

Neatsiliko ir pagyvenusieji

Ši veikla — ne vien jaunimui. Pagyvenusi sesuo Adela visuomet norėjo skelbimo darbui skirti daugiau laiko. Proga atsirado, kai ją pakvietė dalyvauti specialioje skelbimo kampanijoje. Adela pasakoja: „Man taip patiko skelbti, jog paprašiau susirinkimo vyresniųjų leisti pasilikti neribotam laikui. Labai džiaugiuosi, kad esu naudinga Jehovai, nors ir pagyvenusi.“

Panašiai ir 60-metė sesuo Marta, skatinama dėkingumo Jehovai ir meilės artimui, pasinaudojo galimybe dalyvauti kampanijoje. Matydama, kad nuotoliai ir sunkiai pereinamos vietovės yra kliūtis jos grupės skelbėjams pasiekti žmones, ji nupirko pionieriams automobilį. Sesers parama leido aprėpti didesnę teritoriją ir pasidalyti Biblijos tiesa su daugiau žmonių.

Nuoširdi reakcija

Specialiųjų skelbimo kampanijų tikslas — ‘daryti mokinius’. Rezultatai puikūs. Nuošaliai įsikūrę žmonės išgirsta gyvybę gelbstinčias Šventojo Rašto tiesas. Pradedama daug Biblijos studijų. Jas veda vietiniai skelbėjai ar teritorijoje likę evangelizuotojai. Kartais suburiamos skelbėjų grupės, netgi steigiami maži susirinkimai.

Magdalenas su broliais, viešuoju transportu važiuodami į paskirtą nuošalų rajoną, pakeliui skelbė vairuotojui. „Vyras pasakė, kad prieš savaitę jam nesant į namus buvo atėję keletas liudytojų. Šeimynykščiai vėliau papasakojo, ką išgirdo. Mes pasakėme, jog negyvename kur nors kaimynystėje, o atvykome iš įvairių šalies valstijų dalyvauti specialioje skelbimo kampanijoje, visi savo lėšomis. Nustebęs vairuotojas pareiškė, jog norėtų pradėti studijuoti Bibliją su šeima jau šią savaitę. Jis netgi parėmė mūsų darbą nieko neimdamas už kelionę.“

Magdaleną taip pat sužavėjo Čiapo kalnyno gyventojų atsiliepimas. „Mums su žmona teko skelbti Karalystės žinią 26 jaunuoliams, lankantiems presbiterionų bažnyčią. Visi jie, su Biblijomis rankose, atidžiai klausėsi 30 minučių. Taip galėjome išsamiai paliudyti apie Jehovos tikslus. Dauguma žmonių turi Biblijas celtalių kalba.“ Ten pradėta nemažai pažangių Biblijos studijų.

Priešiškumas švelnėja

Vienoje Čiapo vietovėje Biblijos žinia dėl gyventojų priešiškumo nebuvo skelbiama daugiau kaip dvejus metus. Teresa, visą laiką aukojanti evangelizacijai, pastebėjo, jog kai kurie baiminasi ten liudyti. „Mūsų nuostabai, žmonės buvo linkę klausytis. Kai baigėme skelbti, pradėjo smarkiai lyti. Ieškodami pastogės atsidūrėme prie svetingo vyriškio, Sebastiano, namų. Jis leido užeiti ir prisiglausti, kol nustos lietus. Tada paklausiau, ar juos kas nors aplankė. Išgirdusi neigiamą atsakymą, ėmiau liudyti ir naudodamasi knyga Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą, * pradėjau Biblijos studijas. Ruošiantis išeiti Sebastianas su ašaromis maldavo sugrįžti toliau tęsti pradėtų studijų.“

Kita pionierių grupė, skelbusi Čiape, pasakoja: „Jehovos dėka mums puikiai sekėsi. Pirmą savaitę pradėjome 27 studijas; antrą — kvietėme žiūrėti vaizdajuostės ‘Biblija. Jos galia tavo gyvenime’. Atėjo 60 žmonių. Visiems labai patiko. Galiausiai pasiūlėme pradėti grupines Biblijos studijas. Nuostabu, kad šiame kaime subūrėme dvi tokias grupes.

Baigę skelbti paskirtose teritorijose, grįžome į tą kaimą padrąsinti susidomėjusiųjų bei pažiūrėti, kaip sekasi Biblijos studijų grupėms. Pakvietėme visus į viešąją sueigą ir Sargybos bokšto studijas. Tačiau susitikimams neturėjome erdvios vietos. Šeimininkas, kurio namuose vyko grupės studijos, parodė į kiemą už namo ir pasakė: ‘Sueigas galima rengti čia.’“

Savaitgalį atvykę pionieriai bei susidomėjusieji energingai ruošė kiemą. Pirmoje sueigoje dalyvavo 103. Dabar tame kaime vedama 40 Biblijos studijų.

„Tai buvo nuostabu“

Skelbimo kampanija ne tik davė puikių rezultatų. Prisidėjusieji prie šios evangelizacijos veiklos patys turėjo labai daug naudos. Jauna pionierė Marija, dalyvavusi vienoje iš kampanijų, taip išsakė savo jausmus: „Tai buvo nuostabu dėl dviejų priežasčių. Skelbimas dabar man daug džiugesnis, o santykiai su Jehova glaudesni. Kartą lipdami į kalną baisiai pavargome. Kreipęsi į Jehovą pagalbos patyrėme, kas sakoma Izaijo 40:29-31: ‘Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas.’ Taigi nukeliavome ir studijavome su žmonėmis, sutikusiais mus labai svetingai.“

Kita jauna pionierė, septyniolikmetė Klaudija, sako: „Kampanija man buvo labai naudinga. Tarnyboje įgudau, todėl be galo džiaugiausi. Tai buvo akstinas nusistatyti dvasinius tikslus. Taip pat sutvirtėjau dvasiškai. Anksčiau namuose viską už mane darydavo mama. Įgijusi patirties, tapau atsakingesnė. Pavyzdžiui, būdavau išranki valgiui. Dabar, kai teko prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, dėl maisto nebesiskundžiu. Ši tarnyba padėjo rasti puikių draugų. Dalijamės tuo, ką turime, ir padedame vieni kitiems.“

Džiugi pjūtis

Kokie šių ypatingų pastangų rezultatai? Iki 2002-ųjų tose kampanijose jau dalyvavo iš viso apie 28300 pionierių. Jie vedė daugiau kaip 140000 Biblijos studijų, o skelbė per du milijonus valandų. Kad žmonės sužinotų Biblijos tiesą, išplatinta beveik 121000 knygų ir apie 730000 žurnalų. Kai kurie pionieriai paprastai veda po 20 ar daugiau Biblijos studijų.

Žmonės, taip geranoriškai lankomi, yra labai dėkingi už pastangas pasiekti juos su Biblijos žinia. Nors neturtingi, daugelis atkakliai prašo priimti auką. Vargingai gyvenanti 70 metų moteris ją lankantiems pionieriams visada ką nors pasiūlo. Jeigu šie atsisako, verkia. Viena šeima, besiverčianti iš menkų pajamų, pionieriams sako, jog višta padėjo keletą kiaušinių būtent jiems, ir ragina paimti.

O svarbiausia, šie nuoširdūs žmonės iš tikrųjų vertina dvasinius dalykus. Pavyzdžiui, viena jauna ponia sugaišta tris su puse valandos, kol ateina į krikščionių sueigas, bet nė vienos nepraleidžia. Kita garbaus amžiaus susidomėjusi moteris, nors kenčia kelių skausmus, ėjo dvi valandas, kad išgirstų pamokymų iš Biblijos lankantis keliaujančiajam prižiūrėtojui. Kai kurie neraštingieji panoro išmokti skaityti ir rašyti, kad turėtų daugiau naudos iš Biblijos mokymo. Jų pastangos buvo labai palaimintos.

Apaštalų darbų knygoje Lukas aprašo apaštalo Pauliaus matytą regėjimą: „Jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: ‘Ateik į Makedoniją ir padėk mums!’“ Paulius noriai iškeliavo. Šiandien atokiose Meksikos srityse daugelis parodė tokią pat dvasią pasisiūlydami skelbti gerąją naujieną „ligi pat žemės pakraščių“. (Apaštalų darbų 1:8; 16:9, 10)

[Išnašos]

^ pstr. 4 Dar neseniai Jehovos liudytojų reguliariai nebuvo lankoma daugiau kaip 8 procentai Meksikos teritorijos. Tai reiškia, kad per 8200000 žmonių gyvena nuošaliose vietose, kur skelbiama retai.

^ pstr. 17 Išleido Jehovos liudytojai.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Specialiose skelbimo kampanijose dalyvavo daug Meksikos liudytojų