Jehova rūpinasi paprastais žmonėmis

AR TURIME būti ypatingi ir žymūs, kad Dievas mus pastebėtų? Abraomas Linkolnas, 16-asis Jungtinių Valstijų prezidentas, kartą pasakė: „Viešpats mėgsta paprastus žmones. Štai kodėl jų tiek daug.“ Didelė dalis žmonių laiko save paprastais, niekuo neišsiskiriančiais. Būti paprastam gali reikšti būti „neturtingam, žemam“. Šio žodžio kitos reikšmės: „neprivilegijuotas, ne aukštos padėties“, „neatitinkantis įprastų normų“ ar net „antrarūšis“. Kokių žmonių draugiją mėgsti tu? Išdidžių, pasipūtusių? Argi ne maloniau, kai mus supa draugiški, nuolankūs, kuklūs žmonės, rodantys nuoširdų dėmesį kitiems?

Kadangi šiandien užgauliojimai ir patyčios — įprastas dalykas, kai kuriems sunku tikėti, jog Dievas jais rūpinasi. „Užaugau šeimoje, kur niekas nerodė meilės. Buvau menkinamas, žeminamas, pajuokiamas. Nuo mažumės jaučiausi bevertis, — rašė vienas šio žurnalo skaitytojas. — Praeityje įsišakniję jausmai dar ir dabar sunkiomis minutėmis neduoda ramybės.“ Tačiau Dievui paprasti žmonės rūpi. Yra priežasčių tuo tikėti.

Dievui rūpi paprasti žmonės

„Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama“, — rašė karalius Dovydas. (Psalmyno 145:3) Tačiau tai netrukdo Jehovai meilingai ir užjaučiamai mumis rūpintis. (1 Petro 5:7) Štai ką sako psalmininkas: „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius.“ (Psalmyno 34:19 [34:18, Brb])

Dievas, skirtingai nuo pasaulio, neteikia dėmesio išoriniam žavesiui, autoritetui, turtams. Jis nuoširdžiai užjaučia vargšus, našlaičius, našles, svetimšalius. Tai matyti iš Izraeliui duoto Įstatymo. Izraelitams, patyrusiems žiaurią priespaudą Egipte, Dievas pasakė: „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio... Neskriausite našlės ar našlaičio. Jei juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą.“ (Išėjimo 22:20-23 [22:21-24, Brb]) Ir pranašas Izaijas patikino, jog Dievas rūpinasi kukliaisiais: „Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs, ir tu buvai vargšų prieglauda varge, pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros. Nors žiauriųjų siautulys — kaip žiemos liūtis.“ (Izaijo 25:4)

Tarnaudamas žemėje Jėzus Kristus, Dievo „tikslus atvaizdas“, rūpinosi prastuoliais ir paliko mokiniams pavyzdį. (Hebrajams 1:3, Brb) Matydamas minias, jis „gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“. (Mato 9:36)

Pagalvok taip pat, kad apaštalais jis išsirinko „paprastus, nemokytus“ vyrus.  (Apaštalų darbų 4:13) Po Jėzaus mirties jo sekėjai klausytis Dievo Žodžio ėmė kviesti visokius žmones. Apaštalas Paulius rašė, jog ateiti į krikščionių susirinkimą ir tapti tikinčiuoju gali „netikintis ar neišmanantis“. (1 Korintiečiams 14:24, 25, Brb) Užuot rinkęsis tik tuos, kurie žavūs pasaulio požiūriu, Dievas išsirinko savo tarnais daug paprastų žmonių. „Pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis.“ (1 Korintiečiams 1:26-29)

Ir šiandien Dievas mumis nuoširdžiai rūpinasi. Jo valia yra, kad „visokie žmonės būtų išgelbėti ir įgytų tikslų tiesos pažinimą“. (1 Timotiejui 2:4, NW) Jeigu Dievas taip mylėjo žmoniją, jog siuntė į žemę Sūnų mirti už mus, neturime pagrindo manyti esą nemylimi ar neverti. (Jono 3:16) Jėzus Kristus nurodė, kad svarbu netgi su nežymiausiu jo dvasiniu broliu elgtis lyg su pačiu Jėzumi. Jis pasakė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mato 25:40) Kad ir kaip pasaulis žiūrėtų į mus, jeigu mylime tiesą, esame brangūs Dievo akyse.

Būtent taip jautėsi našlaitis brazilas Franciskas, * išsiugdęs artimus ryšius su Dievu. Jis aiškina: „Pažindamas Jehovą ir jo organizaciją lengviau įveikiau nepasitikėjimą savimi, drovumą. Supratau: Jehova rūpinasi kiekvienu asmeniškai.“ Franciskui jis tapo tikru Tėvu.

Jis rūpinasi jaunuoliais

Jehova rodo nuoširdų dėmesį jaunuoliams kaip grupei ir kiekvienam atskirai. Žinoma, ar būtume jauni, ar pagyvenę, nenorime savęs pervertinti. Bet galbūt turime sugebėjimų ar savybių, kurios ateityje praverstų Dievo tarnyboje. Jehova žino, ką mums tobulinti ir ko mokytis, kad išnaudotume visas galimybes. Pavyzdžiui, atkreipk dėmesį į pranešimą iš 1 Samuelio knygos, 16 skyriaus. Būsimuoju Izraelio karaliumi Jehova išsirinko jauniausiąjį Jesės sūnų Dovydą, nors kiti galimi kandidatai pranašui Samueliui  atrodė tinkamesni. Jehova paaiškino: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį [vyresnįjį Dovydo brolį] atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.“ (1 Samuelio 16:7)

Ar jaunuoliai šiandien gali būti tikri, kad Jehova jais nuoširdžiai rūpinasi? Pagalvok apie jauną brazilę Aną. Jai, kaip ir daugeliui kitų jaunuolių, nerimą kėlė korupcija, neteisybė. Paskui tėvas ją su seserimis pradėjo vestis į krikščionių sueigas. Per laiką jai pradėjo patikti tai, ko mokėsi iš Dievo Žodžio. Ana ėmė skaityti Bibliją kartu su krikščionių leidiniais ir melstis Jehovai Dievui. Pamažu ji išsiugdė su juo artimus ryšius. Ana pasakoja: „Važiuodavau dviračiu prie kalno netoli namų stebėti įspūdingų saulėlydžių. Melsdamasi Jehovai ir dėkodama už jo gerumą bei kilnumą, stengdavausi išsakyti, kaip karštai jį myliu. Pažindama Jehovą Dievą bei jo tikslus, jaučiuosi rami ir saugi.“ Ar tu irgi ieškai progų apmąstyti meilingą Jehovos rūpinimąsi?

Džiaugtis artimais ryšiais su Jehova kartais kliudo šeimos aplinkybės. Štai kaip buvo su Lidija. Kai ji atvirai pasisakė tėvui, kas slegia širdį, jis tik numojo ranka: „Nesąmonė.“ Jis norėjo, kad dukra daugiau apie tai negalvotų. Nors Lidija supranta tėtį, ji sako: „Studijuodama Bibliją, įgijau tai, ko troškau ir dar daugiau. Jehova, nuostabi asmenybė, tapo mano geriausiu draugu. Dabar turiu mylintį, supratingą Tėvą, kuriam galiu išlieti jausmus ir slapčiausius rūpesčius. Valandų valandas galiu kalbėti su pačiu svarbiausiu visatos Asmeniu žinodama, kad jis išklausys.“ Jehovos rūpinimąsi ji pajuto skaitydama Filipiečiams 4:6, 7 eilutes: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“

Jis rūpinasi tavo poreikiais

Jehova rūpinasi kiekvienu savo tarnu atskirai ir visa pasauline brolija. Mes galime rodyti meilę dangiškajam Tėvui skirdami laiko kalbėtis su juo. Į santykius su Jehova niekada neturime žiūrėti paviršutiniškai. Dovydas nuolat palaikė ryšį su Dievu. Jis kalbėjo: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus. Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas. Tavimi visados pasitikiu.“ (Psalmyno 25:4, 5)

Mintis turėti artimus ryšius su Dievu tau galbūt naujiena. Kad ir kokie sunkumai prispaustų, visada žinok: Aukščiausiasis patenkins tavo prašymus, atitinkančius jo valią. (1 Jono 5:14, 15) Taigi mokykis melstis konkrečiai, atsižvelgdamas į savo aplinkybes ir poreikius.

Kad savo poreikius pripažinti svarbu, pabrėžiama karaliaus Saliamono maldoje,  kurią jis sakė per šventyklos inauguraciją: „Jeigu krašte kiltų badas, jei jį ištiktų maras, amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešai apgultų kurioje nors krašto gyvenvietėje, bet kokioje nelaimėje ir bet kokioje ligoje, kad ir kokia malda, kad ir koks prašymas kiltų iš pavienio ar iš visos tavo tautos Izraelio, taip pajutusio savo nelaimę ir savo skausmą..., išklausyk danguje... ir atleisk. Elkis su kiekvienu pagal jo elgesį.“ (2 Metraščių 6:28-30) Iš tiesų tik tu pats ‘jauti savo nelaimę ir savo skausmą’. Kaip tad svarbu pripažinti savo tikruosius poreikius bei troškimus. Jeigu tai darai, „[Jehova] suteiks tau, ko trokšta tavo širdis“. (Psalmyno 37:4)

Stiprink ryšį su Jehova

Jehovai malonu leisti paprastiems žmonėms turėti artimą ryšį su juo. Jo Žodis užtikrina: „‘Būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys’, — taip sako visagalis Viešpats.“ (2 Korintiečiams 6:18) Jehova ir jo Sūnus tikrai nori, kad pasiektume tikslą ir laimėtume amžinąjį gyvenimą. Jehova padės mums vykdyti įsipareigojimus šeimoje, darbe ir krikščionių susirinkime. Kaip nuostabu tai žinoti!

Bet visi patiriame sunkumų. Skaudu, kai vargina bloga sveikata, šeimos rūpesčiai, trūksta pajamų. Galbūt nežinome, kaip įveikti kokį nors išbandymą. Vis didesnį spaudimą — tiesioginį ar ne — sukelia piktasis skundikas Šėtonas Velnias, kovojantis dvasinį karą su Dievo tauta. Tačiau yra, kas supranta mus ir padeda išlaikyti gerus santykius su Jehova. Tai Jėzus Kristus, sėdintis soste danguje. Apie jį skaitome: „Turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ (Hebrajams 4:15, 16)

Kaip nuramina žinia, kad norėdami džiaugtis Dievo palankumu neturime būti garsūs ar turtingi! Netgi sunkiu metu būk kaip psalmininkas, kuris meldėsi: „Esu vargšas ir beturtis, tačiau Viešpats manęs nepamiršo. Tu mano pagalba ir išgelbėjimas.“ (Psalmyno 31:10-15 [31:9-14, Brb]; 40:18 [40:17, Brb]) Gerai žinok: Jehova myli nuolankius, paprastus žmones. Tikrai ‘galime pavesti jam visus savo rūpesčius, nes jis mumis rūpinasi’. (1 Petro 5:7)

[Išnaša]

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Daugelis Jėzaus sekėjų buvo paprasti, nemokyti

[Iliustracija 30 puslapyje]

Krikščionys stengiasi būti tvirti tikėjimu

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Norint turėti Dievo palankumą, garsiems būti nereikia