Išsaugok džiaugsmą Jehovos tarnyboje

„Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (FILIPIEČIAMS 4:4)

1, 2. Kaip vieno brolio šeima, netekusi viso turto, neprarado džiaugsmo?

DŽEIMSAS, 70-metis krikščionis iš Siera Leonės, visą gyvenimą sunkiai triūsė. Kaip jis džiaugėsi, kai sutaupęs pakankamai pinigų pagaliau nusipirko paprastą keturių kambarių namą! Vėliau šalyje kilo pilietinis karas ir jo namas buvo sudegintas iki pamatų. Vis dėlto Džeimso šeima neprarado džiaugsmo. Kodėl?

² Džeimsas su šeima ne graužėsi dėl prarasto turto, o džiaugėsi tuo, kas išliko. Jis pasakoja: „Net pačiomis baisiausiomis dienomis rengdavome sueigas, skaitydavome Bibliją, melsdavomės drauge ir dalydavomės su kitais, ką beturėjome. Mūsų neapleido džiugesys, nes jautėme puikų ryšį su Jehova.“ Žvelgdami į savo palaimas, kurių didžiausia — glaudūs asmeniški santykiai su Jehova,  šie ištikimi krikščionys išsaugojo džiugią dvasią (2 Korintiečiams 13:11). Jiems, aišku, buvo nelengva ištverti visas negandas, tačiau Jehovos džiaugsmas jų neapleido.

3. Kaip kai kurie pirmieji krikščionys išsaugojo savo džiaugsmą?

³ Džeimso šeimą spaudė panašūs vargai kaip ir pirmuosius krikščionis. Vis dėlto apaštalas Paulius bendratikiams žydams parašė tokius žodžius: „[Jūs] priėmėte su džiaugsmu savo nuosavybės pagrobimą.“ Toliau Paulius paaiškina, kodėl jie neliūdėjo: „Žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį“ (Hebrajams 10:34; Jr, kursyvas mūsų). Anie pirmojo amžiaus krikščionys puoselėjo tikrai tvirtą viltį. Jie neabejojo gausią tai, ko negalima atimti, — nevystantį „gyvenimo vainiką“ Dievo dangiškojoje Karalystėje (Apreiškimo 2:10). Ir mums krikščioniška viltis — dangiškoji ar žemiškoji — gali padėti išsaugoti džiaugsmą net užkluptiems nelaimių.

„Džiaukitės viltyje“

4, 5. a) Kodėl Pauliaus patarimas romiečiams ‛džiaugtis viltimi’ buvo duotas pačiu laiku? b) Dėl ko kuris nors krikščionis galėtų nebepuoselėti savo vilties?

⁴ Apaštalas Paulius skatino Romos krikščionis ‛džiaugtis viltimi’ gyventi amžinai (Romiečiams 12:12). Romiečiams šis patarimas buvo duotas pačiu laiku. Nepraėjus nė dešimtmečiui po šio Pauliaus laiško, prasidėjo žiaurus persekiojimas ir imperatoriaus Nerono įsakymu kai kurie krikščionys buvo nukankinti. Tų žmonių tikėjimas, jog Dievas duos pažadėtą gyvenimo vainiką, be abejo, stiprino juos kančių valandą. O ką galima pasakyti apie mus?

⁵ Mes, krikščionys, irgi neišvengsime persekiojimų (2 Timotiejui 3:12). Be to, mūsų gyvenime nemažai lemia „laikas ir atsitiktinumas“ (Mokytojo 9:11, Brb). Per nelaimingą atsitikimą gali žūti artimas žmogus. Nuo nepagydomos ligos gali mirti kuris nors iš tėvų arba brangus draugas. Jei nesinešiojame savyje Karalystės vilties, ištikus tokioms bėdoms lengva palūžti dvasiškai. Todėl vertėtų susimąstyti: „Ar aš ‛džiaugiuosi viltimi’? Ar dažnai mąstau apie ją? Ar neabejoju būsimu Rojumi? Ar regiu ten save? Ar trokštu šios santvarkos pabaigos taip, kaip ką tik sužinojęs tiesą?“ Pastarąjį klausimą verta rimtai apsvarstyti. Kodėl? Todėl, kad kartais — kai esame stiprios sveikatos, gerai gyvename, aplinkui nesiaučia karai, badas, stichinės nelaimės — galbūt nebejaučiame tokio stipraus Dievo naujojo pasaulio poreikio.

6. a) Į ką Paulius ir Silas kentėdami persekiojimą sutelkė savo mintis? b) Kaip Pauliaus ir Silo pavyzdys įkvepia mums drąsos?

⁶ Toliau Paulius patarė būti „kantriems varge“ (Romiečiams 12:12). Paulius pažino vargą. Kartą regėjime jam pasirodė vyras ir maldavo ‛ateiti į Makedoniją’ padėti tenykščiams sužinoti apie Jehovą (Apaštalų darbų 16:9). Tad Paulius drauge su Luku, Silu, Timotiejumi išplaukė į Europą. Kas ten šių veiklių misionierių laukė? Bėda! Paulių ir Silą, skelbusius Makedonijos mieste Filipuose, nuplakė ir įmetė į kalėjimą. Mat kai kurie filipiečiai buvo ne šiaip abejingi, o tiesiog priešiški Karalystės žiniai. Ar dėl tokių aplinkybių uolūs misionieriai prarado džiaugsmą? Ne. Nuplakti ir įmesti į kalėjimą, „apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi  ir giedojo Dievui himną“ (Apaštalų darbų 16:25, 26, kursyvas mūsų). Plakimas, be abejo, sukėlė ne džiaugsmą, o skausmą, tačiau jie to nepaisė. Šie vyrai mąstė apie Jehovą bei jo palaimas. Neprarasdami džiaugsmo ir būdami „kantrūs varge“, Paulius ir Silas davė puikų pavyzdį krikščionims filipiečiams bei kitiems savo broliams.

7. Kodėl reikia nepamiršti dėkoti maldoje?

⁷ Paulius ragino ‛būti ištvermingus maldoje’ (Romiečiams 12:12). Ar meldiesi apimtas nerimo? Kokia yra tavo malda? Galbūt pamini savo konkrečią problemą ir prašai Jehovos padėti. O juk priderėtų ir padėkoti už esamas palaimas. Sunkumų slegiamiems naudinga mąstyti apie Jehovos gerumą mums, kad galėtume ‛džiaugtis viltimi’. Dovydas, visą gyvenimą turėjęs vargų, rašė: „Viešpatie, mūsų Dieve, tu daug mums padarei! Nuostabūs tavo darbai ir užmojai! Panašaus į tave nėra! Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti, nes jų tiek daug“ (Psalmyno 40:6 [40:5, Brb]). Jei mes kaip Dovydas nuolat mąstysime apie Jehovos palaimas, tikrai neprarasime džiaugsmo.

Būk optimistas

8. Kas padeda krikščioniui neprarasti džiaugsmo persekiojimų metu?

⁸ Jėzus ragino savo sekėjus nenusiminti užklupus įvairiems išmėginimams. Jis pasakė: „Palaiminti [„laimingi“, NW] jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja“ (Mato 5:11, Brb). Kas gi yra mūsų laimės šaltinis tokiomis aplinkybėmis? Gebėjimas atlaikyti priešiškumą liudija, jog Jehovos dvasia yra su mumis. Apaštalas Petras pasakė savo laikų bendratikiams: „Jei jus niekina dėl Kristaus vardo, jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų“ (1 Petro 4:13, 14). Jehova savo dvasia padės mums ištverti ir taip išsaugoti džiaugsmą.

9. Kas padėdavo kai kuriems už tikėjimą įkalintiems broliams likti džiugiems?

⁹ Net ir labai sunkiomis sąlygomis būna dėl ko džiaugtis. Tai liudija krikščionies,  vardu Adolfas, patirtis. Jis gyvena šalyje, kurioje Jehovos liudytojų veikla ilgą laiką buvo uždrausta. Adolfas su keletu bendražygių buvo suimti ir nuteisti daugelį metų kalėti, nes nesutiko išsižadėti Biblija pagrįstų įsitikinimų. Kalėjime buvo sunku, tačiau, kaip Paulius bei Silas, Adolfas su bendratikiais irgi turėjo už ką dėkoti Dievui. Jie pastebėjo, jog įkalinimas sustiprino tikėjimą ir padėjo išsiugdyti tokias krikščioniškas savybes kaip dosnumas, gailestingumas, broliška meilė. Pavyzdžiui, brolis, gavęs siuntinį iš namų, dalydavosi juo su bendratikiais; visiems tas papildomas maistas buvo tarsi iš Jehovos, „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ pagrindinio Siuntėjo. Dėl tokio gerumo tiek davėjo, tiek gavėjų širdis buvo linksma. Tad kalėjime, užuot palūžę tikėjimu, broliai dvasiškai sustiprėjo! (Jokūbo 1:17; Apaštalų darbų 20:35)

10, 11. Kaip viena sesuo nesutriko negailestingai tardoma po ilgo įkalinimo?

¹⁰ Ela irgi gyvena ten, kur ilgą laiką Karalystės veikla buvo uždrausta. Ji buvo suimta už tai, kad pasakojo kitiems apie savo krikščionišką viltį. Aštuonis mėnesius Elą be perstojo tardė ir galiausiai nuteisė dešimčiai metų. Kalėjime nebuvo nė vieno Jehovos garbintojo. Tuo metu Elai buvo tik 24-eri.

¹¹ Ela, aišku, nesvajojo didumą jaunystės metų praleisti kalėjime. Bet negalėdama pakeisti aplinkybių, ji nutarė pakeisti savo požiūrį. Kalėjimas dabar buvo jos skelbimo teritorija. „Čia tiek daug reikėjo skelbti, jog laikas prabėgo greitai.“ Po penkerių su viršum metų ją vėl kvotė. Matydami, jog kalėjimas nesugriovė jos tikėjimo, tardytojai pasakė: „Negalime tavęs paleisti, nes tu nepasikeitei.“ „Ne, aš pasikeičiau, — drąsiai pasakė Ela. — Dabar esu tvirtesnės dvasios nei vos tik uždaryta į kalėjimą ir mano tikėjimas daug stipresnis nei anksčiau!“ Paskui ji pridūrė: „Jei nenorite manęs išleisti, liksiu, kol Jehova panorės mane išlaisvinti.“ Penkeri su puse kalėjime praleistų metų nenuslopino Elos džiaugsmo! Ji išmoko niekada nenusiminti. Ar tu gali ko nors pasimokyti iš Elos pavyzdžio? (Hebrajams 13:5)

12. Kas gali suteikti dvasios ramybę krikščioniui sunkiomis aplinkybėmis?

¹² Nemanykite, jog Ela ištvėrė tokius sunkumus todėl, kad buvo kuo nors ypatinga. Štai ką ji pati pasakoja apie tardymo laikotarpį prieš teismą: „Prisimenu, kalenau dantimis ir virpėjau kaip išsigandęs žvirblis.“ Tačiau Ela tvirtai tikėjo Jehova ir įprato juo pasikliauti (Patarlių 3:5-7). Todėl Dievas jai tapo dar realesnis asmuo nei pirma. Ela sako: „Atėjusi pas tardytoją, visada jausdavausi rami... Kuo baugesnė būdavo situacija, tuo didesnė ramybė mane supo.“ Jehova buvo ramybės šaltinis. Apaštalas Paulius pataria: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7).

13. Iš kur žinome, jog išmėginimų metu nepritrūksime jėgų ištverti?

¹³ Ela išsaugojo džiaugsmą visą nelengvą įkalinimo laiką, tačiau ne savo jėgomis, o Jehovos stiprinama. Apaštalas  Paulius apie save pasakė tą patį: „Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje..., nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Korintiečiams 12:9, 10).

14. Pateik pavyzdį, kaip krikščioniui derėtų elgtis nepalankiomis aplinkybėmis ir ko galima pasiekti.

¹⁴ Mūsų vargai gali būti visai kitokie, tačiau juos taip pat sunku kęsti. Pavyzdžiui, darbdavys gali būti nepatenkintas tavo darbu daug daugiau nei kitokio tikėjimo darbuotojų, o išeiti kitur negali. Kaip išsaugoti džiaugsmą? Prisimink Adolfo bei jo draugų pavyzdį: kalėjime jie išsiugdė svarbias savybes. Jei iš širdies stengsiesi įtikti net „ir įnoringam“ darbdaviui, išlavinsi tokius krikščioniškus bruožus kaip ištvermę, kantrybę (1 Petro 2:18). Be to, išsiugdysi geresnes darbuotojo savybes ir ateityje galbūt susirasi tinkamesnį darbą. Aptarkime dar keletą galimybių išsaugoti džiaugsmą Jehovos tarnyboje.

Paprastesnis gyvenimas — didesnis džiaugsmas

15—17. Kaip vienai porai buvo patarta sumažinti savo įtampą net ir nepašalinant visų jos priežasčių?

¹⁵ Galbūt negali pasirinkti darbo ar darbovietės, tačiau tam tikros gyvenimo sritys yra tavo paties rankose. Apžvelkime keletą pavyzdžių.

¹⁶ Viena krikščionių pora pasikvietė į svečius vyresnįjį; sutuoktiniai prasitarė esą pervargę nuo gyvenimo naštų. Abudu daug jėgų eikvoja darbe, tačiau neturi  galimybės susirasti kitą. Jiems rūpėjo, ar begalėsią atlaikyti tokią įtampą.

¹⁷ Paprašytas patarti, vyresnysis pasiūlė: „Gyvenkite paprasčiau.“ Kaip? Kasdien abu sutuoktiniai apie trejetą valandų gaišta kelionei į darbą ir atgal. Gerai juos pažįstantis vyresnysis patarė persikelti arčiau darbovietės. Tuomet laiką, kurį dabar sugaišta, galės skirti svarbesniems dalykams arba poilsiui. Jei dėl gyvenimo sunkumų prarandi džiaugsmą, pagalvok, kaip iš jų išsivaduoti ir palengvinti padėtį.

18. Kodėl ko nors imantis būtina iš anksto viską kruopščiai apsvarstyti?

¹⁸ Sumažinti įtampą galime ir kruopščiai apsvarstydami viską, ko imamės. Pavyzdžiui, vienas brolis nusprendė pasistatyti namą. Jis pasirinko sudėtingą projektą, nors namo niekada nebuvo statęs. Tik vėliau šis brolis suvokė galėjęs išvengti nereikalingų problemų, jei būtų ‛apsvarstęs kiekvieną žingsnį’ (Patarlių 14:15, Brb). Kitas krikščionis sutiko būti paskolą paėmusio bendratikio laiduotoju, privalėjusiu atlyginti skolintojui, jei pinigai jam nebus grąžinti. Iš pradžių viskas ėjosi gerai, bet vėliau skolininkas nebesilaikė įsipareigojimo. Davėjas sunerimo ir pareikalavo iš laiduotojo visos skolos. Šis pasijuto pakliuvęs į bėdą. Argi jis nebūtų to išvengęs, jei prieš prisiimdamas atsakomybę nuodugniau būtų apsvarstęs padėtį? (Patarlių 17:18, Brb)

19. Kaip galime sumažinti įtampą?

¹⁹ Kai pavargstame, nemanykime galėsią atsikratyti įtampos ir atgauti džiaugsmą atidėję į šalį Biblijos studijavimą, skelbimo tarnybą, sueigas. Juk kaip tik iš šių pagrindinių šaltinių semiamės Jehovos šventosios dvasios, kurios vaisius yra džiaugsmas (Galatams 5:22). Krikščioniška veikla visada atgaivina ir pernelyg neišvargina (Mato 11:28-30). Nualina ne dvasinė veikla, o veikiau pasaulietinis darbas bei pramogos. Atgauti jėgas galime laiku eidami ilsėtis, kartais tiesiog ilgėliau pamiegoję. N. Noras, iki pat mirties buvęs Jehovos liudytojų Vadovaujančios tarybos nariu, patardavo misionieriams: „Kai būnate prislėgti, pirmiausia pailsėkite. Nustebsite, kokios menkos atrodo visos problemos po gero nakties miego!“

20. a) Apibendrink, kas padeda išsaugoti džiaugsmą. b) Kokių yra džiaugsmo šaltinių? (Žiūrėk rėmelį 17 puslapyje.)

²⁰ Kokia ypatinga privilegija — tarnauti „laimingajam Dievui“! (1 Timotiejui 1:11, NW) Mes sužinojome galį išsaugoti džiaugsmą net sunkumų varginami. Nešiokimės Karalystės viltį savyje, keiskime, kai būtina, mąstyseną ir stenkimės gyventi paprastai. Tuomet kad ir kokia būtų mūsų padėtis, lengvai galėsime laikytis Pauliaus patarimo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Filipiečiams 4:4)

Gerai apmąstyk šiuos klausimus:

• Kodėl krikščionys turi nuolat nešioti savyje Karalystės viltį?

• Kas padėtų mums išsaugoti džiaugsmą, kai slegia sunkumai?

• Kodėl reikia stengtis gyventi paprasčiau?

• Ką savo gyvenime supaprastina kai kurie krikščionys?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

Kuo dar galime džiaugtis

Mums, krikščionims, netrūksta džiaugsmo šaltinių. Štai kai kurie iš jų:

1. Pažįstame Jehovą.

2. Žinome Dievo Žodžio tiesą.

3. Per tikėjimą Jėzaus auka mums gali būti atleistos nuodėmės.

4. Dievo Karalystė jau valdo, tad netrukus — naujasis pasaulis!

5. Jehova atvedė mus į dvasinį rojų.

6. Džiaugiamės ugdančia krikščionių draugija.

7. Mums suteikta garbė skelbti gerąją naujieną.

8. Mums duotas gyvenimas ir turime bent kiek jėgų.

Kokius dar džiaugsmo šaltinius galėtum paminėti?

[Iliustracija 13 puslapyje]

Paulius ir Silas neprarado džiaugsmo net kalėjime

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Ar žvelgi į džiugią ateitį — Dievo naująjį pasaulį?