Kai graudžiai pravirko goriliukė

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KAMERŪNE

Goriliukė Piču gimė centrinės Afrikos miške. Kada jai buvo maždaug vieneri, medžiotojai dėl mėsos nušovė jos mamą bei visus kitus grupės narius. Iš mažylės buvo menka nauda, tad ją paliko gyvą, kad parduotų kaip naminį gyvūnėlį. Deja, Piču susirgo ir nesiliovė graudžiai verkusi.

PIČU tėra viena iš tūkstančių našlaičiais tapusių primatų. Tokia apgailėtina padėtis yra susidariusi dėl kelių priežasčių. Pirma — neteisėta prekyba krūmynų žvėriena. Kai kurie restoranai ir privatūs asmenys vis labiau pageidauja egzotinės mėsos, tad profesionalūs medžiotojai geisdami pasipelnyti dieną naktį naršo po miškus. O tarpininkai vadovauja vietiniams ir tarptautiniams prekybos gyvūnais bei žvėriena tinklams — pelningiems, bet neteisėtiems.

Antra priežastis — besaikis miškų kirtimas. Taip gyvūnai išvaromi iš gimtųjų vietų, kur galėjo pasislėpti, susirasti ėdesio, įsitaisyti guolį. Maža to, šios dvi blogybės glaudžiai persipynusios. Kokiu būdu? Medkirčių išvažinėtais keliais medžiotojai lengvai patenka į tuos miško plotus, kur gali nesunkiai susidoroti su įbaugintais, dažnai ir gyvenamųjų vietų netekusiais gyvūnais. Be to, daugėja žemės gyventojų, didėja baltymų poreikis, plečiasi miestai, kuriamos veiksmingesnės medžioklės priemonės, vykstant karams, lengviau prieinami tampa ginklai. Visa tai primatus ir nemažai kitų rūšių gyvūnų stumia prie išnykimo ribos, tad galbūt greit išvysime vadinamąjį tuščio miško sindromą. Bet tai ne vienintelė bėda. Kodėl? Išnešiodami sėklas gyvūnai padeda palaikyti gerą miško ekosistemų būklę ir įvairovę. Vadinasi, nykstant faunai, gali sunykti ir flora.

Vis dėlto medžiotojų tai nesulaiko. Vietomis Vakarų Afrikoje vos per vieną dešimtmetį iš kai kurių primatų populiacijų beliko dešimtadalis to, kiek būta anksčiau. „Jeigu brakonieriavimas nesiliaus, — sako gyvosios gamtos tyrinėtojai iš Kamerūno, — gamtoje gorilų netrukus nebeliks.“ *

Našlaičių apsauga

Susirūpinusios tokia tragiška padėtimi gamtosaugininkų grupės stengiasi apsaugoti nykstančias rūšis. Viena tokių organizacijų — Limbės faunos centras, įsikūręs Vakarų Afrikoje prie Kamerūno kalno, iškilusio į pietus nuo Sacharos. Šiame centre lankytojai gali stebėti gorilas, šimpanzes, mandrilus ir dar 13 rūšių primatus bei kitus įvairiausius gyvūnus. Pastaraisiais metais centras pasirūpino beveik 200 našlaičiais tapusių ir namus praradusių gyvūnų: suteikė saugų prieglobstį, ėdesio, veterinarinę pagalbą. Kitas Limbės centro tikslas —  padėti gamtosaugos svarbą suvokti daugybei lankytojų, atvykstančių iš paties Kamerūno, gretimų šalių bei iš viso pasaulio. Neseniai per vienerius metus čia apsilankė per 28300 žmonių.

O dabar prisiminkime Piču. Gailiaširdžiai žmonės, sujaudinti goriliukės verksmo, išpirko ją iš medžiotojų ir atgabeno į centrą. Mažylė buvo kruopščiai apžiūrėta vietos klinikoje. Ji patyrė ne tik stiprų sukrėtimą, bet ir kosėjo, buvo netekusi daug skysčių, alkana, viduriavo, jos oda buvo žaizdota. Būtent dėl pažeistos odos ji ir praminta Piču — vietos dialektu tai reiškia „dėmėta“. Laimei, vaistai goriliukę pagydė ir jai neprireikė operacijos, nors šiaip centre jos daromos.

Kaip ir visi naujai atgabenti gyvūnai, pirmąsias 90 dienų Piču praleido izoliatoriuje. Tada ją suvedė su vienuolika kitų gorilų, įkurdintų lauke aptvare, kur joms sudarytos natūralią  miško aplinką primenančios sąlygos. Kaip apsidžiaugė centro darbuotojai pamatę, kad vyresnės gorilos maloniai priėmė atvykėlę! To jie, galima sakyti, ir tikėjosi. Taip Piču greitai tapo grupės nare.

Dėl šiltų, draugiškų santykių gyvūnai ir juos globojantys žmonės labai prisiriša vieni prie kitų. O lankytojai matydami, kaip tvarkomasi centre, gali suvokti, kokią priedermę Dievas yra skyręs žmonijai, kai pavedė pirmajai porai valdyti žemę ir viešpatauti gyvūnams (Pradžios 1:28).

Kas laukia našlaičių?

Programos galutinis tikslas — paleisti globotinius į laisvę. Tačiau tai nelengva užduotis. Gyvūnai, pripratę būti žmonių globojami, vargiai bepajėgia gyventi patys. Vėlgi išlieka pavojus, kad jie atsidurs kieno nors lėkštėje. Kelios Afrikos šalys susitarė pasienio zonose įkurti bendrus rezervatus ir geriau pasirūpinti jau esančiais. Viliamasi, kad šios pastangos sudarys palankesnes sąlygas išleisti į laisvę našlaičiais likusius gyvūnus ir padės apsaugoti ne tik primatus, bet ir kitą to regiono gyvūniją.

Vis dėlto akivaizdu, kad dėl nepalankių veiksnių — godumo, skurdo, spartaus žmonių gausėjimo, miškų kirtimo — primatų bei kitų gyvūnų gretos ir toliau retės. Jeigu nebus užtikrinta geresnė gamtosauga, „laukinių gyvūnų turbūt neliks, — sako Limbės faunos centro vieno iš projektų vadovas Feliksas Lankesteris. — Viskas gali baigtis tuo, kad gamtoje išnyks kaip tik tie gyvūnai, kuriuos taip stengiamės išsaugoti“.

Kokia būtų tragedija! Bet dar baisiau matyti alkanaujančius, ligų varginamus žmones, taip pat iš bado mirštančius vaikus išsipūtusiais pilvukais ir ašarotomis akimis. Akivaizdu, kad Piču nelaimė tik parodo, kokioje baisioje padėtyje šis pasaulis, kuriame tiek nelygybės ir neteisybės.

Laimei, Kūrėjui rūpi, kas dedasi žemėje. Netrukus jis pašalins žiaurumo, kančių, gamtos nykimo priežastis, ir tarp visų gyvų būtybių įsivyraus harmonija (Izaijo 11:6-9).

[Išnaša]

[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]

Piču iš pradžių ir jau pasveikusi

[Iliustracija 23 puslapyje]

Raudonausė markata

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mandrilė su jaunikliu

[Iliustracija 24 puslapyje]

Įeiga į Limbės faunos centrą

[Iliustracija 24 puslapyje]

Rūpinamasi našlaite goriliuke Bolo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Visos nuotraukos 22 ir 23 puslapiuose: Limbe Wildlife Centre, Cameroon

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

Abi nuotraukos: Limbe Wildlife Centre, Cameroon