Biblijos požiūris

Kas atsitinka su žmogumi, kai jis miršta?

DIEVO pradinis tikslas nebuvo, kad jo vaikai — žmonės — mirtų (Romiečiams 8:20, 21). Kai Jehova pirmą kartą pasakė Adomui apie mirtį, apie ją kalbėjo ne kaip apie gyvenimo atomazgą, kurios žmogus turėtų tikėtis, bet kaip apie bausmę už neklusnumą Dievui (Pradžios 2:17). Adomas žinojo, kas yra mirtis, nes buvo matęs gaištant gyvūnus.

Kadangi pirmasis žmogus sulaužė Dievo įsakymą, už tai susilaukė atpildo: būdamas 930 metų mirė (Pradžios 5:5; Romiečiams 6:23). Už neklusnumą pašalintas iš Dievo šeimos jis jau nebuvo laikomas Dievo sūnumi (Pakartoto Įstatymo 32:5). Štai kas apie liūdnus Adomo poelgio padarinius žmonijai rašoma Biblijoje: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę  mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Romiečiams 5:12).

Kas atsitinka su mūsų sąmone?

Biblijoje teigiama, jog „žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė. Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis“ (Mokytojo 3:19, 20, Brb). Ką reiškia pavirsti dulkėmis?

Posakis „vėl pavirs dulkėmis“ primena, ką Dievas pasakė Adomui: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Tai reiškia, kad žmonės, kaip ir gyvūnai, yra kūnas ir kraujas. Mes nesame dvasios, tik gyvenančios kūne. Todėl kai kūnas miršta, mūsų sąmonė negali egzistuoti savarankiškai. Apie žmogaus mirtį Biblija sako: „Jis išleidžia paskutinį atodūsį ir sugrįžta į dulkes; tą pačią valandą jo mąstymas nutrūksta“ (Psalmyno 146:4, išversta iš The New English Bible).

Jei viskas taip yra, kokia tad mirusiųjų būsena? Dievo Žodis duoda aiškų atsakymą: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Todėl Biblijoje mirtis vadinama ne draugu, neva kviečiančiu mus į geresnį gyvenimą, bet „paskutiniu priešu“, nes nutraukia bet kokią mūsų veiklą (1 Korintiečiams 15:26; Mokytojo 9:10). Ar tai reiškia, kad mirusiesiems nėra jokios vilties?

Džiugi žinia

Milijonai mirusių žmonių tarsi miega ir iš to miego jie bus pažadinti. Kartą Jėzus savo mokiniams apie mirusį draugą pasakė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti.“ Artindamasis prie kapo Jėzus pamatė minią raudotojų. Priėjęs liepė nuristi nuo kapo angos akmenį ir sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Vyras, kuris buvo miręs prieš keturias dienas, išėjo iš kapo (Jono 11:11-14, 39, 43, 44; Brb). Lozoriaus kūnas jau buvo pradėjęs gesti, tad jį prikeldamas Jėzus parodė, kad apie mirusiuosius Dievas prisimena viską: išvaizdą, asmenybės bruožus, kas sukaupta jų atmintyje. Jis turi galią atgaivinti mirusius. Kitąsyk Jėzus pasakė: „Ateina valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [tai yra Jėzaus] balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, Jr).

Biblijoje randame ir daugiau viltingų žinių. Štai 1 Korintiečiams 15:26 teigiama: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“ Tuomet niekada žmonių nebeprislėgs netekties skausmas ir nebereikės eiti į kapines laidoti artimųjų. Dievas užtikrina, jog „nebebus mirties“ (Apreiškimo 21:4). Argi nesutiksite, kad Biblijos žinia apie tai, kas atsitinka su žmogumi, kai jis miršta, tikrai paguodžia?

AR ŽINOTE?

▪ Ar mirusieji turi sąmonę? (Mokytojo 9:5)

▪ Ar mirusiųjų padėtis beviltiška? (Jono 5:28, 29, Jr)

[Anotacija 29 puslapyje]

„Jis išleidžia paskutinį atodūsį ir sugrįžta į dulkes; tą pačią valandą jo mąstymas nutrūksta“ (Psalmyno 146:4, išversta iš „The New English Bible“).