Tu gali išmokti svetimą kalbą!

„Neiškeisčiau to į nieką“, — sako Maikas. O štai Felpso žodžiai: „Tai buvo vienas reikšmingiausių mano sprendimų.“ Abu kalba apie tai, jog ryžosi išmokti svetimą kalbą.

VIS daugiau žmonių įvairiose pasaulio šalyse mokosi kitų kalbų. Vieni dėl asmeninių interesų, kiti dėl finansinių, dar kiti — dėl religinių. Atsibuskite! bendradarbiai kalbėjosi su nemažai besimokančiųjų. Pavyzdžiui, jų klausė: ką reiškia suaugusiam žmogui mokytis svetimos kalbos? kas gali palengvinti mokymąsi? Toliau remsimės jų pastebėjimais. Gal tai padrąsins tave ir rasi naudingų patarimų, jeigu mokaisi užsienio kalbos arba ketini to imtis. Pavyzdžiui, atkreipk dėmesį, kokios savybės, mūsų pašnekovų nuomone, būtinos norint įsisavinti naują kalbą.

Kantrybė, nuolankumas, lankstumas

Maži vaikai be jokio vargo gali iškart mokytis dviejų ar daugiau kalbų vien iš klausos, o suaugusiam išmokti kitą kalbą paprastai daug sunkiau. Vienas dalykas, reikia kantrybės, nes mokytis gali tekti gan ilgai. O jei žmogus užimtas, jam, ko gero, mažiau laiko lieka kitiems reikalams.

 „Būtinas ir nuolankumas, — sako Džordžas. — Kai kalbos dar gerai nemoki, turi susitaikyti su mintimi, kad iš pradžių kalbėsi kaip vaikas, o iš dalies ir elgiamasi su tavim bus lyg su vaiku.“ Knygoje How to Learn a Foreign Language (Kaip išmokti svetimą kalbą) pabrėžiama: „Jei norite tobulinti kalbos žinias, turite išmokti jaustis laisviau, mažiau rūpintis dėl savo orumo.“ Taigi nebijok daryti klaidų. „Jei niekad nesuklysti, vadinasi, per mažai šneki“, — sako Benas.

Neužsigauk, jei kitus prajuokina tavo klaidos, — juokis drauge. Tikėtina, jog ateis diena, kai tu pats linksmai pasakosi draugams, ką ne taip esi pasakęs. Ir dar — nebijok klausti. Supratęs, kodėl reikia sakyti vienaip ar kitaip, geriau tai prisiminsi.

Mokytis kitos kalbos dažnai reiškia ir mokytis kitos kultūros, tad reikia būti lanksčiam, nesibaiminti priimti to, kas nauja. „Svetimos kalbos mokymasis padėjo man suprasti, jog vieną ir tą patį dalyką galima matyti ar daryti skirtingai, — sako Džiuli. — Ir vienas būdas nebūtinai geresnis už kitus — jis tiesiog kitoks.“ Džėjus pataria: „Pasistenk susipažinti su žmonėmis, kuriems ta kalba gimtoji, ir mėgaukis jų draugija.“ Suprantama, krikščionys į draugus rinksis tokius, kurie nekalba nederamų dalykų (1 Korintiečiams 15:33; Efeziečiams 5:3, 4). Dar Džėjus priduria: „Žmones patrauksi, jeigu jie matys, kad domiesi jais, jų nacionaline virtuve, muzika.“

Kuo daugiau laiko skiri mokytis kalbą ir — ypač svarbu — kuo daugiau bandai ja šnekėti, tuo greičiau darysi pažangą. „Kalbos įgūdžių įgyjame pamažu. Tai galima palyginti su tuo, kaip lesa višta, — grūdelį po grūdelio, — kalba Džordžas. — Nors ir po truputį, žinios kaupiasi.“ Bilas, kuris tarnaudamas misionieriumi turėjo išmokti keletą kalbų, sako: „Visada nešiodavausi prisirašęs lapą naujų žodžių. Išsitraukdavau jį vos atsiradus kelioms laisvoms minutėms.“ Daug kas įsitikino, kad geresni rezultatai būna, kai mokomasi reguliariai, nors ir trumpai, o ne ilgai, bet retsykiais.

Yra gausybė pagalbinių priemonių besimokantiems kalbų. Tai knygos, garso įrašai, kortelės su žodžiais ir kita. Tačiau daugelis, nors ir naudodamiesi visomis tomis priemonėmis, pamato, jog geriausia, kai moko mokytojas. Turi pasirinkti, kas tau priimtiniausia. Vis dėlto prisimink, kad nieko nebus be pastangų ir atkaklumo. Kita vertus, yra būdų padaryti mokymąsi lengvesnį ir malonesnį. Vienas — tai tiesioginis kontaktas su ta kalba kalbančiais žmonėmis ir jų kultūra.

„Kai jau turi kalbos pagrindus ir šiokį tokį žodžių bagažą, — sako Džordžas, — puiku, jei gali pagyventi šalyje, kur šnekama ta kalba.“ Barb irgi taip mano: „Nuvykus į šalį galima iš tikrųjų pajusti kalbos charakterį.“ Svarbiausia, kad būdamas tarp to krašto žmonių mokysiesi mąstyti jų kalba. Žinoma, ne kiekvienam aplinkybės leidžia pabuvoti svetur. Bet ir namie tikriausiai yra galimybių labiau „susidraugauti“ su naująja kalba ir kultūra. Pavyzdžiui, gali ta kalba skaityti leidinius, kurie tau priimtini moralės požiūriu, klausytis radijo, žiūrėti geras televizijos laidas. Jei ten, kur gyveni, yra mokančių tą kalbą žmonių, šnekėkis su jais. „Praktika, — sakoma knygoje How to Learn a Foreign Language, — yra pats svarbiausias dalykas siekiant pažangos.“ *

Kai atrodo, jog stovi vietoje

Mokydamasis kalbos jau kurį laiką, kartais gali pasijusti taip, lyg būtum užkopęs  ant plokščiakalnio ir daugiau nebekiltum į viršų. Atrodo, — jokios pažangos. Ką daryti? Visų pirma pagalvok, kodėl užsibrėžei tikslą išmokti svetimą kalbą. Nemažai Jehovos liudytojų to imasi norėdami padėti kitiems sužinoti Biblijos tiesas. Jei mąstai apie savo tikslą, tai įkvėps ryžto nepasiduoti.

Antra, nereikalauk iš savęs per daug. „Turbūt niekad nešnekėsite taip gerai, kaip tie, kam ta kalba yra gimtoji, — rašoma jau minėtoje knygoje. — Bet to ir nereikia norėti. Juk svarbiausia, kad žmonės jus suprastų.“ Taigi neverta apgailestauti, kad negali taip sklandžiai reikšti minčių, kaip savąja kalba. Geriau yra stengtis pasinaudojant įgytomis žiniomis aiškiai pasakyti tai, ką nori.

Trečia, vis įvertink savo pažangą. Mokytis kalbos — tai lyg stebėti, kaip auga žolė. Nematai, kaip tai vyksta, bet su kiekviena diena žolė darosi vis aukštesnė. Panašiai ir čia: jei pažvelgsi atgal ir prisiminsi, nuo ko pradėjai, tikrai pamatysi, kiek daug pasiekei. Geras principas užrašytas Biblijoje, Galatams 6:4: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu.“

Ketvirta, turėk omenyje, kad kalbai įsisavinti reikia laiko. Pagalvok: kiek iškalbus yra trejų ketverių metų vaikas? Ar jis vartoja sudėtingus žodžius, frazes? Aišku, ne. Vis dėlto susišnekėti su juo galima. Taip, net ir vaikui reikia kelerių metų išmokti kalbą.

Penkta, stenkis kuo daugiau praktikuotis. Benas sako: „Jei tik kurį laiką nekalbėdavau, pasijusdavau, lyg stovėčiau vietoje.“ Taigi būk atkaklus ir šnekėk, šnekėk, šnekėk! Kartais gal pajusi nusivylimą, kad tavo žodynas kaip mažo vaiko. Bet tai natūralu. „Liūdniausia, kad negaliu pasakyti to, ką noriu ir kada noriu“, — sako Mileivi. Bet būtent nusivylimas gali paskatinti tave stengtis. „Man baisiai nepatikdavo, kad nesuprantu, kai kas nors ką pasakoja ar juokauja, — prisimena Maikas. — Ir, manau, kaip tik tai paskatino mane atkakliai padirbėti ir įveikti tą barjerą.“

Kaip gali padėti kiti

Kaip mokantys kalbą galėtų padėti besimokančiajam? Bilas, kurio žodžius jau citavome, pataria: „Kalbėk lėtai, bet taisyklingai, ne kaip su mažu vaiku.“ Džiuli sako: „Su besimokančiuoju reikia būti kantriam ir neužbaiginėti jo sakinių.“ Tonis prisimena: „Tie, kurie mokėdavo ir mano gimtąją kalbą, labiau būdavo linkę kalbėti su manimi mano kalba. Bet iš tikrųjų tai stabdė mano pažangą.“ Kai kas paprašo draugų kartais kalbėti tik ta kalba, kurios jie mokosi, ir nurodyti, kokių klaidų daro, ką reikėtų pagerinti. Besimokančiajam taip pat malonu, kai jį kas nuoširdžiai pagiria už pastangas. „Ko gero, būčiau pasidavęs, jei ne draugų meilė ir padrąsinimas“, — sako Džordžas.

Taigi ar verta mokytis svetimos kalbos? „Be jokios abejonės! — atsako Bilas, pats mokantis, kaip jau minėta, ne vieną kalbą. — Tai praplėtė mano akiratį, į daug ką dabar gebu pažvelgti kitaip. Ypač visi vargai atsiperka, kai studijuoji su žmonėmis Bibliją jų gimtąja kalba, matai, kaip jie pamilsta tiesą ir dvasiškai auga. Vienas poliglotas, mokantis dvylika kalbų, sykį man pasakė: „Pavydžiu jums. Aš kalbų mokausi vien savo malonumui, o jūs — kad iš tikrųjų padėtumėt žmonėms.“

[Išnaša]

[Anotacija 11 puslapyje]

Troškimas padėti kitiems yra didžiulė paskata mokytis svetimos kalbos.