Jaunimas klausia:

Kaip man įveikti auditorijos baimę?

„Nuogąstavau, kad žmonės pastebi kiekvieną mano klaidelę ir mato, kaip nepasitikiu savimi. Kalbėdama prieš auditoriją negalėdavau susikaupti. Rodės, jie krizena į kumštį“ (Sandi). *

MOKYKLOS aktų salė sausakimša. Paskelbia tavo pavardę ir žvilgsniai susminga į tave. Kol užlipi ant pakylos, rodos, praeina visa amžinybė. Drėksta delnai, linksta kojos, perdžiūva burna. Nespėji susigriebti ir skruostu jau nurieda prakaito lašas. Kaip nesmagu! Žinai, kad stovi ne prieš sušaudyti tave pasirengusių kareivių būrį, bet jautiesi ne ką geriau.

Pripažinkime: daugumai kalbėti prieš auditoriją baisu. (Jeremijo 1:5, 6) Kai kurie sako, jog verčiau mirtų! Gal ir tu ne iš drąsiųjų, bet nugalėk save. Pažiūrėkime, kam to reikia ir kaip tapti iškalbesniam.

Kada prisireikia kalbėti

Oratorystės kursų reklama skelbia: „Visiems reikia iškalbos.“ Ir tau, ko gero, anksčiau ar vėliau teks stoti prieš auditoriją. Iškalbos ugdymas juk prasideda nuo mokyklos suolo. Tatjana sako: „Dažnai tekdavo šnekėti prieš klasę.“ Moksleiviams tokių progų tikrai netrūksta: reikia atsakinėti žodžiu, pasakoti, ruošti įvairius pristatymus, dalyvauti diskusijose.

Kai jau įsidarbinsi, tave galbūt paprašys mokyti grupę kolegų, pateikti siūlymą klientui arba finansinę ataskaitą vadovybei. Iškalba praverčia įvairių sričių darbuotojams: žurnalistams, vadybininkams, ryšių su visuomene atstovams, pardavėjams.

O jei žadi būti samdomu darbininku arba kontoros tarnautoju? Nuo to, kaip šnekėsi, priklausys, ar tave priims į darbą. Net ir dirbančiam iškalba tik padeda. Baigusi mokslus Korin trejus metus dirbo padavėja. „Jeigu moki pašnekėti, tave laiko brandesniu ir nebijo patikėti atsakomybės. Gal net pasiūlo geresnę vietą,  moka didesnę algą ar bent labiau gerbia“, — įsitikinusi ji.

Reikia pridurti, kad jauni krikščionys dažnai kalba tikėjimo temomis. (Hebrajams 10:23) „Svarbu aiškiai išreikšti mintį, — sako Taniša. — Juk mums suteikta garbė skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.“ (Mato 24:14; 28:19, 20) Tiek susirinkime, tiek ir viešojoje tarnyboje jauni krikščionys negali ‘nekalbėti apie tai, ką matė ir girdėjo’. (Apaštalų darbų 4:20, Brb; Hebrajams 13:15)

Taigi lavinti kalbos įgūdžius visokeriopai naudinga. Bet kai pagalvoji, kad reikės stoti prieš auditoriją, vis tiek pakerta kelius. Ką daryti? Kaip įveikti jaudulį? Štai keletas minčių.

Kaip įveikti baimę

„Čia nebūtinas talentas, nereikia būti genijumi, — sako streso ekspertas ir profesionalus paskaitininkas daktaras Mortonas Ormanas. — Kalbėjimo prieš auditoriją esmė tokia: sakyk, kas svarbu.“ Kitaip tariant, sutelk dėmesį ne į save patį ar savo nerimastavimus, o į temą. Pirmajame amžiuje kai kas manė, jog apaštalas Paulius ne itin iškalbus, bet jis visada turėdavo ką svaraus pasakyti, tad klausytojų neapvildavo. (2 Korintiečiams 11:6) Vadinasi, jei šnekėsi turiningai ir dėstysi, ką pats tiki, greičiau atsikratysi jaudulio.

Kitas žymus paskaitininkas ir iškalbos mokytojas Ronas Sathofas pataria: eidamas kalbos sakyti nemanyk, jog tai pasirodymas; verčiau tebūnie pokalbis. Taip, stenkis palaikyti kontaktą su klausytojais — ne su visais iš karto, o tarsi bendraudamas asmeniškai. Parodyk, kad jie iš tikrųjų tau rūpi, ir šnekėk natūraliai. (Filipiečiams 2:3, 4) Toks šnekamasis stilius neleis būti susikausčiusiam.

O gal tiesiog bijai prieš auditoriją apsijuokti? Dar vienas profesionalus paskaitininkas ir iškalbos mokytojas, Lenis Laskovskis, primena, jog klausytojai nelinkę ieškoti priekabių. „Jie nori, kad tau pasisektų, ne kad susikirstum“, — teigia Laskovskis. Taigi mąstyk pozityviai. Jei gali, pasitik juos atvykstančius. Laikyk draugais, ne priešais.

 Jaudintis, beje, nėra taip jau bloga. „Priešingai negu įprasta manyti, jaudulys tau ir tavo kalbai naudingas“, — pabrėžia vienas specialistas. Kodėl? Nes truputį jaudindamasis pasirodai kuklesnis, savimi pernelyg nepasitikintis. (Patarlių 11:2) Daug sportininkų, muzikantų bei aktorių žino, jog įtampa skatina susiimti į rankas. Taip yra ir kalbant prieš auditoriją.

Kaip tapti geresniu kalbėtoju

Kai kurie jauni krikščionys jau yra įgudę kalbėti mokykloje, darbovietėje, savo susirinkimuose. Gal pravers jų patarimai?

Džeidas: „Šnekėk savais žodžiais. Neabejok: tu turi ką vertinga pasakyti. Jei dalykas svarbus tau pačiam, svarbus ir auditorijai.“

Rošel: „Padeda vaizdo įrašas. Negerumai akis bado, vis dėlto naudinga pamatyti save iš šalies. Kalboje stenkis paliesti, kas tau įdomu. Tai sudomins ir klausytojus.“

Margaret: „Natūraliau, šnekamuoju stiliumi kalbu, kai turiu tik planelį, o ne viską susirašiusi žodis į žodį. Kad nusiraminčiau, iš pradžių giliai įkvepiu.“

Korin: „Nebijok iš savęs pasijuokti. Visi klysta. Tiesiog daryk, ką gali.“

Iškalbos menas, kaip ir sportas, dailė ar muzika, reikalauja daug praktikos bei patirties. Tatjana siūlo kalbai pasiruošti gerokai iš anksto, kad užtektų laiko repetuoti. Ir svarbu nepasiduoti. „Kuo dažniau kalbu prieš auditoriją, — sako ji, — tuo laisviau jaučiuosi.“ Padėti gali dar kai kas — nepamiršk šito! — ypač jei kalbi apie teisingą Dievo garbinimą.

Didžio Mokytojo pagalba

Dovydą, būsimą Izraelio karalių, žmonės pažinojo kaip „protingos kalbos“ jaunuolį. (1 Samuelio 16:18) Kodėl? Matyt, ilgas valandas po atviru dangumi ganydamas avis, per maldą labai artimai bendravo su didžiu Mokytoju — Jehova Dievu. (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]) Ši bendrystė jį paruošė net sunkiomis aplinkybėmis kalbėti aiškiai, tvirtai, įtaigiai. (1 Samuelio 17:34-37, 45-47)

Neabejok: jei būsi ištikimas garbintojas, Dievas ir tau kaip Dovydui padės kalbėti įtaigiai, duos „mokytų žmonių liežuvį“. (Izaijo 50:4, NW; Mato 10:18-20) Kai tik yra proga, jau dabar tobulinkis ir tapsi geru kalbėtoju!

[Išnaša]

[Rėmelis 18 puslapyje]

Iškalbos lavinimas

Visame pasaulyje Jehovos liudytojų susirinkimuose rengiama kassavaitinė Biblijos mokymo programa — Teokratinės tarnybos mokykla. Vyksta klasės pokalbiai, susirinkimui stebint atliekamos užduotys ir besimokantieji gauna asmeniškai patarimų, kaip pasitobulinti. Ar programa pasiteisina? Tegul atsako devyniolikmetis Krisas.

„Prieš įsirašydamas į mokyklą aš labai varžydavausi žmonių. Nemaniau, kad galėsiu scenoje stovėti prieš auditoriją. Bet kai kas iš susirinkimo skatino mane — sakė, net jeigu nuolat užsikirsčiau, vis tiek mielai klausytųsi, žinodami, kiek pastangų man tai kainuoja. Ir po kiekvienos kalbos mane pagirdavo. Tai labai padėjo.“

Pasimokęs penkerius metus, dabar Krisas jau ruošia pirmąją 45 minučių paskaitą. Ar tu įsirašęs į šią mokyklą?

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Iškalba visur praverčia