Kūdikio poreikiai ir norai

NUO pat atėjimo į pasaulį naujagimiui reikia rūpestingos priežiūros ir švelnios globos — glamonių, artumo su kitu žmogumi. Kai kurie gydytojai mano, jog pirmosios 12 valandų po gimimo itin svarbios. Jie tvirtina, kad motinai ir vos užgimusiam jos kūdikiui labiausiai reikia „ne miego ar maisto, bet švelnumo: prisiglausti vienam prie kito, žiūrėti vienas į kitą ir vienam kito klausytis“. *

Tėvai instinktyviai kūdikį ima ant rankų, glamonėja, glaudžia. Todėl šis prie jų smarkiai prisiriša ir atsako į rodomą dėmesį. Ryšys tampa toks stiprus, kad tėvai aukojasi ir nepailsdami rūpinasi kūdikiu.

Kita vertus, nepatirdamas tėvų meilės mažylis tiesiog gali nusilpti ir net numirti. Todėl, kai kurių gydytojų manymu, gimusį kūdikį svarbu paduoti motinai. Taigi siūloma, kad išvydęs pasaulį naujagimis pabūtų su ja bent pusvalandį ar valandą.

 Nors šito momento svarba pabrėžiama, kai kuriose ligoninėse į tai beveik ar net visiškai neatsižvelgiama. Mat dėl pavojaus naujagimį užkrėsti dažniausiai jis atskiriamas. Tačiau yra įrodymų, kad paliekant naujagimius su motinomis mirtino užkrato atvejų gali net sumažėti. Todėl vis daugiau ligoninių noriai leidžia tuoj po gimdymo motinoms su kūdikiais ilgiau pabūti kartu.

Ar užsimegs ryšys?

Kai kurios mamos nepajunta savo kūdikiui artumo vos jį išvydusios. Todėl būgštauja, ar tas jausmas atsiras. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio savo kūdikį pamilsta ne kiekviena. Tačiau nerimauti neverta.

Net jei motiniško prieraišumo moteris nepatiria tuoj pat, reikia manyti, jis kils vėliau. „Atsiras ar neatsiras ryšys su vaiku, nuo gimimo aplinkybių nepriklauso“, — tikina viena patyrusi motina. Tačiau jei laukdamasi nuogąstaujate, galbūt išmintinga iš anksto apie tai pasikalbėti su akušeriu. Pasakykite, kada ir kiek laiko norėsite bendrauti su savo naujagimiu.

„Kalbėk su manimi!“

Atrodo, yra atskiri amžiaus tarpsniai, kada vaikas ypač jautrus tam tikram stimului. Paskui daug kas keičiasi. Pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje smegenys lengvai įsisavina kalbą, netgi ne vieną. Bet sulaukus penkerių pats imliausias tarpsnis kalbų mokymuisi, regis, pradeda eiti į pabaigą.

12—14 metų paaugliams mokytis kalbos jau sunkoka. Anot vaikų neurologo Pėterio Hutenlocherio, taip yra todėl, kad „su kalba susijusiose smegenų dalyse pamažėja sinapsių kiekis bei tankis“. Be abejo, tinkamiausias laikas ugdyti kalbėjimo įgūdžius yra keleri pirmieji gyvenimo metai!

Išmokti kalbėti kūdikiui labai svarbu — tai tolesnio aplinkos pažinimo laidas. Kaip vaikas perpranta kalbą? Pirmiausia bendraudamas su tėvais. Mažylis ypač reaguoja į žmogaus kalbą ir dėmesį. „Kūdikis... mėgdžioja motinos balsą“, — sako Baris Aronsas iš Masačusetso technologijos instituto. Tačiau įdomu, kad ne kiekvieną garsą apskritai. Kaip pabrėžia Aronsas, „palydinčio motinos žodžius lopšio girgždesio [kūdikis] nekartoja“.

Daugelyje kultūrų tėvai su vaikais bendrauja panašia ritmine, vadinamąja vaikiška, kalba. Jei kūdikis šnekinamas su meile, jo širdelė ima plakti smarkiau. Manoma, jog vaikiška kalba padeda greičiau atsirasti sąsajai tarp žodžių ir daiktų, kuriuos jie reiškia. Netardamas nė žodžio naujagimis reikalauja: „Kalbėk su manimi!“

„Žiūrėk į mane!“

Nustatyta, kad paprastai per pirmuosius metus kūdikis prisiriša prie jį globojančio suaugusiojo, dažniausiai mamos. Jausdamasis emociškai saugus, jis auga draugiškesnis negu vaikas, nepatiriantis saugumo, kurį teikia artumas su tėvais. Manoma,  jog iki trejų metų toks ryšys mažyliui būtinas.

Kas gali atsitikti, jei naujagimio nepaisoma tuo lemiamu laikotarpiu, kai jo protas itin imlus išorinei įtakai? Marta Farel Erikson, daugiau kaip 20 metų stebėjusi 267 moteris ir jų vaikų vystymąsi, išsakė tokią nuomonę: „Ignoravimas lėtai, bet nepaliaujamai slopina vaiko entuziazmą, kol [vaikui] beveik nelieka noro bendrauti arba tyrinėti pasaulį.“

Stengdamasis pailiustruoti savo požiūrį į rimtus emocinio ignoravimo padarinius, dr. Brusas Peris iš Teksaso vaikų ligoninės sako: „Jei manęs pareikalautumėte pasirinkti, ar šešių mėnesių kūdikiui sulaužyti visus kaulus, ar porą mėnesių emociškai jį ignoruoti, pasakyčiau, kad vaikui būtų geriau sulaužyti kaulus.“ Kodėl? Perio teigimu, „kaulai sugyja, bet jei kūdikis du mėnesius negauna stimuliavimo, būtino smegenims, jos sutrikdomos visam laikui“. Kad toks pažeidimas neatitaisomas, sutinka ne visi. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog kūdikio protiniam vystymuisi labai reikalinga aplinka, kurioje jis patirtų kuo daugiau emocijų.

„Trumpai tariant, — rašoma knygoje Infants, — [kūdikiai] pasirengę mylėti ir būti mylimi.“ Kai mažylis verkia, tuo dažniausiai tėvų prašo: „Žiūrėk į mane!“ Svarbu, kad šie reaguotų užjaučiamai. Taip kūdikis pradeda suvokti, jog apie savo poreikius gali pranešti kitiems. Jis mokosi bendrauti.

Ar neišlepinsite?

Galbūt paklausite: „Ar atsiliepdama į menkiausią kūdikio verksmą jo neišpaikinsiu?“ Visko gali būti. Nuomonės įvairios. Kadangi kiekvienas vaikas kitoks, tėvai dažnai patys pamato, kaip elgtis geriausia. Tačiau kai kurie neseni tyrimai parodė, jog kada naujagimis alkanas, jam nepatogu arba liūdna, jo organizmas sureaguoja ir išskiria streso hormonų. Savo nepasitenkinimą kūdikis išreiškia verksmu. Manoma, jog tėvams patenkinant kūdikio reikmes jo smegenyse formuojasi ląstelių jungtys, padedančios nusiraminti. Be to, pasak dr. Megan Gunar, kūdikio, į kurio poreikius reaguojama, organizme gaminasi mažiau streso hormono kortizolio, todėl net ir suirzęs mažylis nurimsta greičiau.

„Iš tikrųjų, — sako Erikson, — kūdikiai, į kurių verksmą visada greit atsiliepiama, ypač pirmuosius 6—8 gyvenimo mėnesius, verkia mažiau.“ Bet svarbu atsižvelgti ir į aplinkybes. Jei visada elgiatės vienodai — duodate valgyti ar paimate ant rankų, —  aišku, galite kūdikį išlepinti. Kartais mažyliui pradėjus verkti pakanka tik pakalbinti arba prieiti ir ką nors švelniai pakuždėti į ausį. Kitąsyk galbūt užteks paliesti ranka nugarytę ar pilvuką.

Rytų šalyse sakoma: „Verkti — kūdikio darbas.“ Jam tai vienintelis būdas pranešti apie savo norus. Kaip jaustumėtės, jei jūsų prašymai kaskart būtų ignoruojami? Tad kaip jaučiasi kūdikis — visai bejėgis, jeigu kiekvieną sykį, kai trokšta dėmesio, niekas to nepaiso? Kas turi reaguoti į jo verksmą?

Kas vaiką prižiūri?

Nesenas gyventojų surašymas Jungtinėse Valstijose parodė, jog 54 procentus vaikų nuo gimimo iki trečios klasės nuolat prižiūri ne tėvai. Aišku, norint sudurti galą su galu, daugelyje šeimų tenka dirbti abiem. Tačiau nemažai mamų pasistengia bent kelioms savaitėms ar mėnesiams išeiti motinystės atostogų, kad galėtų prižiūrėti naujagimį. Bet kas rūpinsis kūdikiu paskiau?

Žinoma, taisyklių niekas nenustato. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad šiuo lemiamu savo gyvenimo tarpsniu vaikas tebėra pažeidžiamas. Apie tai tėvams reikia drauge rimtai pagalvoti. Spręsdami, ką daryti, jie turi kruopščiai apsvarstyti visus įmanomus variantus.

„Aiškėja, kad net vaiko auginimas pagal geriausias priežiūros programas negali deramai pakeisti bendravimo, kurio jam reikia iš motinos bei tėvo“, — tvirtina dr. Džozefas Zanga iš Amerikos pediatrijos akademijos. Specialistai susirūpinę, kad dieniniuose lopšeliuose bei darželiuose vaikams nėra sąlygų bendrauti su juos prižiūrinčiu asmeniu tiek, kiek reikėtų.

Kai kurios dirbančios motinos, suprasdamos svarbiausius vaiko poreikius, užuot patikėjusios emocinį ugdymą kitiems, nusprendžia likti namuose pačios. Viena moteris tvirtina: „Man atlyginama pasitenkinimu, kurio — esu nuoširdžiai įsitikinusi — negalėtų suteikti joks kitas užsiėmimas.“ Žinoma, ekonominė padėtis taip rinktis leidžia ne kiekvienai. Tad daugelis tėvų, kurie priversti leisti vaiką į lopšelį ar darželį, ypač stengiasi rodyti jam dėmesį ir meilę, kai būna kartu. Taip pat ir dauguma dirbančių vienišų tėvų šiuo atžvilgiu beveik neturi išeities, tačiau skiria visas jėgas auginti vaikus tinkamai. Rezultatai neapvilia.

Vaikų auklėjimas gali būti džiaugsmingas, jaudinantis darbas. Tačiau jis nelengvas ir reikalauja daug pastangų. Kaip jį atlikti sėkmingai?

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Tylūs kūdikiai

Japonijos medikų teigimu, šalyje daugėja kūdikių, kurie nei verkia, nei šypsosi. Pediatras Satošis Janagisava juos vadina tyliais kūdikiais. Kodėl mažyliai liaujasi reiškę emocijas? Kai kurių gydytojų manymu, taip atsitinka stingant ryšio su tėvais. Tokia būsena vadinama priverstiniu bejėgiškumu. Pagal vieną teoriją, jeigu kūdikio poreikis bendrauti nuolat ignoruojamas arba klaidingai suprantamas, ilgainiui jis nustoja stengęsis atkreipti į save dėmesį.

Pasak Teksaso vaikų ligoninės vyriausiojo psichiatro dr. Bruso Perio, jei kūdikis reikiamu metu deramai neskatinamas, gali neišsivystyti jo smegenų dalis, nuo kurios priklauso gebėjimas įsijausti į kito išgyvenimus. O visiškai nepaisant vaiko emocinių poreikių, šis sugebėjimas kartais prarandamas negrąžinamai. Dr. Peris įsitikinęs, jog yra tiesioginis ryšys tarp tokios ankstyvos patirties ir polinkio į narkomaniją, alkoholizmą bei smurtingumą paauglystėje.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Bendraujant ryšys tarp tėvų ir vaiko stiprėja