Kai kalnas pamėgino  susilieti su jūra

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO VENESUELOJE

TARP Venesuelos sostinės Karakaso ir jūros stūkso 2000 metrų El Avilos kalnas. Šiaurinėje jo pusėje driekiasi siaura tankiai apgyventa pakrantės juosta. Čia įsikūręs pagrindinis Venesuelos oro uostas, ir turistai iš uosto į Karakasą turi keliauti tuneliu, iškirstu tiesiog pro tą kalną.

Po pernykščių gruodžio mėnesio liūčių permirkęs El Avilos kalnas nebeišlaikė. Rodės, perplyš pusiau, kai iš jo kaskadomis ėmė veržtis dešimtys tūkstančių kubinių metrų vandens. Kaip pasakė vienas žmogus, atrodė, kad kalnas ir jūra pamėgino susilieti. Namai — tiek lūšnelės, tiek vilos — buvo visiškai užlieti vandens, purvo, akmenų ir medžių srauto. Lovos, šaldytuvai, televizoriai ir net žmonės buvo nušluoti. Vienas pagyvenęs vyras prisipažino pamanęs, jog tai pasaulio pabaiga.

Ilgainiui lietus nurimo ir vanduo ėmė slūgti. Vieno paskaičiavimo duomenimis, 50000 žmonių žuvo ir 400000 liko be pastogės. Ne veltui šis potvynis buvo pavadintas „didžiausia stichine nelaime Venesuelos istorijoje“.

Per plauką nuo žūties

Gruodžio 15-ąją Chuanas Karlosas Lorenzas drauge su tėvu pateko į spąstus — atsidūrė tarp dviejų ištvinusių upių. Iššokę iš mašinos jiedu įbėgo į pastatą, kuriame jau glaudėsi 35 žmonės. Tačiau netrukus vanduo ėmė veržtis vidun ir grėsmingai kilti aukštyn. Visi sulipo ant stogo. Dideli akmenys bei medžių kamienai trankėsi į pastatą. Netrukus pirmojo bei antrojo aukšto sienos subyrėjo ir liko tik stulpai bei stogas. Trapi konstrukcija drebėjo, nes į ją vis kas nors atsitrenkdavo.

Pasirodė sraigtasparnis, tačiau negalėjo nutūpti ant vos besilaikančio pastato. Kai jis nuskrido,  Chuanas Karlosas ir jo tėvas graudžiai atsisveikino, būdami tikri, jog galas. Tuomet atskrido du sraigtasparniai. Visi ant stogo susispietę žmonės vienas paskui kitą buvo saugiai sulaipinti į juos, kol šie meistriškai pilotuojami kabojo ore. Vos spėjo sraigtasparniai nuskristi, pastatas nuvirto į šėlstančius vandenis. Jie buvo paimti pačiu laiku!

Buvo evakuota tūkstančiai žmonių: mažais lėktuvais, automobiliais ir karinėmis valtimis. Išsirikiavę ilgomis virtinėmis žmonės vienas paskui kitą kabindamiesi už virvių per bangų mūšą brido valčių link. Kai kurie ant pečių nešėsi vaikus. Nors kai kam pavyko pasičiupti po kelis asmeninius daiktus, daugelis paliko kaip stovį.

Pagalba

Venesuelos Jehovos liudytojų filialas vos išgirdęs apie nelaimę iškart ėmėsi priemonių padėti nukentėjusiems žmonėms. Deja, keliai buvo arba užversti nuolaužomis, arba paprasčiausiai nuplauti. Po kelių dienų pagalbai teikti buvo atidaryta viena pagrindinio greitkelio juosta, tad liudytojų mašinos, gabenusios medicinos priemones bei kvalifikuotą personalą, galėjo pravažiuoti. Vėliau vienas pareigūnas pasakė: „Vyriausybė gerai žino, kad Jehovos liudytojai vieni iš pirmųjų ėmėsi teikti pagalbą ir vežti žmones iš tos vietovės.“

Be to, liudytojai patys ieškojo žmonių, kuriems reikėjo pagalbos. Buvo suorganizuotas transportas gabenti nukentėjusiuosius į Karakasą, kur daugelis atvyko tuščiomis rankomis. Mieste buvo įsteigti aukų rinkliavų punktai, kad stokojantys žmonės galėtų gauti maisto, drabužių bei vaistų. Tačiau daugumai jų reikėjo ne vien maisto ir drabužių. Žmonės neturėjo kur gyventi. Tad broliai krikščionys noriai sutiko juos priimti.

Net praėjus nemažai laiko po nelaimės pas žmones tebegyveno draugai ir giminės. Joelis ir Elsa, liudytojai iš Puerto Kabeljo, turi nedidelį butą. Praėjus mėnesiui po audros, drauge su jais vis dar gyveno 16 žmonių. Daugelis buvo praradę ne tik namus, bet ir darbą. Jų darbo vietos paprasčiausiai nebeegzistavo.

Anksčiau klestėjusių kurortų bei uostamiesčių vaizdas neatpažįstamai pasikeitė. Visur buvo išmėtyti automobiliai: vieni kyšojo iš purvo, kiti buvo priploti prie sienų, treti stovėjo „apsikabinę“ stulpus arba stirksojo įstrigę duryse bei languose. Dėl sukietėjusio purvo sluoksnio, kurio storis vietomis siekė tris metrus, gatvių lygis taip pakilo, jog gatve einantis žmogus siekė viršutinį pastatų aukštą ar net kraigą!

Kai kurie venesueliečiai pareiškė, jog nelaimė jiems davė gerą pamoką: nepasitikėti materialiniais dalykais (Luko 12:29-31). Nemažai žmonių ėmė vertinti Jėzaus Kristaus patarimą: „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mato 6:19-21).

[Žemėlapis/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

VENESUELA

Karakasas

Nelaimės vieta

KOLUMBIJA

[Iliustracija 17 puslapyje]

Rubenas Seranas prie savo namo griuvėsių

 [Iliustracijos 18 puslapyje]

1. Karakase savanoriai rinko aukas

2, 3. Maikėtijos susirinkimas išvalė savo Karalystės salę nuo sukietėjusio purvo, siekusio du metrus

4. Šie liudytojai prarado savo namus; tuomet savanoriškai pasisiūlė pastatyti naujus būstus tiek sau, tiek kitiems

5. Vienas iš baigiamų statyti namų San Sebastjane de los Rejas