Medis, kurio „lapai nevysta“

ĮSIVAIZDUOK, prieš tavo akis — platus laukas, priaugęs žaliuojančių medžių. Malonus akiai reginys, ar ne? Matydamas didelius, vešlius medžius, argi pagalvotum, kad kraštą alina sausra? Ne, manytum, kad vandens čia apstybė, tad medžiai auga dideli ir vešlūs.

Žmogus, turintis stiprų tikėjimą ir gerus santykius su Dievu, Biblijoje prilyginamas dideliam, klestinčiam medžiui. Štai pažiūrėkime, kaip gražiai apie tai rašoma Psalmyno 1:1-3:

„Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį. Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.“

Panašiai pasakyta ir Jeremijo 17:7, 8: „Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis — tik Viešpats. Toks žmogus — tarsi medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metų, nenustoja duoti vaisių.“

Abiem atvejais vešlaus medžio įvaizdis pailiustruoja, kaip klesti tas žmogus, kuris elgiasi teisiai, gėrisi Dievo įstatymais ir visiškai pasikliauja Dievu. Dabar vertėtų aptarti, kuo toks žmogus panašus į žaliuojantį medį. Panagrinėkime šias eilutes atidžiau.

„Pasodintas prie tekančio vandens“

Kaip skaitėme, medis auga prie tekančio vandens. Panašų palyginimą randame ir Izaijo 44:3, 4. Čia Jehova Dievas žada pasirūpinti atgailaujančiais žydais, sugrįžusiais iš Babilono nelaisvės, ir pranašo lūpomis taria: „Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą [...]. Jie sužels kaip žolė, kaip gluosniai paupiuose [„prie vandens griovių“, Jr].“ Taigi pasakyta, jog palaimintieji yra nelyginant vešlūs gluosniai, laistomi srovėmis ir augantys „prie vandens griovių“.

Netgi šiandien ten, kur verčiamasi žemdirbyste, galima pamatyti, kaip iš gilaus šulinio, upės, ežero ar tvenkinio grioviais arba upeliais sruvena vanduo. Paprastai šitaip yra drėkinami laukai ar plantacijos. Kartais vanduo kanalais tekinamas į vaismedžių sodus. Taip pat būna, jog upelis iš vienos pusės drėkina laukus, o iš kitos eile  susodintus medžius, kurie, galimas dalykas, žymi sklypo ribą.

Kaip auga medžiai, pasodinti prie vandens kanalų? Psalmyno 1:3 rašoma, jog toks žalialapis ‘duoda vaisių laikui atėjus’. Biblijos kraštuose auga figos, granatmedžiai, obelys, datulės ir alyvmedžiai. Nors figa gali išsišakoti plačiai ir įsistiebti net iki 9 metrų, dauguma kitų vaismedžių neišauga dideli. Tačiau jie visi gali augti sveiki, klestėti ir atėjus metui duoti vaisių.

Senovės laikais Sirijos ir Palestinos paupiuose augdavo didelės tuopos. Biblijoje jos paprastai siejamos su upėmis ir slėniais (Kunigų 23:40, Jr, išnaša). Giminingi tuopoms gluosniai irgi auga tokiose vietose, kur nestinga vandens (Ezechielio 17:5, Jr). Šie didžiuliai, tarpūs medžiai — puikus teisiųjų įvaizdis, kurį pasirinko psalmininkas ir pranašas Jeremijas. Tie, kurie brangina Dievo įstatymą ir visiškai Dievu pasitiki, liks dvasiškai stiprūs, jiems seksis, ką bedarytų. Argi ne to kiekvienas ir trokštame?

Džiaukimės Jehovos įstatymu

Šiais laikais žmonės laimės ieško įvairiai. Dažnas atkakliai siekia garbės ir turtų, bet apsigauna ir galiausiai nusivilia. Tad kur yra tikroji laimė, kas teikia gyvenimo pilnatvę? Kalno pamoksle Jėzaus pasakyti žodžiai į tą klausimą atsako: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių, — jų yra dangaus karalystė“ (Mato 5:3, NW). Ne turtus kraudamiesi pasieksime tikrąją gyvenimo prasmę. Tikrai laimingi jausimės, tik jeigu pripažinsime ir tenkinsime savo dvasinius poreikius, jei būsime dvasiškai sveiki nelyginant klestintis medis, kuris laikui atėjus duoda vaisių. O kaip mes galime dvasiškai klestėti?

Psalmininkas pirma paaiškina, ko reikia saugotis: privalu atmesti „nedorėlių patarimus“, nevaikščioti „nusidėjėlių keliu“, nebendrauti „su pašaipūnais“. Taigi, kad būtume laimingi, turime šalintis tų, kurie pajuokia ar išvis atmeta Dievo įstatymus.

Toliau psalmėje pasakyta, jog patys turime džiaugtis, arba mėgautis, Jehovos įstatymu. Kai mėgstame kokią veiklą, norime į ją tiesiog pasinerti, ar ne? Panašiai ir su Dievo įstatymu — džiaugtis juo reiškia labai branginti Dievo Žodį, trokšti gilintis į jį ir geriau suprasti.

Maža to, esame raginami Dievo Žodį ‘pusbalsiu skaityti dieną bei naktį’ (Jr). Tai reiškia, jog Bibliją reikia skaityti reguliariai, ir tai, ką perskaitome, apmąstyti. Turime branginti Dievo Žodį taip, kaip tai darė psalmininkas, kuris giedojo: „O, kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Psalmyno 119:97).

Taip, kada įgyjame tikrų žinių ir supratimo apie Jehovą Dievą ir išmokstame juo visiškai pasikliauti bei pasitikėti jo pažadais, dvasiškai klestime. Tada esame laimingi kaip tas žmogus, apie kurį psalmininkas sakė: „Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.“