Eina 59 m. e. m. Į Romą pro Kapenos vartus žengia išvargę kareiviai — iš kelionės grįžta šimtininko Julijaus būrys. Minioje be kareivių dar šmėsčioja ir kitų žmogystų siluetai. Tai kaliniai. Pakėlę akis jie mato ant Palatino kalvos stovinčius imperatoriaus Nerono rūmus, saugomus pretorionų. Kiekvienas tų sargybinių vilki togą, slepiančią prie juosmens prisegtą kalaviją. * Būrys toliau žygiuoja pro miesto forumą ir ima kilti į Viminalo kalvą. Pakeliui jie praeina sodą, pilną aukurų romėnų dievams, aplenkia didžiulę aikštę, kurioje vyksta karinės pratybos ir eisenos.

Vienas tų kalinių — apaštalas Paulius. Prieš kelis mėnesius audros blaškomame laive jam pasirodė Dievo angelas ir pasakė: „Tu turėsi stoti prieš Cezarį“ (Apd 27:24). Ar tik neatėjo metas išsipildyti šiems angelo žodžiams? Žvalgydamasis po romėnų imperijos sostinę Paulius be jokios abejonės prisiminė, ką Jeruzalėje, Antonijos bokšte, jam buvo ištaręs pats Viešpats Jėzus: „Būk drąsus, nes kaip tu gerai paliudijai apie mane Jeruzalėje, taip tau reikės liudyti ir Romoje“ (Apd 23:10, 11).

Pauliaus žvilgsnis tikriausiai užkliūva už didelės raudonų plytų tvirtovės, apjuostos aukštomis sienomis su gynybiniais bokštais. Tai Castra Praetoria — pretorionų kareivinės. Jose gyveno dvylika kohortų pretorionų — imperatoriaus asmens sargybinių, — taip pat keletas kohortų kitų kareivių bei raitelių, atliekančių miesto tvarkdarių funkciją. * Ši  įspūdinga tvirtovė bylojo, kokią milžinišką galią savo rankose turi imperatorius. Pretorionų priežiūroje buvo ir kalinių iš imperijos provincijų. Kad pargabentų grupę tokių kalinių, šimtininkas Julijus leidosi į pavojingą ne vieno mėnesio kelionę. Ir štai jo vedamas būrys jau eina pro vienus iš ketverių pagrindinių miesto vartų (Apd 27:1-3, 43, 44).

Plaukiant į Romą Pauliui nutiko įstabių dalykų. Vieną naktį jis išvydo regėjimą, kuriame jam buvo pasakyta, kad audringuose vandenyse laivas suduš, tačiau visi keleiviai išsigelbės. Vėliau jam įkirto nuodinga gyvatė, bet nuodai taip ir nesuveikė. Maltos saloje Paulius gydė ligonius. Salos gyventojai net palaikė jį dievu. Visi šie atsitikimai turbūt skambėjo prietaringų pretorionų lūpose.

Dar prieš pasiekdamas Romą, Paulius jau buvo spėjęs pamatyti tikėjimo brolius romiečius — apaštalo pasitikti šie „atėjo iki Apijaus prekyvietės ir Trijų Tavernų“ (Apd 28:15). Jis degė noru gerąją naujieną garsinti ir čionai, Romoje (Rom 1:14, 15). Bet kaip jam tai pavyks? Juk dabar jis kalinys. Kai kurių žinovų nuomone, kaliniai visų pirma buvo pristatomi sargybos viršininkui. Jei tai tiesa, Paulių, galimas daiktas, nuvedė pas pretorių prefektą Afranijų Būrą. Savo galia šis pareigūnas, matyt, nusileido tik imperatoriui. * Paulių saugoti dabar buvo paskirtas nebe šimtininkas, o vienas eilinis pretorionų kareivis. Apaštalui buvo leista pačiam susiieškoti gyvenamąją vietą, priimti lankytojus ir netrukdomai jiems skelbti apie Dievo Karalystę (Apd 28:16, 30, 31).

Viena iš teisinių procedūrų, kurias Būras, tikėtina, turėjo atlikti prieš perduodamas Pauliaus bylą imperatoriui Neronui, buvo apklausa. Paulių apklausti jis galėjo arba pretorionų gvardijos kareivinėse, arba imperatoriaus rūmuose. Apaštalas nepraleidžia šios ypatingos progos paliudyti „ir mažam, ir dideliam“ (Apd 26:19-23). Nežinome, ar pretorių prefektas Paulių palaikė kaltu ar ne, tačiau viena aišku — kalėti pretorionų gvardijos tvirtovėje Paulius nebuvo nuteistas. *

 Pauliaus išsinuomotos gyvenamosios patalpos buvo pakankamai didelės, kad jis galėtų priimti „žydų įtakinguosius“, taip pat gausų būrį kitų ir gerai paliudyti jiems apie Dievo Karalystę ir Jėzų „nuo ryto iki vakaro“. Tokiu būdu gerąją naujieną, norėjo jie to ar ne, išgirdo ir Paulių saugantys pretorionai (Apd 28:17, 23).

Imperatoriaus rūmų sargyboje nuolat budėdavo kohorta pretorionų. Apie antrą valandą dienos kohortos keisdavosi. Tad, reikia manyti, keisdavosi ir Paulių sergintys kareiviai. Per porą metų, kuriuos Paulius praleido nelaisvėje, kareiviai girdėjo jį diktuojant laiškus efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams, hebrajų krikščionims, matė, kaip jis pats rašė laišką bendratikiui vardu Filemonas. Nors ir belaisvis, Paulius priėmė pas save pabėgusį vergą Onesimą, juo rūpinosi, tapo jam tarsi tėvas. Vėliau grąžino jį šeimininkui (Fm 10). Apaštalas, be abejonės, pakalbindavo jį saugančius pretorionus, jais domėdavosi (1 Kor 9:22). Nesunku įsivaizduoti jį klausinėjantį kareivius, kam skirtos įvairios ginkluotės dalys. Šitaip galbūt ir gimė paveikus palyginimas apie „Dievo ginkluotę“ (Ef 6:13-17).

Pauliaus įkalinimas iš tiesų patarnavo „gerosios naujienos pažangai“ — ją išgirdo pretorionai ir dar daugelis kitų (Fil 1:12, 13). Pretorionai turėjo ryšių visoje Romos imperijoje, pažinojo imperatorių, jo šeimos narius, tarnus, vergus. Kai kas iš Cezario šeimynos netgi tapo krikščionimis (Fil 4:22). Įkvėpti drąsaus Pauliaus liudijimo, tikėjimo broliai romiečiai patys be baimės skelbė Dievo žodį (Fil 1:14).

Pauliaus pavyzdys ir mus skatina skelbti žodį „tiek palankiu, tiek sunkiu metu“ (2 Tim 4:2). Kai kurie mūsų bendratikiai dėl prastos sveikatos negali išeiti iš namų, guli ligoninėse arba slaugos namuose. Kiti yra įkalinti už tikėjimą. Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, visuomet galime dalintis gerąja naujiena su tais, kurie pas mus užsuka: galbūt gydytojais, aptarnaujančiu personalu, įvairias paslaugas teikiančiais žmonėmis. Jei kiekviena pasitaikiusia proga pasakosime apie savo tikėjimą, aiškiai parodysime, kad „Dievo žodis nėra supančiotas“ (2 Tim 2:8, 9).