Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Barzilajas — vyras, žinojęs, ko nebegalįs

Barzilajas — vyras, žinojęs, ko nebegalįs

Barzilajas — vyras, žinojęs, ko nebegalįs

‘KODĖL turėčiau tave apsunkinti?’ Taip Izraelio karaliui Dovydui pasakė aštuoniasdešimtmetis vyras, vardu Barzilajas. Biblijoje pasakojama, kad Barzilajas buvo „labai turtingas žmogus“ (2 Samuelio 19:33, 36 [19:32, 35, Brb]). Gyveno jis Gileade, kalnuotame krašte į rytus nuo Jordano (2 Samuelio 17:27; 19:32 [19:31, Brb]).

Pažiūrėkime, kas anuomet vyko ir kodėl šis senolis ištarė karaliui Dovydui tokius žodžius.

Maištas prieš karalių

Dovydui kilo pavojus. Jo sūnus Abšalomas „pavogė izraelitų širdis“ ir užgrobė tėvo sostą. Buvo aišku, jog Abšalomas nepasigailės nė vieno, kas ištikimai palaiko jo tėvo pusę. Taigi karalius su savo tarnais pabėgo iš Jeruzalės (2 Samuelio 15:6, 13, 14, Brb). Kai Dovydas prisiglaudė Mahanaimų mieste, į rytus nuo Jordano, jam labai pagelbėjo Barzilajas.

Šis vyras su kitais dviem — Šobiu ir Machyru — karalių Dovydą dosniai viskuo aprūpino. Ištikimoji trijulė puikiausiai suprato, į kokią apgailėtiną padėtį Dovydas patekęs. Apie jį patį ir jo palydovus sakė: „Dykumoje žmonės tikriausiai alkani, išvargę ir kenčia troškulį.“ Barzilajas, Šobis ir Machyras padarė visa, ką galėjo, kad Dovydas su savo bendražygiais nestokotų: parūpino jiems antklodžių, kviečių, miežių, miltų, pagruzdintų grūdų, pupų, lęšių, medaus, sviesto, avių ir kitų gėrybių (2 Samuelio 17:27-29).

Padėti Dovydui reiškė statyti save į pavojų. Juk sunku tikėti, kad Abšalomas būtų palikęs nenubaustus tuos, kurie rėmė teisėtąjį karalių. Tad likdamas ištikimas Dovydui, Barzilajas parodė tikrą drąsą.

Viskas pasisuka antraip

Veikiai maištininko Abšalomo kariai susirėmė su Dovydo vyrais. Kova užvirė Efraimo miške, matyt, netoli Mahanaimų. „Tą dieną įvyko didelės skerdynės“ ir Abšalomo kariuomenė buvo sutriuškinta. Pats Abšalomas, nors ir mėgino pasprukti, mirties neišvengė (2 Samuelio 18:7-15).

Dovydas vėl buvo vienvaldis Izraelio karalius ir niekas į jo sostą nebesikėsino. Nereikėjo daugiau jo šalininkams tarsi bėgliams slapstytis. Ištikimieji pelnė Dovydo pagarbą, karalius buvo jiems dėkingas.

Dovydui grįžtant į Jeruzalę, „Barzilajas Gileadietis buvo atėjęs iš Rogelimų. Jis paėjėjo su karaliumi iki Jordano, norėdamas palydėti per Jordaną“. Tuomet Dovydas senąjį Barzilają pakvietė: „Pereik upę su manimi; aš pasirūpinsiu tavimi senatvėje“ (2 Samuelio 19:16, 32, 34 [19:15, 31, 33, Brb]).

Aišku, Barzilajo suteiktą pagalbą Dovydas didžiai vertino. Ir nepanašu, kad norėjo jam atsilyginti tik materialiai. Turtingam Barzilajui tokios paramos nebūtų reikėję. Greičiausiai Dovydas šį senolį į rūmus kvietė matydamas, koks jis puikus žmogus. Juk rūmuose gyventi būtų buvusi ypatinga garbė, ir karaliaus draugystė Barzilajui galėjo reikšti labai daug.

Kuklus, nelinkęs pervertinti savo jėgų

Štai ką Barzilajas karaliui Dovydui atsakė: „Kiek metų man dar liko gyventi, kad eičiau su karaliumi į Jeruzalę? Dabar man aštuoniasdešimt metų. Argi aš galiu atskirti, kas gera ir kas pikta? Argi begali tavo tarnas skonėtis tuo, ką valgo ir geria? Argi aš dar galiu klausytis dainuojančių vyrų ir moterų?“ (2 Samuelio 19:35, 36 [19:34, 35, Brb]). Taigi karaliaus pasiūlymo Barzilajas pagarbiai atsisakė, ta ypatinga galimybe nepasinaudojo. Kodėl?

Viena, dėl ko Barzilajas galėjo taip nuspręsti, — kad jau buvo sulaukęs garbaus amžiaus ir nebe toks tvirtas. Matyt, jautė, kad gyvenimas eina į pabaigą (Psalmyno 90:10). Dėl Dovydo Barzilajas padarė visa, ką įstengė. Vis dėlto suvokė esąs nebe tų metų, kai jėgų nestigo. Minties apie aukštą padėtį ir prestižą jis nė neprisileido, antraip vargu ar būtų galėjęs realiai įvertinti savo galimybes. Priešingai nei garbėtroška Abšalomas, Barzilajas, išmintingas vyras, buvo kuklus (Patarlių 11:2).

Šitaip Barzilajas apsisprendė, matyt, ir dar dėl vienos priežasties: mažai ką bepajėgdamas, nenorėjo Dievo paskirtam karaliui tapti našta. Barzilajas paklausė: „Tad kam gi tavo tarnas turėtų dar apsunkinti savo viešpatį karalių?“ (2 Samuelio 19:36 [19:35, Brb]). Nors pats anaiptol netroško nuo Dovydo nusišalinti, tikriausiai suprato, kad jaunesnis žmogus pasitarnaus kur kas geriau. Tad rodydamas veikiausiai į savo sūnų, pasakė: „Štai tavo tarnas Kimhamas. Tepereina jis upę su mano viešpačiu karaliumi! Daryk jam, kas gera tavo akyse.“ Dovydas nė kiek neužsigavo ir mielai sutiko. Prieš pereidamas Jordaną netgi „pabučiavo Barzilają“ ir jį palaimino (2 Samuelio 19:38-40 [19:37-39, Brb]).

Būkime nuosaikūs

Pasakojimas apie Barzilają pamoko, kaip svarbu būti nuosaikiam. Viena vertus, neturėtume atsisakyti tarnybos užduočių arba susilaikyti jų siekę tik todėl, kad norime ramaus gyvenimo ar jaučiamės nepajėgūs imtis atsakomybės. Jei ko ir nelabai įstengiame, Dievas mums padės — reikia tik pasitikėti juo, kad suteiks jėgų ir išminties (Filipiečiams 4:13; Jokūbo 4:17; 1 Petro 4:11).

Kita vertus, mums būtina pripažinti savo galimybių ribas. Galbūt kuris nors krikščionis jau ir taip labai užsiėmęs dvasine veikla. Jis suvokia, kad imdamasis dar ir kitų užduočių apleistų svarbias krikščioniškas pareigas, tokias kaip rūpinimasis savo šeima. Ar čia nederėtų būti kukliam, nuosaikiam ir bent kol kas atsisakyti papildomo krūvio? (Filipiečiams 4:5, NW; 1 Timotiejui 5:8)

Puikų Barzilajo pavyzdį visada verta turėti omenyje. Jis buvo ištikimas, drąsus, dosnus, kuklus. Ypač įsimintina, kad Dievo tarnystė Barzilajui buvo kur kas svarbesnė už savus reikalus (Mato 6:33).

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Aštuoniasdešimtmetis Barzilajas, norėdamas padėti Dovydui, leidosi į varginančią kelionę

GILEADAS

Rogelimai

Sukotas

Mahanaimai

Jordanas

Gilgalas

Jerichas

Jeruzalė

EFRAIMAS

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kodėl Dovydo pasiūlymo Barzilajas atsisakė?