„Būkite tarpusavyje svetingi“

FEBEI, pirmojo amžiaus krikščionei, prireikė paramos. Ji keliavo iš Graikijos miesto Kenchrėjos į Romą, bet tenai nepažinojo nė vieno bendratikio. (Romiečiams 16:1, 2) „[Tų dienų] romėnų pasaulis buvo sugedęs ir žiaurus, — sako Biblijos vertėjas Edgaras Gudspidas, — tad liūdnai pagarsėjusiose užeigose dorai moteriai tikriausiai nederėjo apsistoti.“ Kur Febė galėjo prisiglausti?

Biblijos laikais žmonės keliaudavo plačiai. Štai Jėzus Kristus su savo mokiniais skelbė gerąją naujieną visoje Judėjoje bei Galilėjoje. Paskui krikščionių misionieriai, pavyzdžiui, Paulius, skleidė tiesos žinią įvairiose Viduržemio jūros šalyse, tarp jų ir pačioje Romos imperijos sostinėje. Kur apsistodavo pirmojo amžiaus krikščionys keliaudami tiek po žydų žemę, tiek kitur? Ar lengva būdavo rasti tinkamą vietą? Ko galime iš jų pasimokyti apie svetingumą?

„Šiandien turiu apsistoti tavo namuose“

Svetingumas nuo seno būdingas tikriesiems Jehovos garbintojams. Tuo pasižymėjo Abraomas, Lotas, Rebeka. (Pradžios 18:1-8; 19:1-3; 24:17-20) Štai koks buvo Jobo požiūris į atvykėlius: „Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys.“ (Jobo 31:32)

Keliaujančiam izraelitui dažniausiai tereikėdavo atsisėsti miesto aikštėje ir jis sulaukdavo tautiečių kvietimo viešnagėn. (Teisėjų 19:15-21) Šeimininkai paprastai nuplaudavo svečiams kojas, pasiūlydavo valgyti ir atsigerti, pašerdavo jų gyvulius. (Pradžios 18:4, 5; 19:2; 24:32, 33) Keliautojai, nenorintys apsunkinti šeimininkų, turėdavo kas būtiniausia — duonos bei vyno patiems ir šiaudų bei pašaro savo asilams. Jie pasiprašydavo tik nakvynės.

Nors Biblijoje mažai tepasakyta, kur Jėzus apsigyvendavo skelbimo kelionėse, jis su mokiniais, aišku, kažkur nakvodavo. (Luko 9:58) Štai būdamas Jeriche, Jėzus tiesiai pasakė Zachiejui: „Šiandien turiu apsistoti tavo namuose.“ Šis vyras „su džiaugsmu“ priėmė svečią. (Luko 19:5, 6) Jėzus dažnai viešėdavo Betanijoje pas savo draugus Mortą, Mariją ir Lozorių. (Luko 10:38; Jono 11:1, 5, 18) O Kafarnaume,  matyt, apsistodavo pas Simoną Petrą. (Morkaus 1:21, 29-35)

Iš Jėzaus nurodymų 12 apaštalų apie tarnystę daug sužinome, ko Izraelyje galėjo tikėtis svečias. Jėzus jiems pasakė: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei apavo, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite.“ (Mato 10:9-11) Kristus neabejojo, kad nuoširdūs žmonės priims jo mokinius, pavaišins, suteiks pastogę bei kita.

Tačiau atėjo metas, kai evangelizuotojai patys turėdavo viskuo apsirūpinti. Žinodamas, jog ateityje sekėjų laukia priešiškumas ir kad skelbimo veikla išsiplės už Izraelio ribų, Jėzus patarė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį.“ (Luko 22:36) Kad žmonės išgirstų gerąją naujieną, reikėjo keliauti ir rasti prieglobstį.

„Puoselėkite svetingumą“

Pirmajame amžiuje žmonės labai daug keliaudavo, nes tai buvo gana taikingas laikotarpis, be to, grįsti keliai raizgė visą Romos imperiją. * Gausybei keliauninkų reikėdavo pastogės. Todėl palei pagrindinius kelius įsikūrė užeigų, nutolusių viena nuo kitos dienos kelionės atstumu. Knygoje The Book of Acts in Its Graeco-Roman Setting sakoma: „Iš aprašymų aišku, jog tai buvo nekokios vietos. Rašytiniai bei archeologiniai šaltiniai daugiausia liudija, kad pastatai būdavo nutriušę, nešvarūs, beveik be baldų, pilni blakių; maistas ir gėrimai prasti, savininkai bei patarnautojai nepatikimi, klientai blogos reputacijos, pasileidę.“ Suprantama, jog doras žmogus vengdavo ten apsistoti.

Tad nenuostabu, jog Šventajame Rašte krikščionys ne kartą raginami rodyti svetingumą. Paulius Romos krikščionis skatino: „Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą.“ (Romiečiams 12:13) Krikščionims žydams jis priminė: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus.“ (Hebrajams 13:2) Ir Petras patarė bendratikiams ‘būti tarpusavyje svetingiems be murmėjimo’. (1 Petro 4:9)

Tačiau buvo atvejų, kai rodyti svetingumo nederėjo. Turėdamas omenyje kiekvieną, kuris „peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo“, apaštalas Jonas rašo: „Nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite, nes, kas jį sveikina, tas dalyvauja jo piktuose darbuose.“ (2 Jono 9-11) Dėl neatgailaujančių nusidėjėlių įspėjo ir Paulius: „Rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo!“ (1 Korintiečiams 5:11)

Apsimetėliai bei kiti į juos panašūs galbūt bandė naudotis tikrųjų krikščionių gerumu. Antrojo m. e. amžiaus nebibliniame veikale „Didachė“, arba „Dvylikos apaštalų mokymas“, patariama keliaujantį pamokslautoją vaišinti „vieną dieną, o prireikus ir antrą“. Paskui į kelionę „pasiūlyti tik duonos... Jeigu prašo pinigų, yra netikras pranašas“. Toliau rašoma: „Jeigu jis nori apsistoti pas jus ir moka amatą, tegu užsidirba duoną. Bet jei matote, kad to nesugeba, tegu negyvena tarp jūsų kaip tinginys, nes yra krikščionis. O jeigu tinginiauja,  vadinasi, prisidengia Kristumi savo naudai; saugokitės tokių.“

Apaštalas Paulius labai stengdavosi neapsunkinti savo šeimininkų, kai ilgam laikui apsigyvendavo kai kuriuose miestuose. Jis versdavosi dirbdamas palapines. (Apaštalų darbų 18:1-3; 2 Tesalonikiečiams 3:7-12) Kad pasitikėjimo vertas asmuo gautų kelionėje paramą, pirmieji krikščionys, matyt, siųsdavo rekomendacinius laiškus, kaip Paulius dėl Febės. „Aš pavedu jums mūsų sesę Febę, — rašė Paulius, — priimkite ją Viešpatyje... ir pagelbėkite jai, kai prireiks jūsų paramos.“ (Romiečiams 16:1, 2)

Atlygis už svetingumą

Pirmojo amžiaus krikščionių misionieriai neabejojo, kad Jehova pasirūpins visais jų poreikiais. Ar jie tikėjosi svetingumo iš bendratikių? Štai Lidija pakvietė pas save Paulių ir kitus keliauninkus. Korinte apaštalas apsistojo pas Akvilą ir Priscilę. Filipų kalėjimo prižiūrėtojas suruošė vaišes Pauliui ir Silui. Paulių svetingai priėmė Jasonas Tesalonikoje, Pilypas Cezarėjoje, Mnasonas pakeliui iš Cezarėjos į Jeruzalę. O į Romą vykstantį apaštalą nudžiugino viešnagė pas brolius Puteoluose. Kokią dvasinę atgaivą patyrė visi, kurie jį priglaudė! (Apaštalų darbų 16:33, 34; 17:7; 18:1-3; 21:8, 16; 28:13, 14)

Biblistas Frederikas Brusas sako: „Tų draugų ir bendradarbių, šeimininkų ir šeimininkių vienintelis motyvas padėti buvo meilė Pauliui ir jo Mokytojui, kuriam jis triūsė. Jie žinojo: pasitarnaudami vienam, tarnauja ir kitam.“ Štai kokia puiki paskata būti svetingam.

Ir dabar daug kam reikia rodyti svetingumą. Tūkstančius keliaujančiųjų Jehovos liudytojų organizacijos atstovų vaišingai priima bendratikiai. Kai kurie Karalystės skelbėjai savo lėšomis išvyksta darbuotis ten, kur geroji naujiena girdima retai. Didelio atlygio sulaukia krikščionys, priimantys tokius Karalystės skelbėjus į savo kad ir kuklius namus. Šiltas priėmimas, net jei pasiūlomas paprastas valgis, — puiki proga padrąsinti vieniems kitus bei parodyti meilę bendratikiams ir Dievui. (Romiečiams 1:11, 12; Jr) Tokie susitikimai — tikras džiaugsmas šeimininkams, nes „palaimingiau duoti negu imti“. (Apaštalų darbų 20:35)

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Krikščionys ‘puoselėja svetingumą’