Kompliuto poliglotas — naudinga vertėjams Biblija

MAŽDAUG 1455 metais Biblijos leidyboje įvyko perversmas — ją pirmą kartą išspausdino Johanas Gutenbergas naudodamasis spausdinimo staklėmis bei renkamuoju šriftu. Pagaliau Biblijos platinimo nebevaržė ribotas rankraštinių jos kopijų kiekis. Dabar šią knygą buvo galima spausdinti daugeliu egzempliorių ir palyginti nebrangiai. Veikiai ji paplito kaip jokia kita knyga pasaulyje.

Gutenbergo išleista Biblija buvo lotyniška. Bet Europos šviesuomenė tuoj pat suprato, jog būtina turėti patikimą Biblijos tekstą originalo, tai yra hebrajų ir graikų kalbomis. Katalikų bažnyčia laikė lotyniškąją Vulgatą vieninteliu priimtinu Biblijos vertimu nepaisydama dviejų svarbių kliūčių. Viena, XVI amžiuje dauguma nebemokėjo lotynų kalbos. Antra, daugiau kaip per tūkstantį metų į Vulgatos tekstą perrašinėtojai įvėlė nemažai klaidų.

Tiek vertėjams, tiek mokslininkams reikėjo Biblijos originalo kalbomis bei pataisyto lotyniško vertimo. 1502 metais kardinolas Chimenesas de Sisnerosas, Ispanijos karalienės Izabelės I politinis ir dvasinis patarėjas, nutarė tai sudėti į vieną Bibliją. Šis istorinis vertimas vadinamas „Kompliuto poliglotu“. Sisnerosas sumanė parengti „Poliglotą“, tai yra daugiakalbę Bibliją, susidedančią iš geriausių hebrajiškųjų, graikiškųjų ir lotyniškųjų tekstų drauge su aramėjiškaisiais fragmentais. Spauda buvo ką tik atsiradusi, tad šis darbas labai paspartino jos raidą.

Sisnerosas tą didžiulį darbą pradėjo imdamas supirkinėti senovinius hebrajiškuosius rankraščius, kurių Ispanijoje netrūko. Sykiu rinko įvairius graikiškuosius bei lotyniškuosius manuskriptus. Jie turėjo būti „Poligloto“ pagrindas. Sudaryti tekstą kardinolas patikėjo mokslininkų grupei, kurią subūrė neseniai Ispanijoje įkurtame Alkala de Henareso universitete. Dirbti buvo pakviestas ir Erazmas Roterdamietis, bet garsusis lingvistas atsisakė.

Mokslininkai dešimtmetį sudarinėjo monumentalų tekstą, kurio spausdinimas paskui užtruko dar ketverius metus. Iškilo daug techninių kliūčių, nes Ispanijos spaustuvininkai neturėjo nei hebrajiškų, nei graikiškų, nei aramėjiškų spaudmenų. Todėl jiems pagaminti Sisnerosas pasamdė įgudusį spaustuvininką Arnaldą Giermą Brokarą. Galop, 1514-aisiais, Biblija buvo pradėta spausdinti. Visi šeši jos tomai užbaigti 1517 metų liepos 10-ąją, likus vos keturiems mėnesiams iki kardinolo mirties. Tokių Biblijų buvo išleista apie šešis šimtus. * Paradoksalu, jog tai padaryta per patį inkvizicijos Ispanijoje įkarštį.

 Knygos maketas

Kiekviename „Poligloto“ puslapyje buvo gausu informacijos. Keturiuose Hebrajiškųjų raštų tomuose Vulgatos tekstas buvo vidurinėje skiltyje, hebrajiškas — kraštinėje, graikiškas su pažodiniu lotynišku vertimu — vidinėje (prie nugarėlės). Paraštėse buvo nurodytos daugelio hebrajiškų žodžių šaknys. O puslapių apačioje redaktoriai pateikė Penkiaknygę — atitinkamą Onkelo Targumo tekstą (penkių pirmųjų Biblijos knygų atpasakojimą aramėjų kalba) drauge su lotynišku vertimu.

Penktajame „Poligloto“ tome dviem skiltimis buvo išspausdinti Graikiškieji raštai: vienoje skiltyje — graikiškas tekstas, kitoje — tas pats tekstas lotynų kalba iš Vulgatos. Abiejų tekstų tapatumas buvo nurodytas mažosiomis raidėmis, pagal kurias skaitytojas galėjo rasti atitinkamą žodį gretimoje skiltyje. „Poligloto“ Graikiškieji raštai, arba „Naujasis Testamentas“, buvo pirmasis pilnas spausdintas šių knygų rinkinys, po kurio netrukus pasirodė Erazmo Roterdamiečio paruoštas vertimas.

Mokslininkai taip rūpestingai tikrino penktojo tomo tekstą, kad jame liko tik 50 spaudos klaidų. Dėl tokios skrupulingos korektūros šiuolaikiniai kritikai jį vertina labiau nei garsųjį Erazmo Roterdamiečio Graikiškųjų raštų leidinį. Grakščioms graikiškoms raidėms puikiai derėjo gražus senovinių rankraščių uncialinis raštas. Knygoje The Printing of Greek in the Fifteenth Century Robertas Proktoras tvirtina: „Ispanijai tenka garbė kaip paties gražiausio teksto pirmu graikišku šriftu leidėjai.“

Šeštajame „Poligloto“ tome buvo įvairūs priedai Biblijai studijuoti: hebrajų ir aramėjų kalbų žodynai, graikiški, hebrajiški, aramėjiški vardynai, hebrajų kalbos gramatika, lotyniškas minėtų žodynų indeksas. Nenuostabu, kad „Kompliuto poliglotas“ pripažintas „spaudos meno ir biblistikos paminklu“.

Sisnerosas norėjo šiuo leidiniu „atgaivinti pamirštą Raštų studijavimą“, tačiau neketino populiarinti Biblijos visuomenėje. Kardinolo nuomone, „Dievo Žodis turi būti apdairiai slepiamas nuo paprasto žmogaus“. Be to, jis manė, kad „Šventąjį Raštą reikia leisti tik tomis trimis senovės kalbomis, kuriomis Dievas leido padaryti įrašą virš savo nukryžiuoto Sūnaus galvos.“ * Todėl „Kompliuto poliglote“ nebuvo vertimo ispanų kalba.

Palygintas Vulgatos vertimas su originalo kalbomis

Jau pats „Poligloto“ savitumas sukėlė kai kurių nesutarimų tarp jį rengusių mokslininkų. Įžymus Ispanijos mokslininkas Antonijas de Nebrija * buvo atsakingas už daugiakalbėje Biblijoje dedamo Vulgatos teksto patikrinimą. Nors Katalikų bažnyčia  laikė Jeronimo išverstą Vulgatą vieninteliu sankcionuotu vertimu, Nebrija pastebėjo, jog jį būtina palyginti su tekstais originalo — hebrajų, aramėjų ir graikų — kalbomis. Jis norėjo ištaisyti akivaizdžias klaidas, įsibrovusias į turimus Vulgatos egzempliorius.

Norėdamas ištaisyti visa, kas Vulgatoje neatitinka teksto originalo kalbomis, Nebrija skatino Sisnerosą: „Dar kartą įžiebk du mūsų religijos žiburius — hebrajų ir graikų kalbas. Atlygink tiems, kas pasiaukos šiai užduočiai.“ Be to, jis pasiūlė: „Kur tik lotyniškuose Naujojo Testamento rankraščiuose yra nukrypimas, turime palyginti su graikiškais rankraščiais. Kai Senojo Testamento įvairių lotyniškų rankraščių tekstai nesutampa arba skiriasi lotyniški ir graikiški rankraščiai, privalome tikrinti pagal autentišką hebrajiškąjį šaltinį.“

Kaip Sisnerosas reagavo į tokį patarimą? Daugiakalbės Biblijos pratarmėje kardinolas aiškiai pareiškė savo nuomonę. „Mes įdėjome palaimintojo Jeronimo lotynišką vertimą tarp Sinagogos [hebrajiško teksto] ir Rytų bažnyčios [graikiško teksto], kaip buvo nukryžiuoti vagys abipus Jėzaus, atstovavusio Romos, arba lotyniškajai, bažnyčiai.“ Taigi kardinolas neleido Nebrijai ištaisyti lotyniškosios Vulgatos pagal tekstus originalo kalbomis. Galiausiai šis mokslininkas nutarė palikti grupę, kad nereikėtų rašyti savo pavardės nepakankamai ištaisytame leidinyje.

Trumpas intarpas į Jono laišką (Comma Johanneum)

Nors Alkala de Henarese išleista daugiakalbė Biblija buvo milžiniškas žingsnis pirmyn tikslesnio Šventojo Rašto leidyboje originalo kalbomis, tradicijos paisymas neretai užgoždavo erudiciją. Vulgata buvo laikoma tokia autoritetinga, kad leidėjai manė turį ištaisyti keliose vietose graikiškąjį „Naujojo Testamento“ tekstą pagal lotynišką vertimą, o ne atvirkščiai. Vienas iš tokių pavyzdžių — žinomas suklastotas tekstas, vadinamasis comma Johanneum. * Nė viename iš senųjų graikiškų rankraščių nėra šios frazės, kuri, matyt, buvo įterpta praėjus keletui šimtmečių nuo tada, kai Jonas parašė savo laišką. Jos nėra net pačiuose seniausiuose Vulgatos lotyniškuose rankraščiuose. Todėl Erazmas Roterdamietis pašalino šį prierašą savo graikiškame „Naujajame Testamente“.

 „Poligloto“ leidėjai nenorėjo išmesti eilutės, šimtmečius priklausiusios tradiciniam Vulgatos tekstui. Todėl paliko šį įterpinį lotyniškame tekste, išvertė ir įtraukė į graikišką tekstą, kad abi skiltys derintųsi.

Pagrindas naujiems Biblijos vertimams

„Kompliuto poligloto“ vertė neapsiriboja tik tuo, jog tai buvo pirmasis visų Graikiškųjų raštų ir Septuagintos spausdintas leidinys. Kaip Erazmo Roterdamiečio „Naujasis Testamentas“ graikų kalba tapo Graikiškųjų raštų Priimtuoju Tekstu (pagrindu versti į kitas kalbas), taip hebrajiškasis „Poligloto“ tekstas pasidarė pirminiu verčiant hebrajiškuosius—aramėjiškuosius raštus. * Viljamas Tindelas pasinaudojo „Poligloto“ Hebrajiškųjų raštų tekstu kaip pagrindu versdamas Bibliją į anglų kalbą.

Tad grupė, ruošusi „Kompliuto Bibliją“, moksliniu darbu daug prisidėjo prie biblistikos pažangos. Knyga buvo išleista tuo metu, kai visoje Europoje augo domėjimasis Biblija, ir tai skatino versti ją į šnekamąsias kalbas. „Poligloto“ leidyba buvo dar vienas žingsnis tikslinant ir išsaugant Graikiškųjų ir Hebrajiškųjų raštų tekstą. Visa tai derinosi su Dievo Jehovos noru, kad ‘Viešpaties žodis būtų išgrynintas ir išliktų per amžius’. (Psalmyno 18:31 [18:30, Brb]; Izaijo 40:8; 1 Petro 1:25)

[Išnašos]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Kardinolas Chimenesas de Sisnerosas

[Šaltinio nuoroda]

Biblioteca Histórica. Universidad Complutense de Madrid

[Iliustracija 30 puslapyje]

Antonijas de Nebrija

[Šaltinio nuoroda]

Biblioteca Histórica. Universidad Complutense de Madrid

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

Biblioteca Histórica. Universidad Complutense de Madrid