Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Mane stiprino pasaulinė brolija

Mane stiprino pasaulinė brolija

Gyvenimo istorija

Mane stiprino pasaulinė brolija

PAPASAKOJO TOMSONAS KANGALĖ

1993-iųjų balandžio 24-ąją buvau pakviestas į naujo Zambijos filialo Lusakoje 13 pastatų komplekso atidarymą. Kadangi sunkiai vaikščioju, krikščionė sesuo, vedusi ekskursiją, maloniai pasiūlė: „Gal man paimti tau kėdę, kad retkarčiais prisėstum pailsėti?“ Aš juodaodis, ji — baltaodė. Bet tai jai nerūpėjo. Giliai sujaudintas sutikau ir labai dėkojau, nes tik dėl jos geros širdies sugebėjau apeiti visus filialo pastatus.

BĖGANT laikui tokie atsitikimai vis sušildo man širdį ir vis sustiprina tikėjimą, kad krikščionių Jehovos liudytojų draugijoje vyrauja meilė, iš kurios, kaip sakė Kristus, atpažįstami jo mokiniai. (Jono 13:35; 1 Petro 2:17) Papasakosiu, kaip 1931-aisiais su šiais krikščionimis susipažinau. Beje, kaip tik tais metais jie paskelbė, kad nuo šiol vadinsis bibliniu Jehovos liudytojų vardu. (Izaijo 43:12)

Tarnybos Afrikoje pradžia

1931-ųjų lapkritį buvau 22-ejų metų. Gyvenau Kitvėje — Šiaurės Rodezijos (dabar Zambija) Vario juostoje. Su liudytojais mane supažindino draugas, su kuriuo žaisdavau futbolą. Nuėjau į keletą jų sueigų ir parašiau Pietų Afrikos Sąjungoje (dabar Pietų Afrikos Respublika) įsikūrusiam Keiptauno filialui. Laiške prašiau Biblijos studijų vadovėlio Dievo arfa *. Gavau jį anglų kalba, bet kadangi prastai ją mokėjau, buvo sunkoka suprasti.

Vario juosta, esanti už 240 kilometrų į pietvakarius nuo Bangveulu ežero, kurio apylinkėse užaugau, dirbti vario kasyklose sutraukdavo daug žmonių iš kitų provincijų. Kelios liudytojų grupės reguliariai susitikinėdavo studijuoti Biblijos. Po kiek laiko iš Kitvės persikėliau į gretimą Ndolos miestą ir prisijungiau prie tenykščių liudytojų grupės. Buvau futbolo komandos „Prince of Wales“ kapitonas. Tada dar tarnavau vieno baltaodžio Afrikos ežerų korporacijos (bendrovė, centrinėje Afrikoje turėjusi parduotuvių tinklą) vadovo namuose.

Buvau menkai išsilavinęs. Anglų kalbos truputį pramokau tik iš europiečių, pas kuriuos dirbau. Bet norėjau mokytis daugiau, todėl įstojau į mokyklą Pietų Rodezijoje (dabar Zimbabvė), Plamtryje. Tada antrąkart išsiunčiau laišką į Keiptauno filialą. Parašiau, kad gavau prašytą Dievo arfą ir kad noriu tarnauti Jehovai visą laiką.

Nustebau, gavęs tokį atsakymą: „Džiaugiamės tavo troškimu tarnauti Jehovai. Raginame tai minėti maldose. Tada Jehova tau padės geriau suprasti tiesą ir suras vietą savo tarnyboje.“ Kelis kartus perskaitęs laišką, paklausinėjau kitų liudytojų, ką man daryti. Jie atsakė: „Jeigu tikrai trokšti tarnauti Jehovai, — tarnauk, pradėk jau dabar.“

Visą savaitę dėl to meldžiausi ir galiausiai nusprendžiau atsisakyti pasaulietinio mokslo ir toliau studijuoti Bibliją su liudytojais. Kitų, tai yra 1932, metų sausį pasiaukojęs Jehovai Dievui parodžiau tai krikštu. Iš Ndolos išsikėlęs į netoli esantį Luanšijos miestą, susipažinau su bendratike Džanet. 1934-ųjų rugsėjį susituokėme. Tada ji jau turėjo sūnų ir dukrą.

Palaipsniui dariau dvasinę pažangą ir 1937-aisiais ėmiausi visalaikės tarnybos. Netrukus buvau paskirtas keliaujančiuoju tarnu, arba, dabartiniais terminais, — rajono prižiūrėtoju. (Keliaujantieji prižiūrėtojai lanko Jehovos liudytojų susirinkimus ir juos dvasiškai stiprina.)

Gerosios naujienos skelbimas tuo metu

1938-ųjų sausį buvau nusiųstas pas vieno afrikiečių kaimo vadą, vardu Sokontvi, kuris pats Jehovos liudytojų prašė apsilankyti. Kad pasiekčiau jo kaimą, tris dienas myniau dviračio pedalus. Kai tam vadui pasakiau, kad Keiptauno biuras gavo jo laišką ir pasiuntė mane čia, jis nuoširdžiai apsidžiaugė.

Perėjau visus kaimo namukus kviesdamas ateiti į viešą pastogę, vadinamą insaka. Žmonėms susirinkus pasakiau kalbą. Daug klausytojų panoro studijuoti Bibliją. Kaimo vadas ir jo raštininkas tapo pirmaisiais ten įkurtų susirinkimų prižiūrėtojais. Šiandien toje vietovėje, dabar vadinamoje Samfijos rajonu, yra per 50 susirinkimų.

1942—1947 metais tarnavau vietovėje aplink Bangveulu ežerą. Kiekviename susirinkime būdavau po 10 dienų. Kadangi dvasinės pjūties darbininkų buvo maža, ateidavo tokios pat mintys kaip ir buvo atėję mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Jis yra sakęs: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mato 9:36-38) Tomis dienomis keliauti buvo sudėtinga, todėl kai lankydavau susirinkimus, Džanet su vaikais paprastai likdavo Luanšijoje. Tuo metu su Džanet jau buvome sulaukę dar dviejų vaikų, bet vienas jų dešimties mėnesių mirė.

Automobilių tada nebuvo daug, taigi nedaug buvo ir gerų kelių. Kartą žmonos dviračiu man teko nukeliauti daugiau kaip 200 kilometrų. Jei reikėdavo perkirsti upę, užsikeldavau dviratį ant pečių ir viena ranka laikydamas jį kita irdavausi. Beje, Luanšijoje liudytojų labai sparčiai daugėjo. 1946-aisiais į Kristaus mirties minėjimą atėjo 1850 žmonių.

Mūsų darbas varžomas

Kartą per II pasaulinį karą mane išsikvietė Kavambvos rajono įgaliotinis. Jis sakė:

— Noriu, kad nebesinaudotumėte Sargybos bokšto bendrijos knygomis, nes dabar jos uždraustos. Galiu padėti, kad pats parašytumėte knygų savo darbui.

— Man užtenka, ką turime, — atsakiau. — Daugiau nereikia.

— Jūs nepažįstate amerikiečių, — kalbėjo jis (mūsų literatūra būdavo spausdinama Jungtinėse Valstijose). — Jie jus apgaus.

— Ne, tie, su kuriais aš susijęs, neapgaus, — atsakiau.

Tada jis paklausė:

— Ar negalėtumėte paskatinti susirinkimuose surinkti aukų padėti kare, kaip daro kiti tikėjimai?

— Tai vyriausybės įgaliotinių darbas, — pasakiau.

— O gal vis dėlto pareikite namo ir apie tai pasvarstykite?

— Biblijoje, Išėjimo 20:13 ir 2 Timotiejui 2:24 [žiūrėk NW], liepiama nežudyti ir nekovoti, — paaiškinau.

Nors tąkart paleido, vėliau mane išsikvietė rajono įgaliotinis Fort Rosberyje (dabar Mansa):

— Pasikviečiau pasakyti, kad vyriausybė uždraudė jūsų knygas.

— Žinau. Jau esu girdėjęs.

— Taigi turite nueiti į visus savo susirinkimus ir liepti savo bendratikiams sunešti visas knygas čia. Supratote?

— Man tai nepriklauso, — atsakiau. — Tai valstybės įgaliotinių darbas.

Naudingas netikėtas pokalbis

Po karo vis dar galėjome skelbti gerąją naujieną. 1947-aisiais baigęs lankytis Mvanzos kaimo susirinkime pasiteiravau, kur galėčiau gauti puodelį arbatos. Man nurodė pono Nkondės namus, kuriuose veikė arbatinė. Ponas Nkondė su žmona mane šiltai priėmė. Šeimininko paprašiau, kad kol geriu arbatą, jis paskaitytų knygos „‘Dievas išlieka tiesakalbis’“ skyrių „Pragaras — viltingo poilsio vieta“.

„Taigi kaip suvokiate pragarą?“ — paklausiau išgėręs puodelį. Perskaitytas skyrius jį labai nustebino. Ponas Nkondė ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, o vėliau kartu su žmona pasikrikštijo. Nors po kiek laiko jis atsitraukė, žmona ir keli vaikai — ne. Jo dukra Pilni tarnauja Jehovos liudytojų Zambijos filiale. Jos senyva mama vis dar ištikima liudytoja.

Viešnagė Rytų Afrikoje

Mūsų Šiaurės Rodezijos filialas, 1948-aisiais įkurtas Lusakoje, paskyrė mane į Tanganiką (dabar Tanzanija). Į ten kalnuotomis vietovėmis pėsčiomis keliavome aš, mano žmona ir dar vienas liudytojas. Per tas tris dienas labai išvargome. Aš nešiau knygų ryšulį, žmona — rūbus, o mūsų bendražygis — patalynę.

1948-ųjų kovą atkeliavę į Mbėją pamatėme, jog reikės nemažai pasidarbuoti, kad broliai prisiderintų prie Biblijos mokymų. Viena bėda buvo ta, kad žmonės mus vadino „iš Sargybos bokšto“. Nors broliai save vadino Jehovos liudytojais, visuomenėje apie tai nebuvo skelbiama. Be to, kai kuriems reikėjo atsisakyti tam tikrų papročių, susijusių su mirusiųjų garbinimu. Bet daug kam turbūt sunkiausia buvo sutikti įteisinti savo santuoką, kad ji būtų visų gerbiama. (Hebrajams 13:4)

Vėliau džiaugsmingai tarnavau ir kitose vietose Rytų Afrikoje, pavyzdžiui, Ugandoje. Entebėje ir Kampaloje prabuvau maždaug šešias savaites. Daug kam padėjome sužinoti Biblijos tiesą.

Kvietimas į Niujorką

Po Ugandos 1956-ųjų pradžioje atvykau į Tanganikos sostinę Dar es Salamą. Čia manęs laukė laiškas iš pagrindinio Jehovos liudytojų biuro. Jame buvo nurodyta ruoštis kelionei į Niujorką, į tarptautinį kongresą, kuris vyks 1958-ųjų liepos 27—rugpjūčio 3 dienomis. Nereikia ir sakyti, kaip buvau sujaudintas.

Atėjus laikui kartu su kitu keliaujančiuoju prižiūrėtoju Luka Mvangu iš Ndolos išskridome į Šiaurės Rodezijos miestą Solsberį (dabar Hararė), iš ten į Kenijos sostinę Nairobį, iš Nairobio — į Angliją, Londoną. Čia mus labai maloniai priėmė. Tą naktį tarpusavyje ilgai kalbėjomės, kokie svetingi mums, afrikiečiams, baltieji. Buvome labai pastiprinti.

Pagaliau atskridome į Niujorką. Kongrese skaičiau pranešimą apie Jehovos liudytojų veiklą Šiaurės Rodezijoje. Kalbėjau 200000 žmonių miniai, susirinkusiai Niujorko stadionuose „Polo Grounds“ ir „Yankee Stadium“. Kitą naktį negalėjau užmigti, nes vis mąsčiau apie šį nuostabų patyrimą.

Deja, greitai kongresas baigėsi ir teko grįžti namo. Pakeliui dar kartą pasidžiaugėme meilės kupinų Anglijos brolių ir seserų svetingumu. Per tą kelionę mūsų mintyse giliai įsirėžė Jehovos tarnų vienybė, kurios nevaržo nei rasiniai, nei tautiniai skirtumai.

Tolesnė tarnyba ir išmėginimai

1967-aisiais buvau paskirtas srities prižiūrėtoju — tarnu, keliaujančiu iš vieno rajono į kitą. Tada Zambijoje jau darbavosi per 35000 liudytojų. Vėliau dėl šlyjančios sveikatos mane vėl paskyrė rajono prižiūrėtoju Vario juostoje. Ėmė blogėti ir Džanet sveikata. 1984-aisiais ji mirė ištikima Jehovai.

Po Džanet mirties dar vieną širdies skausmą man sukėlė netikintys jos giminės, apkaltinę, kad pats numarinau žmoną raganaudamas. Vis dėlto kai kurie, žinoję Džanet ligą ir šnekėję su jos gydytoju, išaiškino giminėms visą tiesą. Tada turėjau pergyventi kitą išmėginimą: giminės reikalavo, kad laikyčiausi mano gimtoje vietovėje paplitusio papročio ukupyanika. Pagal jį, po sutuoktinio mirties asmuo turi lytiškai santykiauti su artimu mirusiojo giminaičiu. Žinoma, aš nesutikau.

Palaipsniui giminių spaudimas blėso. Jaučiausi dėkingas Jehovai, kad jis padėjo išlikti tvirtam. Praėjus mėnesiui po žmonos laidotuvių vienas brolis prie manęs priėjo ir pasakė: „Broli Kangale, tu mums — didelis padrąsinimas. Tada, kai mirė žmona, nepasidavei nė vienai tradicijai, kuriai nepritaria Dievas. Labai, labai ačiū.“

Įspūdinga pjūtis

Jau 65 metai esu visalaikis Jehovos liudytojų tarnas. Kaip džiugu ten, kur kadaise tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju, matyti šimtus naujų susirinkimų, daugybę Karalystės salių! 1943-iaisiais dabartinės Zambijos teritorijoje liudytojų buvo tik 2800, o dabar jų čia daugiau kaip 122000. Be to, pernai šioje šalyje iš mažiau kaip 11 milijonų gyventojų į Minėjimą atėjo per 514000.

Dabar Jehova manimi puikiai rūpinasi. Kai prireikia medicininės pagalbos, vienas krikščionis mane nuveža į ligoninę. Vis dar esu kviečiamas į susirinkimus sakyti viešųjų kalbų. Taip pats įgaunu daugiau ryžto. Susirinkimo seserys pagal tvarkaraštį ateina patvarkyti man namų, o broliai kas savaitę mane mielai palydi į sueigas. Žinau, kad jei nebūčiau Jehovos tarnas, niekas manimi nesirūpintų su tokia meile. Dėkoju jam, kad ir toliau galiu pasitarnauti visalaikėje tarnyboje, ir už daugybę įgaliojimų, kuriuos iki šiol įvykdžiau ir tebevykdau.

Nusilpo mano regėjimas; eidamas į Karalystės salę turiu daug kartų pailsėti. Dabar krepšys atrodo daug sunkesnis negu anksčiau, todėl viską, ko sueigoje nereikės, stengiuosi palikti namie. Kone visa mano skelbimo tarnyba — studijavimas su pas mane ateinančiais Biblijos studijuotojais. Bet kaip malonu prisiminti prabėgusius metus ir pamąstyti apie nuostabų Jehovos tautos augimą! Tarnavau ten, kur tikrai įspūdingai išsipildė Jehovos žodžiai iš Izaijo 60:22: „Mažiausias taps tūkstančiu ir menkas — galinga tauta. Aš, Viešpats, skubiai tai įvykdysiu reikiamu metu“ (Brb). Savo akimis mačiau, kaip tai vyko ne vien Zambijoje, bet ir visame pasaulyje. *

[Išnašos]

^ pstr. 7 Išleista Jehovos liudytojų, bet dabar nespausdinama.

^ pstr. 53 Deja, brolio Kangalės jėgos galutinai išseko ir kol buvo ruošiamas šis straipsnis, jis mirė, likęs ištikimas Jehovai iki galo.

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Brolis Tomsonas ir Zambijos filialas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Zambijos filialas šiandien