Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Mokykimės iš to, kas kadaise parašyta

Mokykimės iš to, kas kadaise parašyta

„Visa tai [...] buvo aprašyta įspėti mums, sulaukusiems santvarkų galo“ (1 KOR 10:11).

GIESMĖS: 49, 127

1, 2. Kodėl pakalbėsime apie klaidas, kurias padarė keturi Judo karaliai?

JEIGU pamatytum, kad kas nors, eidamas keliu priešais tave, slystelėjo ir pagriuvo, argi neimtum atidžiau žiūrėti, kur pats statai kojas? Mokydamiesi iš kitų klaidų, patys galime jų išsisaugoti. Biblijoje nemažai rašoma apie tai, kokių klaidų Dievo garbintojai padarė, ir tie pasakojimai mums gali būti labai naudingi.

2 Keturi Judo karaliai, apie kuriuos kalbėjome aname straipsnyje, tarnavo Jehovai visa širdimi. Vis dėlto jie padarė rimtų klaidų. Jų patirtis aprašyta Biblijoje, kad galėtume visa tai apmąstyti ir daug ko pasimokyti. (Perskaityk Romiečiams 15:4.) Tad ko konkrečiai pasimokome iš tų karalių klaidų? Ir ką galėtume daryti, kad patys nepapultume į tuos pačius spąstus?

KLIAUTIS ŽMOGIŠKA IŠMINTIMI – PRAŽŪTINGA

3–5. a) Kokią klaidą Asa padarė? b) Kas galėjo paskatinti Asą taip elgtis?

3 Pirmiausia pakalbėkime apie Asą. Kai prieš Judą atžygiavo milijonas kušitų, karalius tvirtai pasitikėjo Jehova. Tačiau tokio pasitikėjimo jis pritrūko sužinojęs, kad Izraelio karalius Baša ėmėsi tvirtinti Ramos miestą, esantį netoli Judo karalystės ribos (2 Met 16:1–3). Asa, kliaudamasis žmogiška išmintimi, nutarė papirkti Aramo karalių Ben Hadadą, kad šis užpultų Bašą. Sužinojęs, kad Ben Hadadas puola jo miestus, „Baša liovėsi tvirtinti Ramą ir nutraukė ten darbus“ (2 Met 16:5). Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodė, kad Asos taktika pasiteisino.

4 Tačiau kaip į Asos sprendimą žiūrėjo Jehova? Jam nepatiko, kad karalius neparodė pasitikėjimo juo. Todėl siuntė regėtoją Hananį, kad Asą supeiktų. (Perskaityk 2 Metraščių 16:7–9.) Asa užėmė Ramą ir Baša grėsmės jo karalystei nebekėlė. Bet, pasak Hananio, Asa nuo to meto turėjo būti varginamas karų. Taip ir buvo. Konfliktai su aplinkinėmis tautomis nedavė Asai ramybės iki pat jo valdymo pabaigos.

5 Kaip kalbėjome praeitame straipsnyje, Dievas ištyrė Asos širdį ir matė, kad karalius yra jam visiškai atsidavęs. Nors ir netobulas, Asa džiugino Jehovą ir rado malonę jo akyse (1 Kar 15:14). Vis dėlto kai kurie Asos sprendimai, pavyzdžiui, tas, apie kurį kalbėjome ankstesnėse pastraipose, buvo neprotingi ir jam teko skinti karčius savo elgesio vaisius. Kodėl karalius tąkart pasitikėjo ne Jehova, o žmonėmis – pačiu savimi ir Ben Hadadu? Gal manė, kad šiuo atveju pavyks apsieiti be Dievo pagalbos, pakaks tik pasinaudoti turimais diplomatiniais ryšiais ir sugalvoti gerą karo strategiją. Galimas dalykas, koją jam pakišo ir nevykę kitų patarimai.

6. Ko pasimokome iš Asos klaidos? Prašom pateikti pavyzdžių.

6 Asos pavyzdys turėtų paskatinti mus ištirti, kuo pagrįsti mūsų sprendimai. Susidūrę su sunkumais, kurie rodosi neįveikiami, tikriausiai iškart kreiptumės pagalbos į Jehovą. Bet kaip tada, kai iškyla įprastų, kasdienių rūpesčių? Ar manome patys galį su jais susitvarkyti? O gal pirmiausia ieškome tinkamų Biblijos principų ir stengiamės juos pritaikyti? Šitaip parodytume, kad visose situacijose kliaujamės Jehova ir pripažįstame, jog jis geriausiai žino, kaip problemą spręsti. Įsivaizduok tokias situacijas. Šeimos nariai priešinasi tavo tikėjimui ir nesutinka, kad eitum į sueigas ar keliautum į suvažiavimą. Ar prašysi Jehovą suteikti įžvalgos, kad žinotum, kaip būtų geriausia pasielgti? Arba, tarkim, prarandi darbą ir kurį laiką nerandi kito. Ar, galiausiai pakviestas į pokalbį dėl darbo, pasakytum, kad kas savaitę lankai sueigas, nors šitaip galbūt rizikuotum darbo negauti? Kad ir kokie rūpesčiai užgultų, atminkime psalmininko žodžius: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės“ (Ps 37:5).

BLOGŲ DRAUGIJŲ ĮTAKA

7, 8. Kokių klaidų padarė Juozapatas ir kokios buvo pasekmės? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

7 Dabar pakalbėkime apie Asos sūnų Juozapatą. Jis turėjo daug puikių savybių. Pasitikėdamas Jehova jis padarė nemažai gera. Tačiau neišvengė ir blogų sprendimų. Pavyzdžiui, savo sūnų jis apvesdino su Ahabo, nedorojo šiaurinės karalystės karaliaus, dukterimi. Juozapatas, be to, nepaisė pranašo Michėjo įspėjimo ir drauge su Ahabu išžygiavo prieš aramėjus. Tame mūšyje Juozapatas vos išvengė žūties (2 Met 18:1–32). Karaliui grįžus į Jeruzalę, pranašas Jehuvas jo paklausė: „Argi tau dera padėti nedorėliams ir mylėti tuos, kurie nekenčia Viešpaties?“ (Perskaityk 2 Metraščių 19:1–3.)

8 Ar Juozapatas paėmė šią pamoką į širdį? Nepanašu. Jis, tiesa, ir toliau stengėsi uoliai vykdyti Dievo valią. Tačiau netrukus vėl sudarė sąjungą su Jehovos priešu, šį kartą su Ahabo sūnumi Ahaziju. Juozapatas ir Ahazijas drauge statė laivus, bet šie sudužo ir abiejų karalių planai žlugo (2 Met 20:35–37).

9. Kas gali atsitikti, jei susidėtume su bloga draugija?

9 Ko svarbaus mus pamoko pasakojimas apie Juozapatą? Jis buvo geras karalius, darė, kas teisu, ir ieškojo Jehovos visa širdimi (2 Met 22:9). Vis dėlto Juozapatas susidėjo su bloga draugija, neatsispyrė žalingai įtakai ir tai vos nekainavo jam gyvybės. Šventosios dvasios įkvėpta patarlė byloja: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą“ (Pat 13:20). Kai kalbame su žmonėmis apie Bibliją ir lankome susidomėjusius, mes, aišku, stengiamės būti draugiški, norime patraukti juos prie Jehovos ir jo organizacijos. Tačiau jeigu leisime pernelyg daug laiko su tais, kurie Dievui netarnauja, galime prisišaukti bėdų.

10. a) Ko galime pasimokyti iš Juozapato? b) Ką dera turėti omenyje tiems, kurie nori sukurti šeimą?

10 Apmąstyti Juozapato pavyzdį ypač naudinga tiems, kas ieško gyvenimo draugo. Gali būti, kad krikščionis, manydamas, jog neras sau poros tarp bendratikių, ima puoselėti šiltus jausmus asmeniui, nemylinčiam Jehovos. Kartais ir netikintys giminaičiai ragina paskubėti ir tuoktis, kol dar nevėlu. Kai kas galbūt jaučiasi kaip viena sesė, pasakiusi: „Troškimas būti mylimiems ir turėti artimų draugų įrašytas mūsų genuose.“ Ką krikščioniui daryti, jeigu jo neapleidžia tokie jausmai? Verta prisiminti Juozapatą. Paprastai jis teiraudavosi Jehovos valios (2 Met 18:4–6). Tačiau susidėjęs su Ahabu, nemylinčiu tikrojo Dievo, Juozapatas nebekreipė dėmesio į Jehovos žodžius ir jo perspėjimo nepaisė. Karaliui derėjo turėti omenyje, kad „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 Met 16:9). Mes irgi turime nepamiršti, jog Dievas puikiai mus supranta ir labai myli. Jeigu ieškai tinkamo gyvenimo draugo, ar tvirtai tiki, kad Jehova apie tai žino ir nori tau padėti? Neabejok, anksčiau ar vėliau jis viską sutvarkys tavo labui.

Saugokis, kad neįsikinkytum į nelygų jungą su netikinčiu. (Žiūrėk 10 pastraipą.)

NELEISK SAVO ŠIRDŽIAI PASIKELTI Į PUIKYBĘ

11, 12. a) Kaip Ezekijas parodė, kas yra jo širdyje? b) Kodėl Jehova atleido Ezekijui?

11 Dabar pakalbėkime apie Ezekiją. Kartą Jehova leido susiklostyti aplinkybėms, kurios atskleidė, kad šio Judo karaliaus širdyje yra kai kas taisytino. (Perskaityk 2 Metraščių 32:31.) Vienu metu Ezekijas sunkiai susirgo. Bet Dievas pažadėjo jį išgydyti ir, kad karalius tuo patikėtų, padarė stebuklą – ant laiptų krentantį šešėlį sugrąžino dešimčia pakopų. Apie tai išgirdę Babilonijos princai atsiuntė pas Ezekiją savo pasiuntinius, matyt, tam, kad šie daugiau sužinotų apie stebuklą (2 Kar 20:8–13; 2 Met 32:24). Biblijoje sakoma, kad „Dievas paliko jį vieną, kad [...] sužinotų, kas jo širdyje“. Jehova leido pačiam Ezekijui nuspręsti, kaip su tais pasiuntiniais elgtis. Karalius, deja, pasielgė neprotingai: babiloniečiams jis aprodė „visą savo iždą“.

12 Šitaip pasimatė, kad Ezekijo širdis buvo pasikėlusi į puikybę. Karalius „neatsilygino dėkingumu už jam suteiktą malonę“. Biblijoje konkrečiai nepasakyta, kokia buvo jo nuopuolio priežastis. Galbūt karalius ėmė didžiuotis įspūdinga pergale prieš asirus? O gal tuo, kad buvo Jehovos stebuklingai išgydytas? Gal Ezekiją apakino „turtų gausybė ir garbė“? Nėra abejonių, kad Ezekijas tarnavo Jehovai visa širdimi. Vis dėlto kurį laiką jis buvo pasidavęs išdidumui ir Dievą nuliūdino. Bet vėliau jis atsitokėjo ir nusižemino. Jehova karaliui atleido, ir tiek pats Ezekijas, tiek visa tauta išvengė Dievo rūstybės (2 Met 32:25–27; Ps 138:6).

13, 14. a) Kokiomis aplinkybėmis gali paaiškėti, kas iš tiesų yra mūsų širdyje? b) Kaip turėtume reaguoti, kai mus giria?

13 Ką svarbaus suprantame apmąstydami Ezekijo istoriją? Atminkime, kad puikuotis jis ėmė netrukus po to, kai Jehova nugalėjo Sanheribo armiją ir pagydė Ezekiją nuo mirtinos ligos. Štai mes galbūt pasiekiame kokį teokratinį tikslą ar nuveikiame gerą darbą. Tada Jehova gali ir mus, vaizdžiai tariant, palikti vienus, – kad būtume išmėginti ir paaiškėtų, kas iš tiesų glūdi mūsų širdyje. Pavyzdžiui, kuris nors brolis galbūt įdėjo nemažai darbo, kad paruoštų ir pasakytų kalbą didelei auditorijai. Po kalbos daug kas negaili jam pagyrimo žodžių. Kaip tas brolis reaguos?

14 Kai esame giriami, dera atminti Jėzaus žodžius: „Padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Lk 17:10). Ir nepamirškime Ezekijo klaidos. Karalius ėmė puikti ir „neatsilygino dėkingumu už jam suteiktą malonę“. Labai svarbu apmąstyti, kiek daug gera esame iš Dievo gavę. Tai padės mums išsisaugoti puikybės, kurios jis taip nekenčia. Jei mus kas nors giria, neprisiimkime garbės sau, verčiau dėkokime Jehovai. Juk tai jo duotas rašytinis Žodis ir jo šventoji dvasia mus nuolat moko ir stiprina.

APSISPRĘSDAMAS VISKĄ KRUOPŠČIAI APSVARSTYK

15, 16. Kokią klaidą padarė Jošijas?

15 Galiausiai aptarkime, ko pasimokome iš Judo karaliaus Jošijo. Apskritai jis buvo geras valdovas, bet kartą skaudžiai suklydo ir net sumokėjo už tai savo gyvybe. (Perskaityk 2 Metraščių 35:20–22.) Jošijas išžygiavo prieš Egipto karalių Nekoją. Šis aiškiai pasakė neketinąs su Judu kariauti, bet Jošijas vis tiek pradėjo mūšį. Biblijoje rašoma, kad Egipto karaliaus žodžiai atėjo „iš Viešpaties burnos“. Tad kodėl Jošijas užsimojo kariauti su Egiptu? Biblijoje tai nepaaiškinta.

16 Galbūt kyla klausimas: iš kur Jošijas galėjo žinoti, kad Nekojo žodžiai iš tikrųjų buvo perspėjimas nuo paties Jehovos? Karalius galėjo teirautis ištikimo Dievo pranašo Jeremijo (2 Met 35:23, 25). Tačiau Šventajame Rašte neparašyta, kad jis būtų tai daręs. Be to, Egipto karalius žygiavo į Karkemišą kariauti su kita tauta, tad grėsmės Judo sostinei Jeruzalei nekėlė. Ir Nekojas visai neketino įžeidinėti Jehovos ar jo tautos. Akivaizdu, Jošijas visų šių veiksnių neapsvarstė ir apsisprendė neprotingai. Kokią pamoką čia įžvelgiame? Kai iškyla kokia nors problema ar turime dėl ko nors svarbaus apsispręsti, pirmiausia stenkimės sužinoti, kokia tuo klausimu yra Jehovos nuomonė.

17. Ko iš Jošijo klaidos pasimokome?

17 Atsidūrę keblioje padėtyje pirmiausia pagalvokime, kokie Biblijos principai mums tiktų ir kaip galėtume juos pritaikyti. Galbūt reikės skirti nemažai laiko, kad viską gerai pergalvotume ir patyrinėtume, kas ta tema rašoma mūsų organizacijos leidiniuose. Gal net norėsime prašyti vyresniųjų patarimo. Jie, visai tikėtina, atkreips mūsų dėmesį ir į kitus Biblijos principus, apie kuriuos nė nepagalvojome. Tarkim, sesuo, turinti netikintį vyrą, suplanuoja kurią nors dieną išeiti į tarnybą. Tačiau sutuoktinis pageidauja, kad tuo laiku ji niekur neitų. Jis sako, kad pastaruoju metu jie mažai laiko praleidžia kartu ir tą dieną būtų smagu ką nors nuveikti drauge. Sesuo gerai žino, kad dirbti evangelizuotojo darbą yra jos kaip krikščionės priedermė (Apd 4:20). Ji tikriausiai prisimins, jog Šventajame Rašte prisakyta klausyti Dievo ir paklusti įsakymui daryti žmones Kristaus mokiniais (Mt 28:19, 20; Apd 5:29). Tačiau jai nedera pamiršti ir dar vieno Biblijos paliepimo – būti supratinga ir paklusnia žmona (Ef 5:22–24; Fil 4:5). Sesuo tikriausiai svarstys: „Ar vyras reikalauja, kad visai neičiau į tarnybą? O gal tiesiog nori, kad tik tą vieną dieną pakeisčiau planus ir pabūčiau su juo?“ Vykdyti Jehovos valią mums, aišku, labai svarbu. Tačiau norime, kad ir visose kitose srityse sąžinė neturėtų mums ko prikišti. Tad nepristikime pusiausvyros ir prieš ką nors nuspręsdami viską kruopščiai apgalvokime.

DŽIAUKIS TARNAUDAMAS JEHOVAI VISA ŠIRDIMI

18. Kodėl tau naudinga apmąstyti keturių Judo karalių pavyzdį?

18 Kadangi esame netobuli, kartais galime padaryti klaidų, kaip ir straipsnyje aprašyti Judo karaliai: 1) imti kliautis žmogišku mąstymu, 2) pasirinkti netinkamus draugus, 3) pasikelti į puikybę ar 4) apsispręsti iš pradžių nepagalvojus, kokia Dievo valia. Aišku, suklydę neturėtume manyti, jog įtikti Dievui nebeįmanoma. Juk anuos keturis karalius Jehova laikė teisiais ir ištikimais savo tarnais. Kaip džiaugiamės, kad Jehova ir su mumis elgiasi maloningai, įžvelgia mumyse gera! Jis mato, kaip nuoširdžiai jį mylime ir trokštame jam tarnauti. Jehova nenori, kad pridarytume rimtų klaidų, todėl mus įspėja per savo Žodį. Jis pasirūpino, kad jame būtų užrašytos praeityje gyvenusių žmonių istorijos, kurias galėtume apmąstyti ir iš jų pasimokyti. Tad būkime dėkingi Jehovai už visa, kas kadaise parašyta mūsų labui.