Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Naciai neįstengė manęs palaužti

Naciai neįstengė manęs palaužti

Naciai neįstengė manęs palaužti

Papasakojo Hermina Liska

MANO laiminga vaikystė staiga nutrūko 1938-aisiais, kai gimtąją Austriją užgrobė Adolfo Hitlerio vadovaujami naciai. Netrukus mokykloje buvo liepta sveikintis „Heil Hitler“, dainuoti nacių dainas ir tapti Hitlerio jaunimo organizacijos nariais. Ryžtingai atsisakiau paklusti. Papasakosiu kodėl.

Augau su keturiais vyresniais broliais Sankt Valburgeno kaime, Karintijos žemėje, Austrijoje. Mano tėvai buvo Johanas ir Elizabet Obvegeriai (Johann ir Elisabeth Obweger). 1925 metais tėvas tapo bibelforšeriu, arba Biblijos tyrinėtoju. Šitaip tuomet vadino Jehovos liudytojus. Mama pasikrikštijo 1937-aisiais. Nuo vaikystės tėvai mane mokė Biblijos principų ir padėjo išsiugdyti meilę Dievui bei jo kūriniams. Aiškino, jog negalima garbinti jokio žmogaus, nes Jėzus Kristus yra pasakęs: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Luko 4:8).

Tėvai buvo labai svetingi. Dažnai turėdavome svečių, be to, drauge su mūsų septynių asmenų šeima gyveno ir samdiniai. Mėgome dainuoti. Toks įprotis Karintijoje išlikęs ligi šiol. Mūsų namuose vykdavo įdomūs pokalbiai Biblijos temomis. Su ilgesiu prisimenu, kaip kiekvieną sekmadienio rytą visa šeima susėsdavo svetainėje prie stalo studijuoti Biblijos.

Atsėlina baimė

Vokietija aneksavo Austriją, kai man buvo beveik aštuoneri. Nuo tada nacių reikalavimai darėsi vis griežtesni. Netrukus visiems buvo įsakyta sveikintis „Heil Hitler“. Aš to nedariau, nes vokiečių kalbos žodis „heil“ reiškia išgelbėjimą, o Hitlerį laikyti išgelbėtoju neketinau! Žinojau, kad mano išgelbėtojas — Jėzus Kristus (Apaštalų darbų 4:12). Dėl tokios nuostatos nuolat buvau išjuokiama tiek mokytojų, tiek bendraklasių. Kai man suėjo vienuolika metų, pradinės mokyklos direktorius pasakė: „Hermina, ruošiuosi tave perkelti atgal į pirmą klasę. Tokio užsispyrusio vaiko savo klasėje negaliu pakęsti!“

Kadangi broliai ir aš atkakliai laikėmės savo ir nesaliutavome, tėtį iškvietė į teismą. Liepė pasirašyti, kad atsisako savo tikėjimo ir pasižada vaikus auklėti nacių ideologijos dvasia. Tėtis pasirašyti nesutiko, todėl abiems su mama buvo atimtos tėvystės teisės. Mane išsiuntė į vieną perauklėjimo centrą maždaug už keturiasdešimties kilometrų nuo namų.

Labai greit ėmė kamuoti namų ilgesys, dažnai verkdavau. Auklėtoja vis mėgino priversti mane dalyvauti Hitlerio jaunimo judėjime, tačiau veltui. Per nacių vėliavos pagerbimo ceremoniją kitos mergaitės bandė iškelti mano dešinę ranką, bet joms nepavyko. Jaučiausi taip, kaip ir Dievo tarnai senovėje: „Tebūna svetima mums mintis palikti Viešpatį ir tarnauti kitiems dievams!“ (Jozuės 24:16).

Tėvams buvo uždrausta mane lankyti. Tačiau jie vis surasdavo būdų, kaip slapta susitikti man einant į pamokas ar mokykloje. Tos trumpos pasimatymų akimirkos nepaprastai sustiprindavo mane likti ištikimai Jehovai. Kartą tėtis man įdavė mažytę Bibliją. Ją rūpestingai paslėpiau lovoje. Kaip džiaugdavaus, kad galėjau, nors ir paslapčia, ją skaityti! Vieną dieną manęs vos nesučiupo. Kažkaip suspėjau pakišti Bibliją po antklode.

Į vienuolyną

Kadangi pastangos mane perauklėti buvo bergždžios, vadovybė nusprendė, jog taip yra dėl stiprios tėvų įtakos. Todėl 1942-ųjų rugsėjį traukiniu buvau išsiųsta į Miuncheną (Vokietija), į katalikišką Adelgundeno mokyklą, kuri buvo ir vienuolynas. Per kraustymąsi vienuolės pamatė mano Bibliją ir ją konfiskavo.

Nepaisant to, buvau pasiryžusi laikytis savo įsitikinimų ir į pamaldas bažnyčioje neidavau. Kartą vienai iš vienuolių pasakiau, jog sekmadieniais tėvai mums skaitydavo Bibliją. Negalėjau patikėti, — ji grąžino man Bibliją! Matyt, mano žodžiai palietė vienuolės širdį. Ji netgi leido, kad iš Biblijos paskaityčiau ir jai.

Kartą mokytoja man tarė: „Hermina, juk tu šviesiaplaukė ir mėlynų akių. Esi germanė, ne žydė. O Jehova yra žydų Dievas.“

„Bet, — atsakiau, — Jehova visa sukūrė. Jis yra visų mūsų Kūrėjas!“

Mokyklos direktorius taip pat bandė mane palaužti. Jis pasakė: „Klausyk, Hermina, vienas tavo brolis išėjo į armiją. Argi jis tau ne puikus pavyzdys?“ Aš apie tai žinojau, bet visai neketinau juo sekti.

„Nesu brolio pasekėja, — tariau. — Seku Jėzumi Kristumi.“ Tuomet direktorius pagąsdino išsiųsiąs mane į psichiatrinį skyrių, net davė nurodymus vienuolei, kad ten paruoštų man vietą. Tačiau grasinimo taip ir neįvykdė.

1943 metų vasarą pradėjus bombarduoti Miuncheną vaikus iš Adelgundeno perkėlė į užmiestį. Visą tą laiką mintyse skambėjo mamos žodžiai: „Jei mus kada išskirs ir net negausi mano laiškų, nepamiršk — Jehova ir Jėzus bus šalia. Jie niekuomet tavęs neapleis. Tik nenustok melstis.“

Grįžtu namo

1944-ųjų kovą buvau perkelta atgal į Adelgundeną. Kadangi Miuncheną nuolat bombardavo, kone visas dienas ir naktis praleisdavome slėptuvėse. Tėvai be perstojo reikalavo, kad man būtų leista grįžti namo. Galiausiai leidimas buvo gautas, ir tų pačių metų balandį grįžau.

Kai užėjau atsisveikinti su direktoriumi, jis pasakė: „Hermina, kai tik pasieksi namus, parašyk. Ir neatsižadėk to, ką tiki.“ Kaip pasikeitė jo požiūris! Netrukus sužinojau, kad per antskrydį žuvo devynios mergaitės ir trys vienuolės. Koks baisus karas!

Antra vertus, džiaugiausi, kad vėl esu su šeima. Pačiame karo įkarštyje, 1944-ųjų gegužę, buvau pakrikštyta vonioje ir taip parodžiau pasiaukojimą Jehovai. Kitais metais, padėčiai kiek aprimus, ėmiausi visalaikės tarnybos. Troškau dalintis su žmonėmis gerąja naujiena apie Dievo Karalystę — vienintele žmonijos viltimi gyventi taikiai ir saugiai (Mato 6:9, 10).

1950 metais susipažinau su Erichu Liska, jaunu Jehovos liudytoju, keliaujančiuoju prižiūrėtoju iš Vienos (Austrija). 1952-aisiais susituokėme ir kurį laiką abu lankėme bendruomenes bei stiprinome jas dvasiškai.

Dar po metų gimė mūsų pirmasis kūdikis, vėliau — dar du. Padaugėjus pareigų nutraukėme visalaikę tarnybą, kad pasirūpintume šeima. Visada žinojau, jog Dievas niekuomet neapvils ir suteiks jėgų, jeigu tik prie jo glausiuos. Jis nuolat man padėjo, ypač po vyro mirties 2002-aisiais. Jehova man buvo ir tebėra paguodos bei stiprybės šaltinis.

Kai žvelgiu į praeitį, esu be galo dėkinga tėvams, nuo pat mažens įdiegusiems į mano širdelę meilę Dievui ir jo rašytiniam Žodžiui — tikrosios išminties šaltiniui (2 Timotiejui 3:16, 17). Bet labiausiai esu dėkinga Jehovai, teikiančiam man jėgų kovoti su gyvenimo sunkumais.

[Anotacija 19 puslapyje]

„Nesu brolio pasekėja [...]. Seku Jėzumi Kristumi“

[Iliustracija 19 puslapyje]

Su šeima mūsų ūkyje Sankt Valburgene

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Mano tėvai Elizabet ir Johanas Obvegeriai

[Šaltinio nuoroda]

Abi nuotraukos: Foto Hammerschlag

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su savo vyru Erichu