Vienos dienos išvyka į Černobylį

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO UKRAINOJE

Katastrofa, prieš dvidešimt metų įvykusi Černobylio atominėje elektrinėje, neturi precedento. 1986-ųjų balandžio 26 dieną viename iš keturių reaktorių įvyko sprogimas. Į atmosferą pateko daugybė radioaktyviųjų medžiagų. Po stichinės ar žmogaus sukeltos nelaimės dažnai galima viską sutvarkyti ir atstatyti. Tačiau šios avarijos padarinių — radioaktyviosios taršos — kenksmingas poveikis išlieka gana ilgai.

PASTARAISIAIS metais kiekvieną gegužės 9-ąją buvę gretimų miestelių gyventojai, kartais su draugais bei giminaičiais, keliauja aplankyti apleistų savo namų. Kitu metu jie čia atvažiuoja tik palaidoti artimųjų. Tirti radiacijos poveikio aplinkai atvyksta mokslininkų. Be to, vienos dienos kelionę po šias apylinkes su gidu siūlo Ukrainos turizmo agentūros.

2005-ųjų birželį apie trumpas „nepavojingas sveikatai ekskursijas su gidu“ po Pripetę buvo rašyta laikraščio The New York Times pirmajame puslapyje. * Pripetės miestas, kuriame gyveno apie 45000 žmonių, yra maždaug už trijų kilometrų nuo reaktorių. Jis buvo įkurtas praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, bet, kaip ir daugelis kitų aplinkinių miestų, po atominės katastrofos apleistas. Dėl padidėjusios radiacijos šios vietos tapo draudžiamąja zona. Kai įvyko sprogimas, Ana ir Viktoras Rudnikai Pripetėje buvo išgyvenę maždaug metus. *

Maždaug už 15 kilometrų nuo reaktorių yra kur kas mažesnis Černobylio (taip pavadinta ir pati atominė elektrinė) miestas. Jau kurį laiką buvusiems gyventojams leidžiama kartą per metus jame apsilankyti. Tuo laiku čia atvažiuoja ir Rudnikų šeima, kuri iš pradžių gyveno Černobylyje. Norėčiau papasakoti apie vieną tokią išvyką, į kurią su jais išsirengėme ir mudu su žmona.

Nelinksma kelionė

Iš Kijevo greitkeliu pasukome į šiaurę. Važiavome per miestelius su paplentėje išsirikiavusiais namais. Kiemuose žydėjo tulpės, toliau matėsi daržai. Nuo vieno miestelio iki kito, kiek akys užmato, driekėsi kukurūzų, kviečių ir saulėgrąžų laukai.

Tačiau po kurio laiko pervažiavome nematomą ribą. Jos nežymėjo joks kelio ženklas, bet pajutome, kad čia viskas kitaip. Pakelės miesteliuose tvyrojo nejauki tyla. Namų langai išdaužyti, ant durų — spynos. Kiemai ir daržai apaugę piktžolėmis.

Įvažiavome į pirmą draudžiamosios zonos ruožą maždaug už 30 kilometrų nuo reaktoriaus. „Šioje teritorijoje radiacijos lygis gana aukštas, — paaiškino Ana. — Todėl iš daugybės miestelių bei kaimų į buvusią Sovietų Sąjungą gyventi išvyko per 150000 žmonių.“

Netrukus privažiavome kitą draudžiamosios zonos ruožą, atitvertą aukšta spygliuotos  vielos tvora. Šalia stovėjo medinis namelis, primenantis muitinės kontrolės postą. Čia budi sargybiniai ir kontroliuoja visą eismą. Vienas jų patikrino mūsų pasus, užregistravo automobilį ir tik tuomet atidarė vartus.

Įvažiavome. Aukštai viršum mūsų galvų tarsi žalias skliautas kelią gaubė šviežia lapija pasidabinusios medžių šakos. Vešėte vešėjo pomiškis. Nesimatė nei apdegusių medžių, nei sunykusių krūmynų, kokius įsivaizdavau pamatysiąs. Pakelėje stovėjo masyvi baltų plytų siena su mėlynų raidžių miesto pavadinimu. Privažiavome Černobylį.

Ant pačios miesto ribos buvo vaistinė. Joje anksčiau dirbo Viktoro mama. Apdulkėjusiame, purviname lange tebekabojo išblukusi lentelė su užrašytu darbo laiku. Netoli parko pamatėme kultūros rūmus. Ana prisiminė laikus, kai miestiečiai mėgdavo po darbo čia ilsėtis bei žiūrėti įvairių atlikėjų pasirodymus. Šalia buvo kino teatras „Ukraina“. Kadaise vaikai, slėpdamiesi nuo alinančio karščio, bėgdavo į jo vėsią salę žiūrėti naujausių filmų. Deja, čia jau seniai nebegirdėti žiūrovų juoko. Ana su Viktoru nusivedė mus į savo namus visai netoli miesto centro. Duris iš gatvės jau buvo užgožę neprižiūrimi medžiai. Pro peraugusias piktžoles vorele prasigavome iki kitų, iš kiemo pusės. Vietoje jų žiojėjo išgriuvusi anga.

Viduje viskas buvo suniokota. Ant surūdijusios metalinės lovos dryksojo apipelijęs čiužinys. Nelyginant murzini varvekliai karojo nudriskę sienų apmušalai. Ana pasilenkė ir nuo kambaryje besimėtančių nuolaužų pakėlė seną nuotrauką. „Visada svajojau grįžti ir viską rasti kaip buvę, — pasakė ji su liūdesiu. — Kaip skaudu matyti, kad per tuos metus mūsų namai pavirto į laužą, viskas išgrobstyta!“

Išėję iš Rudnikų namų patraukėme iki gatvės galo. Prie vieno gatvės kampo grupelė žmonių apie kažką gyvai šnekučiavosi. Už puskilometrio gatvė baigėsi. Priėjome parką. Čia nuo stataus skardžio atsivėrė vaizdas į ramios upės platybes. Švelnus vėjelis virpino baltus kaštonų žiedus. Žemyn į prieplauką  vingiavo laiptai. Ant jų 1986-aisiais šimtai žmonių laukė laivo, kuriuo turėjo iš čia evakuotis.

Pernai Rudnikai pirmą sykį aplankė ir savo buvusius namus Pripetėje, kuriuos paliko prieš 19 metų, po sprogimo branduoliniame reaktoriuje.

Dėl ko verta susimąstyti

2006-ųjų balandį 20-osios branduolinės katastrofos metinės bus minimos įvairiai. Daugeliui tai svarbus priminimas, kad žmogus, net ir nuoširdžiai stengdamasis, be Dievo vadovavimo žemėje tvarkytis nepajėgia (Jeremijo 10:23, NW).

Pernai rugsėjį buvo paskelbti mokslinių tyrimų rezultatai, kuriais remiantis iš naujo įvertintas įvykusios tragedijos mastas. Jungtinių Tautų pavedimu parengtoje ataskaitoje rašoma, jog per pačią katastrofą žuvo 56 žmonės. Joje prognozuojama, kad iš viso spindulinė liga nusineš 4000 gyvybių. Paprastai seniau buvo spėjama, kad dėl radiacijos mirs 15000—30000 žmonių. New York Times 2005-ųjų rugsėjo 8 d. vedamajame straipsnyje pažymėta, jog tokią JT ataskaitą „ne viena aplinkosaugos organizacija kritikavo dėl jos neobjektyvumo ir bandymo nuslėpti potencialų pavojų, kuris kyla eksploatuojant branduolines jėgaines“.

Viktoras po šitos katastrofos įgijo žinių apie savo Kūrėją, Jehovą Dievą, ir dabar sako: „Mes nebesame tokie prislėgti, nes žinome, kad pradėjus valdyti Dievo Karalystei šitokių baisių katastrofų niekada nebus. Laukiame laiko, kada mūsų brangus gimtasis kraštas — Černobylio apylinkės — atsigaus ir taps nuostabia rojaus vieta.“

Nuo tada, kai įvyko Černobylio katastrofa, Biblijos pažadu, kad rojus bus atkurtas ir apims visą žemę, tvirtai pradėjo tikėti milijonai žmonių (Pradžios 2:8, 9; Apreiškimo 21:3, 4). Vien Ukrainoje per tuos 20 metų šią viltį su džiaugsmu ėmė puoselėti dar per 100000 asmenų. Galbūt tai paskatins ir jus susimąstyti apie laimingą ateitį, žadamą tiems, kurie stengiasi sužinoti Dievo tikslus.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

Paminklas rizikavusiems gyvybe

Šis paminklas pastatytas pagerbti žmonėms, kurie darbavosi šalinant Černobylio katastrofos padarinius: gesino gaisrą bei statė gelžbetonio sarkofagą apgaubti smilkstančioms reaktoriaus liekanoms, kad sumažėtų radioaktyvusis fonas. Jų buvo šimtai tūkstančių. Pagal prognozes, dėl tiesioginio katastrofos poveikio mirtis nusineš maždaug 4000 gyvybių, daugiausia tų, kurie dirbo pačioje nelaimės vietoje.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Masyvi siena su Černobylio miesto pavadinimu ir kino teatras

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Rudnikai savo namuose Černobylyje

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Jėgainė, kurioje įvyko katastrofa; maždaug už trijų kilometrų nuo jos Rudnikų namai Pripetėje (nuotrauka aukščiau dešinėje)