„Kova yra ne jūsų, bet Dievo“

PAPASAKOJO V. GLENAS HAU

Per paskutinius šešis dešimtmečius Jehovos Liudytojams Kanadoje daug kartų teko ginti savo teises teismuose. Jų pergalės neliko nepastebėtos teisinės visuomenės. Aš dalyvavau kai kuriose iš šių bylų ir neseniai už drąsų advokatavimą man buvo paskirtas Amerikos teisininkų kolegijos apdovanojimas. Per apdovanojimo įteikimo ceremoniją buvo konstatuota, jog bylos, susijusios su Jehovos Liudytojais, „tapo tvirtu ginklu prieš valstybės piktnaudžiavimą savo galiomis..., nes per jas [bylas] susiformavo teisiškai galiojantis numanomas asmens teisių kodeksas, pripažįstantis bei ginantis visų kanadiečių teises.“ Leiskite papasakoti smulkiau apie kai kurias bylas ir apie tai, kaip tapau teisininku bei Jehovos Liudytoju.

DŽORDŽAS Riksas — Biblijos Tyrinėtojas, kaip tada buvo vadinami Jehovos Liudytojai, — 1924-aisiais apsilankė pas mano tėvus Toronte (Kanada). Mano mama Besi Hau, smulkutė moteris, pakvietė jį pasikalbėti. Man buvo penkeri, o mano broliui Džo treji.

Netrukus mama ėmė lankyti Biblijos Tyrinėtojų sueigas Toronte. 1929-aisiais ji pradėjo visalaikę pionierės tarnybą ir tęsė ją iki 1969-ųjų, iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Savo ryžtinga, nenuilstama tarnyba ji rodė puikų pavyzdį mums ir daugeliui padėjo pažinti Biblijos tiesą.

Mano tėvas Frenkas Hau buvo santūrus žmogus, bet iš pradžių priešinosi mamos religinei veiklai. Tačiau ji išmintingai kviesdavo apsilankyti ir pasikalbėti su juo keliaujančiuosius tarnus, pavyzdžiui, Džordžą Jangą. Laikui bėgant, tėvo nuostata sušvelnėjo. Pastebėjęs biblinės tiesos gerą poveikį šeimai, jis pasidarė labai palankus, nors Liudytoju taip ir netapo.

Apsisprendimas tarnauti Dievui

1936-aisiais baigiau vidurinę mokyklą. Paauglystėje aš ne itin domėjausi dvasiniais dalykais. Gyvenome didžiojo sąstingio laikais ir perspektyvos gauti darbą buvo niūrios. Todėl įstojau į Toronto universitetą. 1940-aisiais nusprendžiau imtis teisės mokslų. Šis sprendimas mamos nenustebino. Kai buvau vaikas, ji dažnai susierzinusi sakydavo: „Tas mažas išdykėlis ginčysis dėl bet ko! Tikriausiai jis bus advokatas!“

1940-ųjų liepos 4-ąją, kaip tik prieš man pradedant mokytis teisės mokykloje, Kanados valdžia be perspėjimo uždraudė Jehovos Liudytojų veiklą. Tai buvo esminis posūkis mano gyvenime. Kai vyriausybė iš visų jėgų nusitaikė į šią mažutę geranoriškų, kuklių žmonių organizaciją, aš įsitikinau, jog Jehovos Liudytojai — tikrieji Jėzaus pasekėjai. Kaip jis ir išpranašavo, jie buvo ‛visų tautų nekenčiami dėl jo vardo’ (Mato 24:9, Brb). Aš pasiryžau tarnauti Visagaliui, vadovaujančiam šiai organizacijai. 1941-ųjų vasario 10  dieną parodžiau pasiaukojimą Jehovai Dievui krikštu vandenyje.

Norėjau tuoj pat imtis pionieriaus tarnybos, tačiau Džekas Neitanas, kuris tuo metu vadovavo skelbimo darbui Kanadoje, paskatino mane užbaigti teisės mokslus. Aš sutikau ir baigiau juos 1943-iųjų gegužę. Po to pradėjau tarnauti pionierium. Rugpjūtį buvau pakviestas į Sargybos bokšto bendrijos filialą Toronte rūpintis Jehovos Liudytojų teisiniais reikalais. Kitą mėnesį man buvo suteikta teisė advokatauti Ontarijo provincijoje (Kanada).

Teisiškai giname gerąją naujieną

Tebesiautė II pasaulinis karas ir Jehovos Liudytojų veikla Kanadoje vis dar buvo uždrausta. Vyrus bei moteris įkalindavo tiesiog už tai, kad jie buvo Liudytojai. Vaikus šalino iš mokyklų, kai kuriuos netgi atiduodavo į globos namus. Visa tai — už atsisakymą atlikti nacionalistinį garbinimo veiksmą: saliutuoti vėliavai ar giedoti valstybės himną. Profesorius Viljamas Kaplanas, parašęs knygą State and Salvation: The Jehovah’s Witnesses and Their Fight for Civil Rights, teigė, jog „Jehovos Liudytojai buvo viešai užgauliojami, ėmė užkliūti valstybei ir tapo netolerantiškos vyriausybės neoficialių išpuolių bei aistrų ir karinio patriotizmo apimtų gyventojų atviro priešiškumo taikiniu“.

Liudytojai siekė, kad draudimas būtų panaikintas, tačiau nesėkmingai. 1943-iųjų spalio 14 dieną jis buvo netikėtai atšauktas. Tačiau Liudytojai vis dar tebebuvo kalėjimuose bei darbo stovyklose, vaikams vis dar nebuvo leidžiama mokytis valstybinėse mokyklose; Sargybos bokšto bendrijos bei Tarptautinės Biblijos tyrinėtojų draugijos (jai priklausė biuras Toronte) veikla tebebuvo uždrausta.

1943-iųjų pabaigoje mudu su Persiu Čapmanu, tarnavusiu Kanados filiale, nuvykome į Niujorką pasitarti su tuometiniu Sargybos bokšto bendrijos prezidentu Natanu Noru ir bendrijos viceprezidentu bei advokatu Haidenu Kovingtonu. Brolis Kovingtonas buvo patyręs teisininkas. Ilgainiui jis pasiekė stulbinančių pergalių — apgynė 36 iš 45 apeliacinių skundų Jungtinių Valstijų Aukščiausiajame teisme.

Palengvėjimas Kanados Liudytojams atėjo ne iš karto. 1944-aisiais buvo grąžinta filialo nuosavybė Toronte ir leista sugrįžti tiems, kurie tarnavo ten prieš draudimą. 1945-aisiais Ontarijo provincijos aukščiausiasis teismas paskelbė, jog vaikai negali būti verčiami dalyvauti renginiuose, kurie nesiderina su jų religiniais įsitikinimais. Buvo duotas įsakymas  grąžinti į mokyklas pašalintus vaikus. Galiausiai 1946-aisiais Kanados vyriausybė išlaisvino visus Liudytojus iš darbo stovyklų. Vadovaujamas brolio Kovingtono, aš išmokau drąsiai ir ryžtingai, o svarbiausia, pasitikėdamas Jehova ginti šiuos reikalus.

Kvebeko batalijos

Nors Jehovos Liudytojų religijos laisvė daugumoje Kanados dalių dabar buvo gerbiama, buvo viena išimtis — prancūzų katalikų Kvebeko provincija. Ši provincija jau daugiau kaip 300 metų buvo tiesiogiai valdoma Romos katalikų bažnyčios. Mokyklos, ligoninės bei dauguma visuomeninių tarnybų priklausė dvasininkams arba buvo jų kontroliuojamos. Kvebeko įstatymų leidžiamosios valdžios būstinėje šalia pirmininko kėdės netgi stovėjo sostas katalikų kardinolui!

Premjeras bei Kvebeko generalinis prokuroras Morisas Duplesi buvo diktatorius, dėl kurio, pasak Kvebeko istoriko Žeraro Peltjė, provincijoje „dvidešimt metų viešpatavo melas, neteisybė ir korupcija, nuolatinis piktnaudžiavimas valdžia, dominavo riboti protai bei triumfavo bukagalviškumas.“ Duplesi sustiprino savo politinę valdžią darbuodamasis ranka rankon su Romos katalikų kardinolu Vileniovu.

Penktojo dešimtmečio pradžioje Kvebeke buvo 300 Liudytojų — dauguma, tarp jų ir mano brolis Džo, — pionieriai, atvykę iš įvairių Kanados vietų. Paspartėjus skelbimo darbui Kvebeke, dvasininkijos spaudžiama vietos policija ėmėsi represijų, neduodama ramybės Liudytojams pasikartojančiais areštais bei neteisingai pritaikydama mūsų religinei veiklai vietinės valdžios potvarkius dėl verslo.

Aš taip dažnai keliaudavau iš Toronto į Kvebeką ir atgal, kad galų gale buvau paskirtas į Kvebeką padėti teisininkams, neliudytojams, kurie atstovavo mūsų krikščionims broliams bei seserims. Kiekvieną darbo dieną pirmoji mano užduotis būdavo sužinoti, kiek žmonių vakarykščiai areštuota, ir skubėti į vietos teismo rūmus susitarti dėl užstato. Laimei, pasiturintis Liudytojas Frankas Ronkarelis pasirūpindavo užstatu daugeliu šių atvejų.

Nuo 1944-ųjų iki 1946-ųjų skaičius žmonių, patrauktų baudžiamojon atsakomybėn dėl nepagrįstų kaltinimų vietinės valdžios potvarkių pažeidimu šoktelėjo nuo 40 iki 800! Liudytojus be perstojo areštuodavo bei neduodavo ramybės ne tik viešoji valdžia; netrukus prasidėjo katalikų dvasininkijos kurstomi išpuoliai.

1946-ųjų lapkričio 2 ir 3 dienomis, siekiant atkreipti dėmesį į šią krizę, Monrealyje buvo surengta speciali asamblėja. Brolis Noras pasakė baigiamąją kalbą, pavadintą „Ką darysime?“ Visi dalyviai džiaugėsi išgirdę jo atsakymą. Jis garsiai perskaitė: „Kvebeke liepsnojanti neapykanta Dievui, Kristui ir laisvei — visos Kanados gėda.“ Tai buvo liepsningas keturių puslapių traktatas (dabar laikomas istoriniu dokumentu) su smulkiai nurodytais vardais, datomis bei vietovių pavadinimais apie Kvebeke vykusias dvasininkijos sukurstytas riaušes, žiaurų policijos elgesį, areštus  bei aršius išpuolius prieš Jehovos Liudytojus. Po 12 dienų šis traktatas buvo pradėtas platinti visoje Kanadoje.

Tomis dienomis Duplesi viešai paskelbė „negailestingą karą“ Jehovos Liudytojams. Tačiau netyčia jis pasidarbavo mūsų naudai. Kaip? Nurodydamas, jog bet kas, platinantis traktatą „Kvebeke liepsnojanti neapykanta“, bus apkaltintas antivyriausybine veikla; o tai labai didelis nusikaltimas, kurį, aplenkdamas Kvebeko teismus, turi svarstyti Kanados Aukščiausiasis teismas. Pagautas įniršio Duplesi nepagalvojo apie jokias pasekmes. Paskiau jis pats nurodė anuliuoti Franko Ronkarelio licenciją pardavinėti gėrimus, kuri buvo pagrindinis mūsų užstatų šaltinis. Kadangi nebebuvo įmanoma prekiauti vynu, puikus brolio Ronkarelio restoranas Monrealyje per keletą mėnesių buvo uždarytas ir brolis finansiškai žlugo.

Areštų padaugėjo. Vietoje 800 netrukus baudžiamojon atsakomybėn jau buvo patraukta 1600 Liudytojų. Dauguma advokatų bei teisėjų reiškė nepasitenkinimą, kad Kvebeko teismai užversti visomis šiomis Jehovos Liudytojų bylomis. Atsakydami į tai, mes pasiūlydavome lengvą išeitį: tegu policija, užuot suiminėjusi krikščionis, gaudo nusikaltėlius. Taip problema būtų išspręsta!

Du drąsūs teisininkai, žydai A. L. Steinas iš Monrealio ir Semas S. Bardas iš Kvebeko miesto, padėjo mums daugelyje bylų, ypač iki 1949-ųjų, kol buvau paskirtas į Kvebeko advokatūrą. Pjeras Elijotas Trudo, vėliau tapęs Kanados ministru pirmininku, rašė, jog Jehovos Liudytojai Kvebeke „buvo išjuokiami, persekiojami bei nekenčiami visos mūsų visuomenės, tačiau kovai su bažnyčia, vyriausybe, valstybe, policija bei viešąja nuomone jie sugebėjo pasinaudoti teisinėmis priemonėmis“.

Kvebeko teismai akivaizdžiai parodė savo nuostatą tuo, kaip pasielgė su mano broliu Džo. Jis buvo apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimu. Neetatinis teisėjas Žanas Mersjė nuteisė Džo didžiausia bausme — 60 dienų kalėjimo. Paskiau, visiškai praradęs savitvardą, jis ėmė šaukti iš vietos, jog norėtų išsiųsti Džo į kalėjimą iki gyvos galvos!

Viename laikraštyje buvo rašoma, kad Mersjė davė nurodymus Kvebeko policijai „tuoj pat areštuoti kiekvieną pasitaikiusį pažįstamą Liudytoją ar asmenį, įtariamą juo esant“. Toks elgesys tiktai patvirtino mūsų traktate „Kvebeke liepsnojanti neapykanta“ išdėstytų kaltinimų teisingumą. Kai kurių straipsnių antraštės Kanados laikraščiuose, leidžiamuose ne Kvebeke, skambėjo taip: „Į Kvebeką grįžta viduramžiai“ (The Toronto star), „Inkvizicijos sugrąžinimas“ (The Globe and Mail, Torontas), „Fašizmo tvaikas“ (The Gazette, Gleis Bėjus, Naujoji Škotija).

Gynyba dėl kaltinimo antivyriausybine veikla

1947-aisiais aš su ponu Steinu dalyvavau mūsų pirmoje byloje, kurioje buvo bandoma apkaltinti antivyriausybine veikla Imą Bušą. Imas netoli savo namų buvo išplatinęs keletą traktatų. Nagrinėdami Imo bylą mes įrodėme, jog traktate „Kvebeke liepsnojanti neapykanta“ nėra netiesos: jame tiktai  įtikinama kalba išreikštas nepasitenkinimas dėl žiauraus elgesio su Jehovos Liudytojais. Mes parodėme, jog niekada nebuvo apkaltinti asmenys, kurie taip žiauriai elgėsi. Imas buvo pripažintas kaltu vien tik už šių faktų paskelbimą viešai. Iš esmės kaltinimas reiškia štai ką: sakyti tiesą tapo nusikaltimu!

Kvebeko teismai rėmėsi miglotu 350 metų senumo „antivyriausybinės veiklos“ apibrėžimu, kuriame sakoma, jog kaltu gali būti pripažintas kiekvienas žmogus, kritikuojantis vyriausybę. Duplesi, siekdamas užgniaužti savo režimo kritiką, irgi naudojosi šiuo apibrėžimu. Tačiau 1950-aisiais Kanados Aukščiausiasis teismas pritarė mūsų pareiškimui, jog šiuolaikinėje demokratinėje šalyje „antivyriausybinė veikla“ yra smurto arba maišto prieš vyriausybę kurstymas. Traktate „Kvebeke liepsnojanti neapykanta“ tokių raginimų nebuvo, buvo tik pasinaudota žodžio laisvės teise. Priėmus šį vienintelį reikšmingą sprendimą, visos 123 bylos dėl antivyriausybinės veiklos buvo nutrauktos! Aš savo akimis mačiau, kaip Jehova davė pergalę.

Kova su cenzūra

Kvebeko mieste galiojo vietinės valdžios potvarkis, draudžiantis platinti literatūrą be policijos viršininko leidimo. Tai buvo atvira cenzūra, o kartu ir religijos laisvės pažeidimas. Remiantis šiuo potvarkiu, keletą kartų buvo apkaltintas bei trejetui mėnesių įkalintas Lorjė Somiuras, tuo metu tarnavęs keliaujančiuoju prižiūrėtoju.

1947-aisiais Lorjė Somiuro vardu buvo pareikštas civilinis ieškinys uždrausti taikyti šį potvarkį Jehovos Liudytojams. Kvebeko teismai priėmė mums nepalankų sprendimą, tad mes vėl kreipėmės į Kanados Aukščiausiąjį teismą. 1953-iųjų spalį po septynias dienas trukusio bylos nagrinėjimo, kuriame dalyvavo visi devyni šio teismo teisėjai, mūsų prašymas uždrausti taikyti šį potvarkį buvo patenkintas. Teismas pripažino, jog viešas spausdintų biblinių pamokslų platinimas yra esminė Jehovos Liudytojų krikščioniško garbinimo dalis, tad pagal konstituciją cenzūra šiems pamokslams netaikytina.

Taigi Bušo byloje buvo priimtas sprendimas, kad tai, ką kalbėjo Jehovos Liudytojai, — teisėta; sprendimas Somiuro byloje nustatė, kaip bei kur apie tai gali būti kalbama. Pergalė Somiuro byloje privertė Kvebeke nutraukti daugiau kaip 1100 vietinės valdžios potvarkiais pagrįstų kaltinimų. Monrealyje dėl įrodymų stokos irgi buvo atmesta daugiau kaip 500 kaltinimų. Netrukus visi kaltinimai buvo atmesti — persekiojimai Kvebeke liovėsi!

Paskutinė Duplesi ataka

Nebelikus prieš Jehovos Liudytojus nukreiptų įstatymų, 1954-ųjų sausio pradžioje Duplesi pateikė įstatymų leidžiamajam organui naujo įstatymo Nr. 38 projektą; žiniasklaida jį apibūdino kaip ‛įstatymą prieš Jehovos Liudytojus’. Jame buvo numatyta, kad įtarusieji, jog koks nors asmuo ketina pareikšti ką nors „įžeidžiančio ar užgaulaus“, gali oficialiai pateikti ieškinį be jokių įrodymų. Tokiu atveju Duplesi, kaip generalinis prokuroras, galėtų išleisti įsakymą, draudžiantį apkaltintam asmeniui bet ką pareikšti viešai. Išleidus įsakymą dėl vieno asmens, draudimas kalbėti viešai taip pat galiotų visiems, kurie priklauso tai pačiai bažnyčiai. Be to, būtų konfiskuotos bei sunaikintos visos tai bažnyčiai priklausančios Biblijos bei religinė literatūra ir, kol byla nagrinėjama, — o tai galėjo trukti kelerius metus — uždarytos visos garbinimo vietos.

Įstatymo Nr. 38 projektas buvo kopija įstatymo, sugalvoto XV amžiuje, kai siautė Torkvemados vadovaujama Ispanijos inkvizicija. Kaltinamasis bei visi jo bendraminčiai netekdavo pilietinių teisių, nesant jokių įrodymų dėl įstatymo pažeidimo. Spaudoje buvo pranešta, jog ryšium su įstatymo Nr. 38 projektu provincijos policijai buvo duotas nurodymas uždaryti visas Jehovos Liudytojų Karalystės sales, konfiskuoti ir sunaikinti jų Biblijas bei kitą literatūrą. Iškilus šiai siaubingai grėsmei,  Jehovos Liudytojai iš tos provincijos išgabeno visus religinius leidinius. Tačiau jie ir toliau tęsė skelbimo darbą, naudodamiesi vien Biblijomis.

Įstatymas buvo priimtas 1954-ųjų sausio 28 dieną. Sausio 29-osios rytą, 9-ą valandą, aš buvau prie teismo rūmų durų visų Kvebeko provincijos Jehovos Liudytojų vardu pareikšti ieškinį visiškai anuliuoti šį įstatymą, kol Duplesi dar neėmė jo taikyti. Teisėjas nesutiko jo atšaukti laikinai, nes įstatymu Nr. 38 dar nebuvo pasinaudota. Tačiau jis pasakė, jog, valdžiai pabandžius tuo įstatymu pasinaudoti, aš galiu kreiptis į jį dėl apsaugos. Taigi tas teisėjo pareiškimas prilygo laikinam įstatymo anuliavimui, nes Duplesi veiksmai bus sustabdyti, kai tik jis pamėgins pasinaudoti tuo įstatymu!

Kitą savaitę laukėme, ar policija imsis kokių nors priemonių pagal naująjį įstatymą. Nieko neįvyko! Kad išsiaiškintume kodėl, surengiau bandymą. Dvi pionierės, Viktorija Dogaluk (vėliau Styl) ir Helen Dogaluk (vėliau Simkoks), vaikščiojo su literatūra po namus Trua Rivjere — mieste, kuriame gyveno Duplesi. Ir vėl jokios reakcijos. Kol seserys buvo tuo užsiėmusios, aš pasiunčiau Lorjė Somiurą paskambinti provincijos policijai. Neprisistatęs, kas esąs, jis pareiškė nepasitenkinimą, kad Jehovos Liudytojai skelbia, o policija nesilaiko naujo Duplesi įstatymo.

Susigėdęs pareigūnas į kaltinimą atsakė: „Taip, mes žinome, jog įstatymas buvo priimtas, tačiau kitą dieną Jehovos Liudytojai pasiekė, kad jis nebūtų taikomas, tad mes nieko negalime daryti.“ Tuoj pat parsivežėme į provinciją visą literatūrą ir dešimtį metų, kol šis reikalas buvo svarstomas teismuose, mūsų skelbimo darbas sėkmingai judėjo į priekį.

Nors įstatymas Nr. 38 nebuvo taikomas, mes siekėme, kad jis būtų pripažintas nekonstituciniu. Kad įrodytume, jog šis įstatymas nukreiptas tiesiog prieš Jehovos Liudytojus, nusprendėme žengti drąsų žingsnį — išsiųsti teismo šaukimą pačiam Duplesi ir priversti jį dalyvauti nagrinėjant bylą bei duoti parodymus. Kryžminė jo apklausa, kurią aš vedžiau, truko dvi su puse valandos. Ne kartą pateikiau jam jo paties viešus pareiškimus apie „negailestingą karą su Jehovos Liudytojais“ bei priminiau jo tvirtinimą, jog įstatymas Nr. 38 pribaigs Jehovos Liudytojus Kvebeke. Įniršęs jis užsipuolė mane asmeniškai: „Jaunuoli, tu tiesiog akiplėša!“

„Pone Duplesi, — atsakiau, — jei mes diskutuotume apie asmenybes, ir aš galėčiau pasakyti savo nuomonę, tačiau mes turime sutelkti dėmesį į tai, ką svarstome, tad gal malonėtumėte paaiškinti teismui, kodėl jūs neatsakėte į paskutinį klausimą.“

1964-aisiais argumentus prieš įstatymą Nr. 38 pareiškiau Kanados Aukščiausiajam teismui. Tačiau teismas atsisakė įstatymą paskelbti nekonstituciniu, nes šis niekada nebuvo pritaikytas. Tuo metu Duplesi jau buvo miręs ir įstatymas Nr. 38 daugiau niekam neberūpėjo. Juo niekada nebuvo pasinaudota nei prieš Jehovos Liudytojus, nei prieš ką nors kitą.

Duplesi mirė 1959-aisiais; prieš tai Kanados Aukščiausiasis teismas priteisė jam sumokėti broliui Ronkareliui už nuostolius, kuriuos šis patyrė neteisėtai anuliavus jo prekybos gėrimais licenciją. Nuo to laiko daugelis Kvebeko provincijos žmonių pasidarė labai draugiški. Vyriausybės surašymo duomenimis, Liudytojų skaičius dabar išaugo iki 33000, 1943-iaisiais jų buvo 300. Dabar toje provincijoje Jehovos Liudytojai pagal dydį yra ketvirta religinė grupė. Šių teismo pergalių ar sėkmingos Jehovos Liudytojų tarnybos aš nelaikau žmonių laimėjimu. Veikiau tai įrodo, jog pergalę suteikia Jehova, nes kova yra ne mūsų, bet jo (2 Kronikų 20:15).

Pasikeitusios aplinkybės

1954-aisiais vedžiau žavią pionierę iš Anglijos Margaritą Bigel ir mes drauge ėmėmės pionieriaus tarnybos. Aš ir toliau vedžiau teismo bylas dėl Jehovos Liudytojų Kanadoje  bei Jungtinėse Valstijose ir ėjau konsultanto pareigas sprendžiant kai kurias bylas Europoje bei Australijoje. Margarita tapo mano sekretore ir daugelį metų buvo neįkainojama parama. 1984-aisiais drauge su Margarita grįžome gyventi į Kanados filialą ir aš padėjau įkurti Juridinį skyrių. Liūdna, tačiau 1987-aisiais Margarita mirė nuo vėžio.

Po motinos mirties 1969-aisiais mano brolis Džo su žmona Elsi — jie abu buvo baigę Sargybos bokšto Gileado misionierių mokyklos devintąją klasę — pasiėmė tėvą pas save ir 16 metų rūpinosi juo iki jo mirties. Taip pasiaukodami jie leido man pasilikti visalaikėje tarnyboje ir aš visada būsiu dėkingas už tai.

Kova tęsiasi

Metams bėgant teisinės Jehovos Liudytojų kovos pasikeitė. Dauguma bylų buvo susijusios su prašymu gauti sklypą bei leidimą statyti Karalystės ar asamblėjų salę. Kitos buvo debatai dėl vaikų globos, kuomet tėvai ne Jehovos Liudytojai kaltindami religiniu fanatizmu bandydavo gauti išimtinę globos teisę arba apriboti kito iš tėvų, Liudytojo, teises diegti vaikams naudingus religinius įsitikinimus.

1989-aisiais padėti spręsti teisinių reikalų į Kanados filialą laikinai atvyko amerikietė teisininkė Linda Mening. Tų metų lapkritį mes susituokėme ir nuo tada džiaugsmingai tarnaujame čia kartu.

Paskutiniajame dešimtmetyje mudu su Džonu Barnsu, teisininku, su kuriuo kartu darbavomės Kanados filiale, nuvykome į Japoniją padėti broliams krikščionims laimėti konstitucinę bylą dėl studentų teisės nedalyvauti jų mokyklose privalomose savigynos menų pratybose. Be to, pasiekėme pergalę byloje vieno suaugusiojo, atsisakiusio kraujo perpylimo.

Paskiau 1996 ir 1997 metais dėl Jehovos Liudytojų veiklos uždraudimo Singapūre bei su tuo susijusių kaltinimų mudu su Linda turėjome privilegiją praleisti ten penketą mėnesių. Aš gyniau 64 vyrus, moteris bei jaunuolius dėl jiems iškeltų kriminalinių kaltinimų už krikščioniškų sueigų lankymą ir Biblijų bei religinės literatūros laikymą. Mes nelaimėjome nė vienos šių bylų, tačiau matėme, kaip Jehova pastiprino savo ištikimus tarnus tai ištverti su švaria sąžine bei džiaugsmu.

Dėkingas, jog galiu prisidėti

Sulaukęs 80, džiaugiuosi gera sveikata ir tuo, kad ir toliau galiu prisidėti prie Jehovos tautos teisinių kovų. Tebesu visada pasiruošęs eiti į teismą ir remti, kas teisinga. Man malonu matyti Kanadoje išaugusį Liudytojų skaičių: 1940-aisiais jų buvo 4000, dabar — 111000. Žmonės bei įvykiai keičiasi, tačiau Jehova nuolat veda savo tautą pirmyn, rūpindamasis jos dvasiniu klestėjimu.

Ar yra sunkumų? Taip, tačiau Jehovos Žodis patikina mus: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, nebus sėkmingas“ (Izaijo 54:17). Daugiau kaip 56 metus praleidau visalaikėje tarnyboje ‛gindamas ir teisiškai įtvirtindamas gerąją naujieną’, tad iš patirties galiu paliudyti, kokia teisinga Izaijo pranašystė! (Filipiečiams 1:7, NW)

[Iliustracija 19 puslapyje]

Aš su jaunesniuoju broliu ir mūsų tėvais

[Iliustracija 19 puslapyje]

Advokatas Haidenas Kovingtonas

[Iliustracija 19 puslapyje]

Aš su Natanu Noru

[Iliustracija 20 puslapyje]

Duplesi klūpo priešais kardinolą Vileniovą

[Šaltinio nuoroda]

Photo by W. R. Edwards

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Frankas Ronkarelis

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Canada Wide

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Imas Bušas

[Iliustracija 24 puslapyje]

Aš su kolegomis teisininkais Džonu Barnsu ir žmona Linda