Kada senovės Jeruzalė buvo sugriauta? Pirma dalis

Kodėl svarbu tai žinoti, ką kalba faktai

Tai pirmasis iš dviejų straipsnių, kuriuose bus nagrinėjami istorijos klausimai, susiję su senovės Jeruzalės sunaikinimo metais. (Antrasis straipsnis bus išspausdintas kitame numeryje.) Juose pateiksime išsamius Biblija ir kitais šaltiniais pagrįstus atsakymus į kai kurių mūsų skaitytojų iškeltus klausimus.

„Remiantis istorikų ir archeologų išvadomis, visuotinai pripažįstama, kad Jeruzalė buvo sunaikinta 586 arba 587 metais prieš mūsų erą. * Kodėl Jehovos liudytojai sako, jog tai įvyko 607 metais prieš mūsų erą? Kuo šis jūsų tvirtinimas pagrįstas?“

TAIP rašė vienas mūsų skaitytojas. Kodėl mums svarbu tiksliai žinoti, kokiais metais Babilono karalius Nebukadnecaras II (Nabuchodonosaras II) sugriovė Jeruzalės miestą? Yra kelios priežastys. Pirma, tas įvykis ženklino labai svarbią permainą Dievo tautos istorijoje. Vienas istorikas pavadino tai „nelaime, tikrai šiurpia nelaime“. Nebeliko šventyklos, kuri daugiau nei 400 metų buvo Visagalio Dievo garbinimo centras. „Dieve, [...] suteršė tavo šventyklą, ir pavertė Jeruzalę griuvėsiais“, — aimanavo psalmininkas (Psalmyno 79:1).

Antra, žinodami, kuriais metais toji „šiurpi nelaimė“ iš tikrųjų įvyko, ir matydami, kad Jehovos garbinimas Jeruzalėje buvo atkurtas tiksliai tada, kaip Biblijoje ir išpranašauta, Dievo Žodžiu pasitikėsime dar labiau. Tad kodėl Jehovos liudytojai tvirtina Jeruzalės sunaikinimą įvykus dviem dešimtmečiais anksčiau nei teigia istorikai? Trumpai tariant, jie remiasi Biblijoje užrašytais faktais.

Kam skirti „septyniasdešimt metų“?

Dar gerokai iki Jeruzalės sunaikinimo žydų pranašas Jeremijas paminėjo kai ką svarbaus, kas padeda mums orientuotis Biblijos chronologijoje. Jeruzalės gyventojus jis perspėjo: „Visas kraštas bus nusiaubtas, ir liks šiurpi dykynė. Visos tos tautos vergaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų“ (Jeremijo 25:1, 2, 11). Paskui pranašas pridūrė: „Tik išbuvus jums Babilone septyniasdešimtį metų, Aš aplankysiu jus ir ištesėsiu savo pažadą, parvesiu jus atgal į šitą vietą“ (Jeremijo 29:10, Brb). Kuo reikšmingas tas „septyniasdešimties metų“ laikotarpis? Ir kaip jis padeda mums nustatyti Jeruzalės sugriovimo metus?

Daugelyje Biblijos vertimų vietoj „septyniasdešimt metų Babilone“ rašoma „septyniasdešimt Babilono metų“ arba „septyniasdešimt metų Babilonui“. Todėl kai kurie istorikai tvirtina, jog čia kalbama apie pačios Babilono imperijos 70-ies metų laikotarpį.  Pagal pasaulietinę istorijos chronologiją senovės Judo krašte ir Jeruzalėje babiloniečiai iš tikrųjų viešpatavo apie 70 metų, maždaug nuo 609 m. p. m. e. iki 539 m. p. m. e., tai yra kol priešai užgrobė jų pačių sostinę, Babilono miestą.

Tačiau Biblija atskleidžia, jog tas 70 metų laikotarpis yra susijęs su griežta Dievo bausme, skirta būtent Judo ir Jeruzalės gyventojams, kurie buvo sudarę su Dievu sandorą ir pasižadėję jo klausyti (Išėjimo 19:3-6). Kadangi jie nenorėjo gręžtis nuo savo nedoro kelio, Dievas perspėjo: „Aš pasikviesiu [...] Babilono karalių Nebukadnecarą [...] prieš šį kraštą, prieš jo gyventojus ir prieš visas kaimynines tautas“ (Jeremijo 25:4, 5, 8, 9). Nors rašoma, kad Babilono įniršį pajus ir kaimyninės tautos, Jeremijas apie Jeruzalės sugriovimą ir 70-ies metų tremtį pasakė, kad tai buvo „bausmė už mano tautos kaltę“ (Brb), nes „Jeruzalė sunkiai nusidėjo“ (Raudų 1:8; 3:42; 4:6).

Taigi, remiantis Biblija, tie septyniasdešimt metų buvo laikotarpis, per kurį Judo tauta turėjo kęsti skaudžią bausmę, o tai bausmei įvykdyti Dievas pasitelkė babiloniečius. Vis dėlto žydams Dievas perdavė dar tokią žinią: „Pasibaigus septyniasdešimt [...] metų, aplankysiu jus ir įvykdysiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą“ (Jeremijo 29:10).

Kada „septyniasdešimt metų“ prasidėjo?

Biblijos rašytojas Ezra, gyvenęs tuomet, kai Jeremijo pranašystė apie septyniasdešimties metų laikotarpį jau buvo išsipildžiusi, Dievo dvasios įkvėptas apie karalių Nebukadnecarą rašė: „Išlikusius nuo kalavijo jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol neįsigalėjo persų karalystė, kad įvyktų per Jeremiją ištartas Viešpaties žodis: kol atsilygins už savo nešvęstus šabus, septyniasdešimt metų kraštas laikysis šabo nuniokotame krašte“ (2 Metraščių 36:20, 21).

Pasakyta, kad Judo kraštas ir Jeruzalė septyniasdešimt metų „laikysis šabo“. Tai reiškė, jog žemė nebus dirbama — laukų niekas neapsės, vynuogynų negenės (Kunigų 25:1-5). Bausdamas savo tautą už nuodėmes, kurių viena tikriausiai buvo šabo metų nesilaikymas, Dievas leido, kad jos kraštas būtų apleistas ir negyvenamas septyniasdešimt metų (Kunigų 26:27, 32-35, 42, 43).

Kada Judo kraštas tapo apleistas ir tuščias? Reikia pasakyti, jog babiloniečiai, vadovaujami Nebukadnecaro, Jeruzalę puolė du kartus, antrą kartą — praėjus maždaug dešimčiai metų po pirmojo. Taigi kada tas septyniasdešimties metų laikotarpis prasidėjo? Tikrai ne po pirmosios apgulties. Kodėl galime taip teigti? Nors tada į Babilono nelaisvę Nebukadnecaras išvarė daug žmonių, krašte vis dėlto liko nemažai gyventojų. O ir pačios Jeruzalės jis nesunaikino. Jude likę gyventojai, „vargingiausi krašto žmonės“ (Brb), ir toliau ne vienus metus dirbo žemę (2 Karalių 24:8-17). Bet paskui viskas smarkiai pasikeitė.

Žydų sukilimas pakurstė babiloniečius sugrįžti į Jeruzalę (2 Karalių 24:20; 25:8-10). Jie sugriovė miestą, sunaikino Dievo šventyklą, daugelį gyventojų ištrėmė į Babiloną. Po dviejų mėnesių „visi žmonės [kurie dar buvo likę krašte], seni ir jauni, drauge su karių vadais leidosi į Egiptą, nes bijojo chaldėjų“ (2 Karalių 25:25, 26). Galima sakyti, jog tik tų metų septintą žydų kalendoriaus mėnesį tišrį (rugsėjis—spalis) žemei, likusiai be gyventojų ir nebedirbamai, prasidėjo šabo poilsis. Į Egiptą pabėgusiems žydams Dievas per Jeremiją kalbėjo: „Jūs patys matėte, kokią nelaimę siunčiau Jeruzalei ir kitiems Judo miestams. Šiandien jie tapę griuvėsiais, kuriuose niekas negyvena“ (Jeremijo 44:1, 2). Taigi tuomet tikriausiai ir prasidėjo tas septyniasdešimties metų laikotarpis. O kelinti tai buvo metai, sužinosime išsiaiškinę, kada tas laikotarpis baigėsi.

 Kada „septyniasdešimt metų“ baigėsi?

Kai ‘įsigalėjo persų karalystė’, Babilone tebegyveno pranašas Danielius. Biblijoje rašoma, kad jis skaičiavo, kada baigsis septyniasdešimties metų laikotarpis: „Aš, Danielius, stengiausi suvokti knygose, kaip pagal pranašą Jeremiją pasiekusį Viešpaties žodį skaičiuoti metus, po kurių turėjo baigtis Jeruzalės nuniokojimas, būtent septyniasdešimt metų“ (Danieliaus 9:1, 2).

O štai Ezra, apmąstydamas Jeremijo pranašystes, suprato, kad „septyniasdešimt metų“ baigėsi netrukus po to, kai „Viešpats įkvėpė Persijos karalių Kyrą visai karalystei ir žodžiu, ir raštu paskelbti [...] įsaką“ (2 Metraščių 36:21, 22). Kada žydams buvo leista grįžti į tėvynę? Įsakas apie jų tremties baigtį buvo paskelbtas „pirmais Persijos karaliaus Kyro metais“. (Skaitykite rėmelį  „Svarbi istorijos data“.) Todėl 537 m. p. m. e. rudenį žydai jau buvo grįžę į Jeruzalę atkurti tyro garbinimo (Ezros 1:1-5; 2:1; 3:1-5).

Apibendrinant galima pasakyti, kad pagal Biblijos chronologiją „septyniasdešimt metų“ reikia suprasti tiesiogine prasme ir kad jie baigėsi 537 m. p. m. e. Skaičiuojame 70 metų atgal ir sužinome jų pradžią — 607 m. p. m. e.

Bet jeigu Dievo įkvėptuose šventuosiuose raštuose randame aiškių įrodymų, kad Jeruzalė buvo sugriauta 607 m. p. m. e., kodėl tiek daug žinovų tvirtina, jog tai įvyko 587 m. p. m. e.? Jie remiasi dviem informacijos  šaltiniais — senovės istorikų raštais ir Ptolemajo „Karalių chronologiniu kanonu“. Ar šie šaltiniai patikimesni už Šventąjį Raštą? Pasiaiškinkime.

Kiek patikimi senovės istorikų raštai?

Įvairūs senovės istorikai apie Naujosios Babilonijos karalius pateikia gana skirtingą informaciją. * (Skaitykite rėmelį  „Naujosios Babilonijos karaliai“.) Taip pat jų raštuose minimų įvykių datos nesutampa su Biblijos chronologiniais duomenimis. Tad ar galime tais raštais pasitikėti?

Vienas senovės istorikų, gyvenusių praėjus mažiausiai laiko nuo Naujosios Babilonijos karalystės gyvavimo periodo, buvo Berosas, Babilono „Belio žynys“. 281 m. p. m. e. jo parašyto veikalo Babyloniaca (Babilonijos istorija) originalo nebėra, bet kai kurie fragmentai yra išlikę kitų istorikų darbuose. Berosas teigė, jog naudojosi „knygomis, kurios rūpestingai saugomos Babilone“¹. Ar jis tikrai buvo patikimas istorikas? Apsvarstykime vieną pavyzdį.

Anot Beroso, Asirijos karalius Sanheribas (Sinaheribas) į sostą sėdo „po [savo] brolio valdymo“, „paskui jo sūnus [Asarhadonas valdė] 8 metus, o vėliau — Samugas [Šamaš Šuma Ukinas] 21 metus (III, 2.1, 4)“. Tačiau Babilono istoriniuose dokumentuose, parašytuose daug anksčiau negu gyveno Berosas, sakoma, jog Sanheribas karaliaus sostą perėmė ne iš savo brolio, o iš tėvo Sargono II. Taip pat rašoma, kad Asarhadonas valdė ne 8, o 12 metų; Šamaš Šuma Ukinas karaliavo ne 21, o 20 metų. Mokslininkas R. van der Spekas, nors pripažino, kad Berosas informacijos ieškojo Babilono metraščiuose, sakė: „Tai jam netrukdė kai ką pridėti, interpretuoti savaip.“²

Ką apie Berosą mano kiti mokslininkai? „Kadaise Berosas buvo laikomas istoriku“, — aiškina S. Berstainas, nuodugniai ištyrinėjęs Beroso raštus. Bet paskui priduria: „Kaip istorikas savo darbą jis atliko nepakankamai gerai. Nors dabar iš Babyloniaca likusios tik nuotrupos, net ir jose akis bado nemažai faktų iškraipymų [...]. Istorikui tokios klaidos būtų neatleistinos, bet Beroso tikslas ir nebuvo susijęs su istorija“.³

Tad kokia būtų išvada? Ar Beroso apskaičiavimus tikrai galima laikyti teisingais? O kas pasakytina apie kitus senovės istorikus, kurie sudarydami savas chronologijas daugiausia rėmėsi Beroso raštais? Ar jų pateikti istoriniai duomenys iš tikrųjų patikimi?

Ptolemajo karalių sąrašas

Tradicinė nuomonė, kad Jeruzalė buvo nuniokota 587 m. p. m. e., grindžiama ir antrojo mūsų eros amžiaus astronomo Klaudijaus Ptolemajo „Karalių chronologiniu kanonu“.  Šis karalių sąrašas laikomas senovės istorijos, įskaitant Naujosios Babilonijos laikotarpį, chronologijos pamatu.

Karalių sąrašą Ptolemajas sudarė praslinkus maždaug 600 metų nuo Naujosios Babilonijos gyvavimo laikų pabaigos. Kaip jis sužinojo, kada pradėjo valdyti pirmasis sąraše paminėtas karalius? Ptolemajas paaiškino, jog pasitelkę astronominius skaičiavimus, kurių pagrindą iš dalies sudarė mėnulio užtemimų datos, „nustatėme, kada į valdžią atėjo Nabonasaras“, pirmas karalius jo sąraše.⁴ Taigi, kaip aiškino Britų muziejaus darbuotojas Kristoferis Volteris, Ptolemajo kanonas buvo „schema, specialiai sukurta astronomams, kad jie turėtų nuoseklią chronologiją“, o „ne siekiant istorikams pateikti tikslias karalių įžengimo į sostą ir mirties datas“.⁵

„Seniai žinoma, kad astronominiu požiūriu kanonas yra patikimas, — rašo vienas uoliausių Ptolemajo gynėjų Leo Depautas. — Bet tai savaime nereiškia, jog jis patikimas istoriškai.“ Apie šį karalių sąrašą profesorius Depautas toliau pasakė: „O dėl ankstesniųjų karalių [įskaitant Naujosios Babilonijos karalius], tai kanono duomenis apie kiekvieno jų valdymo laiką reikia palyginti su įrašais dantiraščio dokumentuose.“⁶

Kas gi yra tie „dantiraščio dokumentai“, pagal kuriuos galima patikrinti istorinį Ptolemajo kanono tikslumą? Tai babiloniečių metraščiai, karalių sąrašai ir ekonominio pobūdžio tekstai, kuriuos dantiraščiu molinėse plytelėse surašė raštininkai, gyvenę Naujosios Babilonijos laikais arba maždaug tuo laikotarpiu.⁷

Ką atskleidžia Ptolemajo sąrašo palyginimas su dantiraščio dokumentais? Šiame puslapyje esančiame rėmelyje  „Ptolemajo kanono palyginimas su senovinėmis lentelėmis“ matome kanono dalį, sugretintą su vienu senoviniu dantiraščio dokumentu. Atkreipkite dėmesį, kad tarp Babilono valdovų Kandalano ir Nabonido Ptolemajas įrašė tik keturis karalius, o dantiraščio Uruko karalių sąraše išvardyti septyni. Gal Ptolemajo nepaminėtų  karalių valdymas buvo trumpas ir nereikšmingas? Vienas jų, kaip rodo dantiraščio ūkiniai dokumentai, valdė septynerius metus.⁸

Dantiraščio tekstai taip pat aiškiai byloja, kad prieš Nabopolasarą (pirmąjį Naujosios Babilonijos karalių) ketverius metus Babiloniją valdė dar vienas karalius (Ašur Etel Ilanis). Be to, daugiau nei metus kraštas neturėjo jokio karaliaus.⁹ Tačiau nė viena šių detalių Ptolemajo kanone neatsispindi.

Kodėl kai kurių karalių Ptolemajas į sąrašą neįtraukė? Veikiausiai nelaikė jų teisėtais Babilono valdovais.¹⁰ Pavyzdžiui, jis praleido Labaši Marduką, vieną iš Naujosios Babilonijos karalių. Bet iš dantiraščio lentelių akivaizdu, kad Ptolemajo praleisti karaliai Babiloniją iš tikrųjų valdė.

Apskritai Ptolemajo kanonas laikomas teisingu. Bet turint omenyje, kad jame kai kas praleista, ar tikrai galima juo remtis sudarant tikslią istorinių įvykių chronologiją?

Prie kokios išvados prieiname

Apibendrinkime: Biblija aiškiai sako, kad tremtis truko 70 metų. Yra svarių įrodymų — su jais sutinka ir dauguma mokslininkų, — kad žydų tremtiniai į gimtinę sugrįžo 537 m. p. m. e. Nuo tų metų skaičiuojame 70 metų atgal ir sužinome, kad Jeruzalė buvo sugriauta 607 m. p. m. e. Kadangi su šia išvada senovės istorikų raštai ir Ptolemajo karalių sąrašas nesiderina, kyla pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų tikslumo. Norint padaryti perversmą tradicinėje chronologijoje, straipsnyje pateiktų dvejopų įrodymų, aišku, nepakanka.

Vis dar lieka neatsakytų klausimų. Ar tikrai jokie istoriniai faktai negali patvirtinti, kad Biblija pagrįsti Jeruzalės nuniokojimo metai — 607 m. p. m. e. — yra teisingi? Kokių įrodymų pateikia datuoti dantiraščio dokumentai, kurių daugelį parašė patys senovės įvykių liudininkai? Šie klausimai bus nagrinėjami kitame numeryje.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 28 puslapyje]

 SVARBI ISTORIJOS DATA

Kad Kyras II užkariavo Babiloną 539 m. p. m. e., apskaičiuojama remiantis čia aprašytais šaltiniais.

▪ Senovės istoriniai raštai ir dantiraščio lentelės. Diodoras Sicilietis (apie 80—20 m. p. m. e.) rašė, kad Persijos karaliumi Kyras tapo „pirmaisiais penkiasdešimt penktosios olimpiados metais“ (Historical Library, Book IX, 21). O tai buvo 560 m. p. m. e. Graikų istorikas Herodotas (apie 485—425 m. p. m. e.) sakė, jog Kyras buvo nužudytas „karaliavęs 29 metus“; vadinasi, jis mirė 30-aisiais valdymo metais, 530 m. p. m. e. (Istorija, pirmoji knyga, Klėja, 214). Dantiraščio lentelės liudija, kad Babiloniją Kyras valdė devynerius metus. Taigi nuo jo mirties skaičiuojame atgal devynerius metus ir sužinome, kad Babiloną jis užėmė 539 m. p. m. e.

Tai patvirtinanti dantiraščio lentelė. Babiloniečių astronominio pobūdžio molio lentelė (BM 33066) patvirtina, kad Kyras mirė 530 m. p. m. e. Nors apie dangaus kūnų padėtį lentelėje ne viskas pasakyta teisingai, yra aprašomi du mėnulio užtemimai, kurie, kaip joje teigiama, įvyko septintaisiais Kambizo II, Kyro sūnaus ir sosto paveldėtojo, metais. Šie užtemimai Babilone buvo matomi 523 m. p. m. e. liepos 16 dieną ir 522 m. p. m. e. sausio 10 dieną. Iš to galima spręsti, jog septintieji Kambizo valdymo metai prasidėjo 523 m. p. m. e. pavasarį, o pirmieji — 529 m. p. m. e. Tai reiškia, kad paskutiniai Kyro valdymo metai yra 530 m. p. m. e., taigi Babiloną valdyti jis pradėjo 539 m. p. m. e.

[Šaltinio nuoroda]

Lentelė: © The Trustees of the British Museum

[Rėmelis 31 puslapyje]

SANTRAUKA

▪ Istorikai teigia, kad Jeruzalė buvo sugriauta 587 m. p. m. e.

▪ Biblijos chronologija duoda svarų pagrindą manyti, kad Jeruzalė sunaikinta 607 m. p. m. e.

▪ Pasaulio istorikai savo išvadas daugiausia grindžia senovės istorikų raštais ir Ptolemajo sudarytu karalių sąrašu.

▪ Senovės istorikų raštuose esama didelių klaidų ir kai kurie duomenys nesutampa su informacija, užrašyta molinėse dantiraščio lentelėse.

[Rėmelis 31 puslapyje]

Išnašos

1. Babyloniaca (Chaldaeorum Historiae), Book One, 1.1.

2. Studies in Ancient Near Eastern World View and Society, p. 295.

3. The Babyloniaca of Berossus, p. 8.

4. Almagest, III, 7, translated by G. J. Toomer, in Ptolemy’s Almagest, 1998, p. 166. Ptolemajas žinojo, kad babiloniečių astronomai matematiškai apskaičiuodavo buvusių ir būsimų mėnulio užtemimų laiką, nes pastebėjo, kad panašūs užtemimai vyksta kas 18 metų (Almagest, IV, 2).

5. Mesopotamia and Iran in the Persian Period, p. 17—18.

6. Journal of Cuneiform Studies, Volume 47, 1995, p. 106—107.

7. Dantiraštis yra pieštinio rašto forma. Rašydavo minkšto molio lentelėse smailia lazdele įspausdami įvairius ženklus — pleišto pavidalo brūkšnelių derinius.

8. Sin Šara Iškunas valdė septynerius metus. Rastos 57 lentelės (su ūkinio pobūdžio tekstais), datuojamos visais jo valdymo metais — nuo pirmų iki septintų. (Journal of Cuneiform Studies, Volume 35, 1983, p. 54—59).

9. Lentelė C.B.M. 2152 yra ūkinis dokumentas, datuojamas ketvirtais Ašur Etel Ilanio valdymo metais. (A. T. Clay. Legal and Commercial Transactions Dated in the Assyrian, Neo-Babylonian and Persian Periods—Chiefly From Nippur, 1908, p. 74.) Taip pat Nabonido įrašuose Harane (H1B), I stulpelyje, 30 eilutėje jis paminėtas prieš pat Nabopolasarą. (Anatolian Studies, Vol. VIII, 1958, p. 35, 47.) Apie periodą be karalių rašoma Assyrian and Babylonian Chronicles, Chronicle 2, line 14, p. 87—88.

10. Kai kurie mokslininkai aiškina, jog Ptolemajas kelis karalius praleido todėl, kad jie buvo vadinami titulu „Asirijos karalius“, o jis esą išvardijo tik Babilonijos karalius. Tačiau, kaip matote rėmelyje 30 puslapyje, keletas karalių Ptolemajo kanone taip pat yra su prievardžiu „Asirijos karalius“. Ūkiniai dokumentai, dantiraščio laiškai ir įrašai liudija, kad karaliai Ašur Etel Ilanis, Sin Šumu Liširas ir Sin Šara Iškunas iš tikrųjų valdė Babiloniją.

[Lentelė/iliustracija 29 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

 NAUJOSIOS BABILONIJOS KARALIAI

Jeigu šie istorikai patikimi, kodėl jų pateikti duomenys nesutampa?

Karaliai

Nabopolasaras

BEROSAS apie 350—270 m. p. m. e. (21)

POLIHISTORAS 105—? m. p. m. e. (20)

JUOZAPAS FLAVIJUS 37—?100 m. e. m. (—)

PTOLEMAJAS apie 100—170 m. e. m. (21)

Nebukadnecaras II

BEROSAS apie 350—270 m. p. m. e. (43)

POLIHISTORAS 105—? m. p. m. e. (43)

JUOZAPAS FLAVIJUS 37—?100 m. e. m. (43)

PTOLEMAJAS apie 100—170 m. e. m. (43)

Amel Mardukas

BEROSAS apie 350—270 m. p. m. e. (2)

POLIHISTORAS 105—? m. p. m. e. (12)

JUOZAPAS FLAVIJUS 37—?100 m. e. m. (18)

PTOLEMAJAS apie 100—170 m. e. m. (2)

Neriglisaras

BEROSAS apie 350—270 m. p. m. e. (4)

POLIHISTORAS 105—? m. p. m. e. (4)

JUOZAPAS FLAVIJUS 37—?100 m. e. m. (40)

PTOLEMAJAS apie 100—170 m. e. m. (4)

Labaši Mardukas

BEROSAS apie 350—270 m. p. m. e. (9 mėnesiai)

POLIHISTORAS 105—? m. p. m. e. (—)

JUOZAPAS FLAVIJUS 37—?100 m. e. m. (9 mėnesiai)

PTOLEMAJAS apie 100—170 m. e. m. (—)

Nabonidas

BEROSAS apie 350—270 m. p. m. e. (17)

POLIHISTORAS 105—? m. p. m. e. (17)

JUOZAPAS FLAVIJUS 37—?100 m. e. m. (17)

PTOLEMAJAS apie 100—170 m. e. m. (17)

(#) = Karalių valdymo trukmė (metais) pagal senovės istorikus.

[Šaltinio nuoroda]

Photograph taken by courtesy of the British Museum

[Lentelė/iliustracijos 30 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

 PTOLEMAJO KANONO PALYGINIMAS SU SENOVINĖMIS LENTELĖMIS

Ptolemajas į sąrašą neįtraukė kai kurių karalių. Kodėl?

PTOLEMAJO KANONAS

Nabonasaras

Nabu Nadin Zeris (Nadinas)

Mukin Zeris ir Pulas

Ululajas (Šalmaneseras V), „Asirijos karalius“

Merodach Baladanas

Sargonas II, „Asirijos karalius“

Pirmas periodas be karalių

Bel Ibnis

Ashur Nadin Šumis

Nergal Ušezibas

Mušezib Mardukas

Antras periodas be karalių

Asarhadonas, „Asirijos karalius“

Šamaš Šuma Ukinas

Kandalanas

Nabopolasaras

Nebukadnecaras

Amel Mardukas

Neriglisaras

Nabonidas

Kyras

Kambizas

URUKO KARALIŲ SĄRAŠAS, UŽRAŠYTAS SENOVINĖSE LENTELĖSE

Kandalanas

Sin Šumu Liširas

Sin Šara Iškunas

Nabopolasaras

Nebukadnecaras

Amel Mardukas

Neriglisaras

Labaši Mardukas

Nabonidas

[Iliustracija]

Babilono metraščiai yra vieni iš tų dantiraščio dokumentų, kurie padeda mums nustatyti, kiek tikslus Ptolemajo kanonas

[Šaltinio nuoroda]

Photograph taken by courtesy of the British Museum

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 31 puslapyje]

Photograph taken by courtesy of the British Museum